Išgydyti sužeisto vaiko sielą

Ji į mane žiūrėjo rankytes uždėjusi ant stiklinių durų, tarsi lauktų ir žinotų, kad ten praeisiu. Tada galėjau tik pamojuoti", – skausmingą išsiskyrimą su globotine prisiminė Jolanta Lipkevičienė ir pasakojo apie ilgą kelią gydant sužeisto vaiko sielą.

Juodos spalvos

"Vieną dieną su vyru nusprendėme, kad viskuo galime pasidalyti su vaiku, kuriam to reikia. Žinoma, tam nuteikti visus šeimos narius reikėjo laiko… Šiandien mes gyvename penkiese. Mano sūnūs beveik suaugę – vienam 22-eji, kitam 19 metų. Marija, kurią globojame, – 12-metė", – apie savo šeimą pasakojo visuomenininkė J.Lipkevičienė.

Kadangi moteris studijavo socialinę veiklą, ją visada domino darbas vaikų gerovės centre "Pastogė". Ten, vaikų skyriuje, studijų metais J.Lipkevičienė ir atliko praktiką.

"Antrą praktikos dieną atvežė maždaug 3,5 metukų mergaitę. Buvo akivaizdu, kad ji išgyveno labai didelį stresą. Kai ją atvedė į grupę, mažylė bėgiojo kaip voverė ratu: bėgo, puolė, krito ir vėl stojosi. Ten visi vaikai išgyvenę savas istorijas, yra kandūs, vieni kitus žeidžia, todėl aš saugojau, kad jos niekas neužgautų", – pažintį su Marija prisiminė J.Lipkevičienė.

Moteris pasakojo, kad vieną dieną mergaitė atsinešė lapą popieriaus ir davė ženklą, kad nori piešti. Tądien Marija piešė tik juodomis spalvomis. "Žmonės iš personalo sakydavo: kiek čia terliūzinsi, imk kitas spalvas. O aš tiesiog stebėjau ir nieko nekomentavau, nes supratau, kad ji gali atsiverti ir savo skausmą tiesiog išpiešti. Po kelių dienų ji pradėjo imti kitas spalvas ir kai tik ateidavau į praktiką, ji atsinešdavo lapą popieriaus ir pradėdavo piešti", – pasakojo moteris.

Netikėtas išsiskyrimas

Pasibaigus praktikai J.Lipkevičienė toliau lankė Mariją ir šeimai visada pasakojo apie savo patirtis su šia mergaite. "Sūnums kartą pasakiau, kad norėčiau Mariją parsivežti namo. Vienas iš jų griežtai pasakė, kad mūsų namuose tos mergaitės nebus.

Po kurio laiko grįžusi pasakiau sūnui, kad mergaitė labai norėjo važiuoti namo kartu, bet aš jai pasakiau, kad vienas mano sūnus nenori jos namuose, nors iš tiesų jai taip tada nepasakiau. Aš laikausi metodikos, kad pateikus vaikui situaciją, jis ją išanalizuoja pats ir priima teisingą sprendimą. Po savaitės sūnus pasakė: mama, aš nieko prieš, ta mergaitė gali pas mus atvažiuoti ir gyventi", – paties sūnaus priimtu sprendimu džiaugėsi mama.

Tąkart J.Lipkevičienei teko nusivilti – kai ji ketino pradėti globos procesą, sužinojo, kad yra žmonės, kurie baigė reikiamus kursus ir Mariją pasiims jau kitą dieną. "Tarp mūsų su Marija buvo išsivystęs labai stiprus jausmas. Aš apsiašarojau ir net negalėjau į vaikų skyrių nueiti. Apsisukusi ėjau pro kitus laiptus, o Marija turėjo tokią stiprią nuojautą, kad mane pamatė pro stiklines duris. Ji į mane žiūrėjo rankytes uždėjusi ant tų stiklinių durų, tarsi lauktų ir žinotų, kad ten praeisiu. Tada galėjau tik pamojuoti", – apie skaudų išsiskyrimą pasakojo moteris.

Pasak jos, nesugebėję susitvarkyti su mergaitės charakteriu ir psichologinėmis problemomis, Mariją grąžino dveji globėjai.

"Sužinojusi, kad Marija grįžo, nuvažiavau pas ją. Tada ji manęs paklausė: kur tu taip ilgai buvai dingusi? Kai vyras pamatė, kad su Marija yra daug problemų, suabejojo, ar galime tapti nuolatiniais globėjais, tačiau savanoriais globėjais sutiko būti", – atviravo J.Lipkevičienė.

Žvėriškas skausmas

Ji prisimena, kaip Marija, pajutusi, kad tarp jų yra ryšys, vis tikrindavo: ar tu mane myli? Ar mylėsi, jei tapsiu krokodilu?

Ji atverdavo savo žaizdas, kad mes jas gydytume.

"Ji atverdavo savo žaizdas, kad mes jas gydytume. Būdavo situacijų, kai tiesiog akyse pasikeisdavo jos žvilgsnis, ji pradėdavo elgtis kaip laukinis žvėriukas. Jei po ranka būdavo peilis, ji galėdavo jį mesti į sieną ar net į mane. Reikėdavo labai taktiškai Mariją sulaikyti ir tik meškos glėbyje stipriai laikyti. Aš tada kuždėdavau, kad esu su ja ir jai padėsiu. Bet ji plūsdavosi. Aš tiek keiksmažodžių gyvenime nebuvau girdėjusi, kaip tais momentais. O tokių priepuolių būdavo, pavyzdžiui, penkiolika per dieną", – atviravo pašnekovė.

Moteris pasakojo, kad po kiekvieno tokio priepuolio mergaitė būdavo šlapia nuo prakaito ir atsipalaiduodavo, nes priepuolio metu būdavo it plieninė. "Atrodydavo, kad kovodavau su recidyvistu. Nurimusi ji padėdavo galvą ant peties ir sakydavo: kaip aš tave myliu. Atrodė, kad du pradai kovoja mažame žmoguje. Jei vaikas neatranda žmogaus, kuris gali padėti, tai kas lieka? Vaistai ir psichiatrijos ligoninės", – sunkias dienas prisiminė moteris.

Artimieji palaikė

J.Lipkevičienė pasakojo, kad jos vyras labai nerimavo, jam nebuvo lengva visa tai matyti, bet jis niekada nebarė Marijos, nekomentavo tokių situacijų ir labai palaikė žmoną.

"Per kelerius metus šie priepuoliai visiškai suretėjo. Jai reikėjo išlieti skaudulius, nes jei visi skaudūs vaiko išgyvenimai liktų užgniaužti viduje, tai jį palaipsniui suardytų iš vidaus", – įsitikinusi moteris.

J.Lipkevičienė neslėpė – sūnūs taip pat jaudinosi matydami situaciją, bet ji aiškindavo, ką Marijai teko patirti, kad jai reikia iškrauti susikaupusią psichinę įtampą. "Kartą svarbiu reikalu apie 10 minučių kalbėjau telefonu, nors paprastai stengdavausi nenukreipti dėmesio nuo jos. Po pokalbio atėjau į sūnų kambarį ir pamačiau Mariją, surištą mano šalikais ir gulinčią ant lovos. Berniukai taip suvaldė jos priepuolį, neleido pačiai susižeisti ir jų užgauti, nes ji tada vos lango neišdaužė. Padėkojau, kad jie ją taip puikiai suvaldė, bet nenuskriaudė", – dalijosi mama.

J.Lipkevičienė pripažino, kad sūnūs laikėsi atokiau nuo mergaitės, tačiau jų santykis buvo labai pagarbus. "Berniukams tai suprasti nebuvo lengva. Aš džiaugiuosi, kad tai padėjo jiems formuotis kaip asmenybėms, nes suvokimas, kad mes turime padėti kitiems, kad tokiais atvejais patys sau ne visada galime padėti, yra labai svarbus. O vaikų namuose individualaus rūpinimosi kiekvienu vaiku atskirai trūksta. Ten daugiau suteikiama techninė priežiūra", – kalbėjo J.Lipkevičienė.

Niekada nepasidavė

Jau metus J.Lipkevičienė yra teisėta Marijos globėja. Moteris sakė, kad tai labai svarbus žingsnis, nes iki tol, net jei ir mokykloje iš jos tyčiodavosi, J.Lipkevičienė neturėjo teisinio pagrindo apginti mergaitės.

"Kartą iš mokyklos paskambino Marija ir paprašė: "Mama, atvažiuok." Auklėtoja jai tada pasakė, kad aš jai ne mama, o tik globėja, nes neturiu dokumentų. Mokykla dažnai nuspręsdavo nekomunikuoti su manimi, nes kol buvau savanorė globėja, neturėjau teisinio pagrindo atstovauti Marijai. Vaikų namai tokiais atvejais teisiniu požiūriu atsako už vaiką, bet retai įsiklauso į situaciją ir retai stovi vaiko pusėje – dažniausiai laikosi požiūrio, kad vaikas pats kaltas", – atviravo J.Lipkevičienė.

Mane daug kas laikė nepatogia, nes disponuodavau tam tikromis žiniomis, pati aktyviai studijuoju, kaip suprasti vaiką, ieškoti priežasčių, kodėl vaikas vienaip ar kitaip pasielgė.

O situacijų būta įvairių. Būdavo ir taip, kad Marija apkaltina tuo, ko iš tikrųjų nepadarė, ir tik tada, kai J.Lipkevičienė pradėdavo analizuoti situacijas, išaiškėdavo, kad mergaitė visiškai nekalta.

"Nekviesdavo ir į tėvų susirinkimus. Mane daug kas laikė nepatogia, nes disponuodavau tam tikromis žiniomis, pati aktyviai studijuoju, kaip suprasti vaiką, ieškoti priežasčių, kodėl vaikas vienaip ar kitaip pasielgė. Veikiu Lietuvos tėvų forume ir saviugdos klube vedu seminarus mokytojams bei tėvams. Nesu ta mama, kuri tik išklauso ir išeina. Tą ne visi pakelia. Mes nesuaugę, jei taip elgiamės, mes tik dideli žmonės, nes suaugę bando suprasti vaiką", – įsitikinusi mama.

Trapus ryšys

Šiandien Marija yra labai aktyvi, stipraus charakterio, gabi mergaitė, lanko indiškus šokius, išbandė ir cirko užsiėmimus, mėgsta dainuoti, piešti. Kaip sako J.Lipkevičienė, mergaitės stiprybės yra kūrybinė sfera.

Būna, kad skaudūs Marijos prisiminimai kartais grįžta. "Visada skatinau ryšius su biologine mama, su ja ir dabar Marija palaiko ryšį, nors didelio noro bendrauti nerodo. Pamenu, išsiskirdavome po susitikimo su biologine mama, ir Marija sakydavo man: "Mama, bet kaip aš jos nekenčiu..." Aiškindavau, kad dėkingumo jausmas dar ateis, jos mama pati augo vaikų namuose, nepatyrė meilės ir augino dukrą kaip sugebėjo", – pasakoja mergaitės globėja.

Neseniai Marija priėmė Pirmąją Komuniją, o šventėje dalyvavo ir jos biologinė mama. "Nors psichologai sako, kad biologinės mamos paprastai nekenčia savo vaikų globėjų, bet mūsų atvejis yra išskirtinis. Po kiekvieno susitikimo ji man parašo žinutę: "Kaip aš jums dėkinga", – pasidžiaugė J.Lipkevičienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Jus nuostabi, Jums paminkla reikia statyti...

Ausra

Ausra portretas
Ačiū, kad tokių žmonių yra, miela Jolanta!!!

Kestutis

Kestutis portretas
Mes jumis labai didziuojames
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių