Rengia meduolių festivalį

„Džiaugsmo dirbtuvės“ – amatų ir edukacijų centras, kuris tik pradeda savo veiklą. „Esame įsikūrę Naujosios Rėvos kaime. Ten ir gyvename. Iki Vilniaus mums – vos 10 km. Esame gavę ES paramą“, – džiaugiasi veikli moteris, kurios galva kiauras dienas pramušta įvairiausiais projektais. Štai ir dabar ji nerimsta, nes rugpjūčio 31-ąją organizuoja Meduolių festivalį.

Meduoliais kvepės, o midus ir gira per barzdą varvės Šilėnų etnografiniame kaime, esančiame Naujosios Rėvos piliakalnio papėdėje, priklausančiame Neries regioniniam parkui. „Visa festivalio aplinka alsuoja senove, todėl labai tinkama šiai senai Vilniaus krašto tradicijai populiarinti“, – aiškina Regina.

Meduolių festivalį ji organizuoja antrą kartą. Pernai startavęs pirmasis blynas neprisvilo, o sulaukė didelio žmonių susidomėjimo, todėl šįmet jo rengėja imasi meduolių projekto dar aktyviau ir kviečia visus susipažinti su paties lietuviškiausio gardėsio istorija, taip pat – su pačiais iškiliausiais Lietuvos trečios ir ketvirtos kartos meduolių kepėjais, pasigrožėti įvairia meduolių dekoravimo technika ir, be abejo, paragauti įvairiausių skonių meduolių.

Regina žada pristatyti naujieną – Šilėnų meduolius su ajerais. „Esu sukūrusi jų su įvairiais priedais ir pagardais – su silke, habanero (datulinėmis – red. past.) paprikomis, levandomis, kanapėmis, aguonomis, tai kodėl negalėčiau pasiūlyti lietuviams su ajerais?“ – šypsosi ji ir apgailestauja, kad smulkinant kietus ajerus sugedo malimo malūnėlis – teks pirkti naują.

Festivalyje bus galima išvysti meduolių kelionę nuo gimimo viduramžiais iki šių dienų. Anot Reginos, žmonės atliko didelį darbą – sėdėjo archyvuose, rinko informaciją apie meduolius dar nuo tų laikų, kai jie buvo kepami vaškinėse, vėliau – medinėse formose, iš kurių buvo išspaudžiami.

Tiems, kurie negali ar nenori vartoti kvietinių miltų, organizatorė žada alternatyvą – meduolių iš ruginių, speltų ar netgi avižinių miltų. „Tai universalus, labai paklusnus, plastiškas gardėsis, kurį galima kepti iš visų rūšių miltų“, – teigia „Džiaugsmo dirbtuvių“ įkūrėja, meduolius  visada kepanti su džiaugsmu.

Stotelė: nuo penkiolikos motociklu važinėjanti Regina pozuoja prie Lifosos fosfogipso kalnų Zabieliškyje, Kėdainių rajone. / R. Žemaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Garsina Lietuvą

Nuo seniausių laikų meduoliai puošiami pačiais įvairiausiais būdais. Tam naudojamas iš miltelinio cukraus ir citrinų sulčių pagamintas glajus, į kurį galima įberti maistinių dažų. Meduoliai puošiami ištirpintu šokoladu ir smulkintais riešutais. Piešiniai, ornamentai, net žodžiai ar ištisi sakiniai – viskas čia įmanoma.

Paklausta, kaip pati puošia savo kepinius, Regina mįslingai šypsosi. Paskui sako, kad už ją tai daro konditerinis spausdintuvas. „Mano vyras Saulius jį sukūrė. Tai mūsų šeimos verslas. Gaminame juos, dalyvaujame tarptautinėse parodose, konkursuose, esame gavę net tris apdovanojimus. Tai gastronominių inovacijų įrenginys, sukurtas ir gaminamas Lietuvoje. Šitaip garsiname savo šalį. Be to, visada šalia spausdintuvų turime ir savo firminių meduolių“, – aiškina R. Žemaitienė, turinti beveik 30-ies metų poligrafijos verslo patirtį, išmananti visas spausdinimo technologijas.

„Todėl maistinį spausdintuvą kūrėme realizuodami ilgametę patirtį. Išėjo paprastas, pigus ir puikiai dirbantis“, – giria savo šeimos išradimą Regina, su būsimu vyru susipažinusi darbe. Ji dirbo vadybininke spaustuvėje, o Saulius buvo vienos reklamos agentūros dizaineris. „Iš pradžių tapau jo kliente, o paskui – ir žmona“, – šypsosi prisiminusi jaunystės laikus pašnekovė.

R. Žemaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Medus ir imbierai – būtini

Paprašyta paaiškinti, kodėl ėmė kepti meduolius, Regina mini, kad yra baigusi kulinarijos mokyklą. „Meduolių gamyba man – kaip meditacija, savotiška alchemija. Ypač – minkyti tešlą. Tai darau rankomis ir labai atsipalaidavusi. Aišku, viską galima daryti greitai ir mechaniškai, bet galima ir išjausti kiekvieną judesį“, – su įkvėpimu aiškina meduolių kepėja.

Regina stebisi, kad lietuviai dievina užsienietiškus makarunus, kruasanus, bet yra visiškai pamiršę tradicinį lietuvišką skanėstą – meduolį, kurį kepė jų mamos, močiutės, promočiutės. Juk meduoliai minimi nuo VIII a. „Jie vieninteliai išgyveno amžių kelionę iki pat mūsų laikų, todėl, tikiu, keliaus ir toliau į ateitį“, – sako ji.

Kaimyninėje Lenkijoje pirmieji meduoliai buvo iškepti 1380-aisiais. Labiausiai prie jų populiarumo prisidėjo vienuolės, į tešlą pridėdamos medaus ir imbierų. Vėliau meduolių receptą iš lenkų perėmė kitos šalys. Lietuvoje juos kepdavo ir parduodavo turguose per bažnytines šventes, atlaidus, o kiekvienas kepėjas savo meduoliui stengdavosi suteikti kuo patrauklesnę ir įdomesnę išvaizdą. Štai kodėl jų būdavo pačių įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis ar bruknėmis. Būdavo meduolių net su mylimųjų vardais, ilgiausiais įrašais, gražiausiais palinkėjimais ar meilės prisipažinimais: „Uogele, priimk mano širdį“ arba „Neturiu aukso – savo širdį dovanoju“ ir kt.

Meduolius veždavosi ir iš tradicinės Vilniaus krašto šventės – Kaziuko mugės. Grįžę sakydavo, kad parsivežė Kaziuko širdį.

Veda edukacijas

Paklausta, ar nesiruošia iškepti meduolio rekordininko, Regina juokiasi, kad skaitau jos mintis. Kai tik atras rėmėjų, kurie parems miltais, kiaušiniais, sviestu, medumi, būtinai taip ir padarys – iškeps rekordinio dydžio meduolį. Gal net pagalvos apie meduolių muziejų, kurį – ir netgi ne vieną – turi kaimyninė Lenkija.

Meduolių gamyba man – kaip meditacija, savotiška alchemija. Ypač – minkyti tešlą. Tai darau rankomis ir labai atsipalaidavusi.

Visus, kam meduolių skonis prilygsta dieviškam maistui, Regina kviečia apsilankyti Torunėje, kurios senamietyje, buvusiame fabrike, įsikūręs meduolių muziejus, veikęs dar XIX a.

„Kelių aukštų pastate pamatysite autentišką aplinką, įvairių konstrukcijų krosnių, tešlos maišymo aparatų; galėsite pasigėrėti milžiniška įvairių meduoliams ruošti skirtų formelių kolekcija. Kai kurios jų atrodo kaip meno kūriniai“, – pasakoja ji ir priduria, kad norintys čia netgi patys gali išsikepti savo meduolį, o paskui jį papuošti. Aktoriai veda edukacijas ir angliškai, pasakoja meduolių istoriją, pristato jų gaminimo būdus.

Regina džiaugiasi, kad visai neseniai jai pavyko užmegzti draugiškus ryšius su Torunės ir Vroclavo meduolių muziejais. Bendradarbiavimas, pasikeitimas patirtimis – iš to ji mato abipusę naudą.

„Tačiau svarbiausia, – sako, – kad tokie ryšiai labai prisideda prie mūsų šalies garsinimo. Kai dalyvauju tarptautinėse parodose su maistiniais spausdintuvais, visada šalia, kaip jau sakiau, pasidedu ir krepšį su meduoliais. Tegul visi žino, kad Lietuva turi ne prastesnes meduolių kepimo tradicijas nei Lenkija. Kodėl mūsų kaimynė visomis išgalėmis didžiuojasi savo meduoliais, o Lietuva tyli?..“ – susijaudinusi kalba ji.

R. Žemaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Motociklininkė nuo motinos įsčių

Spiriu Reginą prisipažinti, kad ne tik dėl gardžių meduolių, maistinių spausdintuvų ir artėjančio festivalio ją kalbinu. Bandau išpešti atsakymą – ar tik ne su motociklu ji vyks ir į meduolių festivalį? Regina šypsosi, kad motociklininke tapo dar būdama mamos įsčiose.

„Kai mamytė manęs laukėsi, tėvelis ją vežiojo motociklu, pasisodinęs už nugaros. Todėl kai pirmą kartą išgirdau paleidžiamo motociklo variklio gausmą, man tai buvo pati gražiausia muzika“, – juokiasi R. Žemaitienė, pirmąjį savo motociklą įsigijusi penkiolikos.

Dirbo po paskaitų, budėjo naktimis, taupė visus metus, o kai sukaupė reikalingą sumą – beveik 1,5 tūkst. rublių! – nuėjo į parduotuvę ir paprašė, kad pardavėjas nuo vitrinos jai nukeltų anuomet patį brangiausią, madingiausią ir geidžiamiausią motociklą „Jawa“. Nuo to laiko, sako, su juo nebesiskiria.

„Vienintelis ir mėgstamiausias mano maršrutas, – prisipažįsta Regina, – tiesiai! Jei man reikia pailsėti, perkrauti mintis ir širdį, visada važiuoju tik tiesiai – be jokių išankstinių planų ir koordinačių“, – teigia užkietėjusi motociklininkė.

Tik važiuodama tiesiai ji sutinka be galo įdomių žmonių. Sykį netikėtai atsidūrė Lenkijoje ir vos spėjo sustabdyti savo plieninį žirgą prieš į vidurį kelio išėjusį vyrą.

„Iš pradžių apšaukiau jį, išvadinau kvailiu, sakiau, kad nori keliauti pas Dievą, o jis nesipriešino. Ilgai paskui sėdėjome ant suoliuko, gėrėme kavą, valgėme mano meduolius (į keliones jų visada vežuosi), kalbėjomės“, – prisimena Regina, savo feisbuke dažnai pasidalijanti savaitgalio, kaip pati sako, pagazavimais.

„Vakar – Torunė, šiandien – Palanga. Dabar, jei važiuoju savo malonumui, užtenka iki 500 km“, – atvirauja ji, socialiniuose tinkluose pasivadinusi Regina Laisve.

Laisvė – vidinė būsena

Laisvės pojūtį moteris teigia turinti jau labai seniai. Pirmą kartą tą magišką žodį užrašė ant smėlio pajūryje būdama vienuolikos. Vėliau pajuto, kad laisvė gali turėti spalvų, skonį; kad laisvė yra kintanti. Dar suprato, kad išorinės aplinkybės jos laisvei įtakos visiškai nedaro: nei finansai, nei sveikata, nei kt.

„Tai pojūtis, kai žmogus gyvena tarsi šiek tiek pakilęs virš žemės. Mes įsivaizduojame, kad mūsų viduje – kažkokie vidaus organai, o aš jaučiu, kad mano viduje tuščia. Rūkas, baltas švytėjimas… Faktas, kad man irgi kartais ką nors skauda, bet ta balta švytinti šviesa manyje niekada nedingsta“, – filosofuoja Regina ir puikiai prisimena dieną, kai laisvė suskambo jos viduje tarsi kamertonas, kaip kažkieno iš aukščiau spustelėtas mygtukas.

Ką Reginai duoda laisvė? „Paslaptį, – mįslingai ištaria ji. – Dėl tos paslapties aš visą laiką jaučiuosi tarsi šiek tiek pakilusi virš žemės, šiek tiek įsimylėjusi, apsvaigusi. Tai kažkas panašaus netgi į meduolių gaminimą“, – šypsosi ji ir pratęsia mintį, kad, kai išvirtą sirupą reikia sumaišyti su miltais, tada ir prasideda tikroji alchemija.

R. Žemaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Meduolių gamybos alchemija

Reginos žodžiais tariant, yra didžiulis skirtumas, kaip tai padarysi. Jei pilsi sirupą ant miltų – bus kalnai, skrydis, oras, jei elgsiesi atvirkščiai –  gylis, žemė.

„Miltai, sirupas, kiaušiniai, prieskoniai – visos šitos substancijos yra skirtingo svorio ir, kai jos maišosi, priešais mano akis vyksta kažkas sakralaus ir mistiško. Aišku, viską galima sumaišyti paprastai, bet man taip neišeina“, – sako ji.

Kurie meduoliai Reginai patys gardžiausi – su silke, šonine, kanapėmis, linų, aguonų sėklomis, levandų žiedais, mėtomis, habanero paprikomis, o gal su ajerais? Moteris sako, kad gardžiausią meduolį išrenka kaimynai, o jai pačiai kepinio gardumas priklauso nuo nuotaikos, jausmo. Vieną dieną skanūs vieni, kitą dieną – kiti.

Ar jos vyras Saulius irgi mėgsta meduolius? „O kaipgi?!“ – klausimu į klausimą atsako ji. O lėkti motociklu?

Tai jau ne, nes Saulius, anot žmonos, visai kitos erdvės žmogus. „Mes kartu dirbame, o keliaujame, atostogaujame atskirai“, – aiškina motociklininkė, priklausanti Pasaulinei moterų motociklininkių asociacijai (WIMA). Jei esi jos narė, kiekvienoje šalyje gali tikėtis kolegių motociklininkių pagalbos.

„Principas panašus kaip „iš namų į namus“. Aš galiu už dyką gauti nakvynę. Kolegės man aprodo savo šalį, pavaišina tradiciniais patiekalais. Visai neseniai Lietuvoje viešėjo mergina iš Indijos, kuriai mūsų moterys suteikė nakvynę, vežiojo po Vilnių, Trakus, Kauną, o paskui palydėjo iki pasienio. Sunku patikėti, kad ji atyko net iš Indijos“, – susimąsto Regina ir tvirtina, kad jos tolimiausia kelionė – dar prieš akis.