R. Vanagaitė apie Holokaustą: užsimerkti negalime, kad ir kokia skaudi tiesa

Tūkstančiai jaunų lietuvių buvo įvelti į žydų žudynes. Negaliu jų kaltinti, bet negaliu ir pateisinti. Jei, susiklosčius aplinkybėms, tai jau įvyko vieną kartą, ar mes galime būti tikri, kad neatsitiks ir dar kartą? Kodėl turime smerkti „Islamo valstybės“ berniukus, jei mūsų pačių 15-16 metų berniukai po pamokų eidavo šaudyti žmonių?“ –  sako Rūta Vanagaitė, parašiusi knygą „Mūsiškiai“ apie holokaustą Lietuvoje.

„Dėmesio centre“ – pokalbis su daugybę šokiruojančių faktų pateikusia knygos autore.

– Ponia Vanagaite, kuo jūs aiškinate lietuvių entuziazmą dalyvaujant žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais?

– Didelio entuziazmo nebuvo, jo vedini tebuvo vienetai. Kiti tiesiog vykdė pareigą.

– Susidarė įspūdis, kad jūs savo knygoje kaip tik kalbate apie lietuvių norą dalyvauti žydų žudynėse?

– Tie, kurie žudė norėdami prisiplėšti, tikriausiai norėjo. O paprasti lietuviai įsijungė į batalionus, nes jiems buvo pasakyta, kad tie batalionai yra nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pradžia, jie eis kovoti su sovietais ir ginti Lietuvos. Iš pradžių  batalionai saugojo objektus, vėliau – žydus, dar vėliau juos nuvežė prie duobės ir pastatė. Reikėjo didžiulių pastangų pasakyti: „Aš nešausiu“.

– Tačiau buvo ir tokių, kurie nešovė į žydus. Juos paleisdavo?

– Taip. Karininkai dažniausiai būdavo lietuviai, vokiečiai į provinciją, kur vykdavo žudynės, net nevažiuodavo. Jei karininkas lietuvis matydavo, kad tavo rankos dreba, iš kur jis galėjo žinoti, kad nešausi į jį? Jei pamato, kad nerviniesi, tau blogai, tau net ginklo neduoda. Bet būdavo ir tokių, kurie norėdavo šaudyti. Tie, kurie turėjo entuziazmo, iš tikrųjų buvo visuomenės atmatos. O į batalionus eidavo tie, kurie vykdė pareigą arba būdavo vedini įvairių motyvų. Vieni dėl turto, kiti dėl to, kad neturėjo namų, treti – nes mylėjo tėvynę ir nekentė sovietų. Buvo tokių, kurie per ketverius metus savo rankomis po 20 tūkstančių žmonių nužudė.

– Rinkdama medžiagą knygai jūs turbūt perskaitėte visas lietuviškas knygas šia tema?

– Taip. Tačiau pagrindinis mano šaltinis – bylos, pokalbiai su žmonėmis. Paprastas žmogus neis į archyvus ir nesėdės pusę metų skaitydamas bylas, neperskaitys visų knygų. Todėl mano tikslas buvo sudėti visą medžiagą į 300 knygos puslapių, kad žmonės suprastų, kas iš tiesų įvyko.

– Kodėl jūs ėmėtės šios temos?

– Esu padariusi keletą projektų, man ši tema įdomi, nors ir neturiu žydiško kraujo. Esu ne kartą susidūrusi su didžiuliu antisemitizmu. Lietuvoje žydų nedaug belikę, vos keli tūkstančiai, bet mes jų ir toliau nekenčiame. Be to, yra didžiulė baimė ir nenoras šia tema kalbėti. Ypač bijo valstybinėse įstaigose dirbantys žmonės. Su rimtais žmonėmis aš susitikdavau parkuose ir jie vis dairydavosi, ar niekas nemato.