D. ir A. Jonikai: santuoka – ne Holivudo pasaka, o darbas

Eina širdies keliu

Agnieta save pristato kaip žmoną, dviejų vaikų mamą ir širdžiai mielos veiklos ieškotoją.

„Jaučiu, kad mano gyvenimo pagrindas šiandien – noras dalytis tuo, ką atrandu pati. Esu baigusi komunikaciją, taigi tą informaciją, kurią atrandu, bandau pristatyti žmonėms skirtingais būdais: rašau tekstus, dalijuosi su moterimis sąmoningumo praktikomis per moterų ratus. Tai yra mano širdies veikla ir artimiausios ateities vizija“, – prisipažįsta A. Jonikienė.

Jos vyras Darius – drabužių dizaineris. Nemažai laiko abu su žmona praleido kurdami sukneles – ilgas, iš natūralių audinių. Jos buvo skirtos moterims, norinčioms ir savo išvaizda atspindėti darnų moteriškąjį pradą.

Šiuo metu nuo dizainerio veiklos vyras šiek tiek nutolęs. Kaip pats sako, irgi ieško savęs – dirba su garsu, net pradėjo mokytis elektroninės muzikos kūrybos. Ją norėtų sujungti su garso terapija.

„Jungiame elektroninę muziką su jau prieš tai įrašytais garsais, čia ir dabar gyvai skambančiais instrumentais, mūsų su Agnieta balsais. Žodžiu, bandome daryti skirtingų garsų sintezę ir žiūrime, kas gausis“, – eksperimentinę veiklą, prie kurios labiausiai linksta širdis, bando apibūdinti Darius.

Pora augina du vaikučius: Rojui – penkeri, Gajai – treji. Abu aktyvūs, kūrybingi, ištroškę nuotykių ir pramogų. Ilgą laiką tėvai juos augino namuose, bet šiuo metu brolis su sese mielai eina į vedinį darželį.

„Daug mūsų pažįstamų ten leidžia savo vaikus. Sveika augalinė mityba, jogos užsiėmimai, padedantys mažiesiems išlaikyti emocinį balansą ir fizinį lankstumą. Be to, darželis yra gamtos apsuptyje. Visi kriterijai tobulai atitinka mūsų lūkesčius“, – džiaugiasi tėvai.

Pokyčiai: nutolęs nuo dizainerio veiklos, Darius pradėjo mokytis elektroninės muzikos kūrybos. Ją norėtų apjungti su garso terapija. / I. Dragūnienės, „Justina Rau Photography“ nuotr.

Vedas atrado skirtingai

Paklausti, kada patys pradėjo domėtis dvasinėmis praktikomis, Jonikai tvirtina, kad jau seniai – gal prieš penkiolika metų. Agnieta pirmoji pasirinko šį kelią. Ėmė rašyti tekstus viename dvasinės tematikos leidinyje. Teko kalbinti nemažai skirtingus dvasinius kelius išmanančių, praktikuojančių ir daug metų sąmoningumo siekiančių žmonių.

Ją papildo Darius, sakydamas, kad abu lankė jogą, domėjosi įvairiomis meditacijomis. Kitaip tariant, bandė ieškoti ryšio su savo vidumi, mokėsi jį girdėti, jam paklusti. Vis tik motyvai, atvedę juos į sąmoningumo kelią, buvo skirtingi.

„Aš pradėjau domėtis vedomis, sąmoningu gyvenimo būdu dėl mane gyvenime užklupusių sunkumų, sveikatos bėdų“, – sako Darius.

Agnieta mini begalinį smalsumą ir priduria, kad pirmiausia jogą, meditaciją atrado jos šeima, o tuomet paskatino pasidomėti ir dukrą.

„Visada buvau smalsi. Man jau mokykloje patiko nepažinti, paslaptingi, gilūs dalykai. Norėdavau juos patyrinėti. Nepasakyčiau, kad ieškojau kokios nors religijos – gal daugiau priimtinesnio gyvenimo būdo. O kai jau radau, radau tiek atsakymus į fizinius, tiek ir į dvasinius klausimus“, – aiškina Agnieta, savo smalsumu užkrėtusi ir Darių.

Psichodelinės muzikos festivalyje susipažinę jaunuoliai greitai persiėmė vienas kito idėjomis.

„Iš tiesų jau nuo pat vaikystės mane domino meditacinė muzika. Draugai klausydavosi visokių tralialiuškų, o man rūpėjo kur kas rimtesni dalykai. Tėvai būdavo pakraupę, nesuprasdavo, kas su jų vaiku  negerai“, – juokiasi D. Jonikas ir garsiai svarsto, kad tai sąmoningumo sėklai prireikė laiko subręsti ir prasikalti. „Sprogimas“ įvyko jaunuoliui sutikus Agnietą.

Pareiga, kantrybė santuokoje labai reikalingos. Jei pasiryžome būti kartu, tai turime to pažado laikytis.

Vaikai gyvena tėvų ritmu

Kaip dvasingumas atsispindi Jonikų kasdienybėje? Į šį klausimą ryžtasi atsakyti Agnieta. Pasak jos, būtų smagu pasakoti, kaip jiedu abu keliasi sulig pirmaisiais saulės spinduliais, daro jogą ir t. t.

„Taip būdavo anksčiau, kol neturėjom vaikų. Gimus Rojui ir Gajai viskas mūsų šeimoje tarsi persivertė aukštyn kojomis. Būdavo, žindau vaiką, raminu verkiantį ir medituoju, bandau išlaikyti proto ramybę, kalbuosi su savimi ir pan. Šiuo metu vaikai lanko darželį, tad turiu daugiau laiko, bet ir darbų padaugėjo“, – šypsosi Agnieta, dažnai vedanti garsų, melodijų, mantrų, kvapų ir būsenų sesijas tiesiog savo namuose.

Jonikų vaikai irgi dalyvauja šiose veiklose. Sūnus, pamatęs nuotraukoje daug moterų, išsyk klausia, ar čia tik nebus moterų ratas.

Magiško garso sesijose mama su tėčiu groja gongu, krištolo dubenimis, šamanišku būgnu ir kitais skirtingas būsenas patirti skatinančiais instrumentais. Juos, tikina, puikiai pažįsta ir Rojus su Gaja.

„Dažnai ir patys juos ima, groja, net mantras patys dainuoja. Vienas išmoksta iš mūsų, kitas – darželyje. Jiems tie dalykai artimi, nes tiek dauguma mūsų draugų, tiek ir jų vaikai yra iš tos pačios aplinkos“, – aiškina Jonikai, jau daug metų gyvenantys sveikai, nevartojantys svaigalų, nevalgantys mėsos.

Toks gyvenimas jų vaikams atrodo labai natūralus. Vis tik, Dariaus žodžiais tariant, gyvenimas margas, tad ir vaikams tenka patirti visko. Kai nuvažiuoja pas senelius, tenka derintis prie jų tvarkos. Kai pamato gatvėje girtą žmogų, tenka aiškinti, kaip ir kodėl.

„Tikrai nesistengiame jiems piešti vienpusiško ir labai idiliško paveikslo, nes gyvenimas toks nėra. Suprantame, kad mūsų vaikai visko augdami patirs, bet stengiamės jau nuo mažų dienų formuoti tvirtą stuburą, pavyzdį, vertybes, kurios padėtų jiems nepaklysti ateityje. Ir, aišku, tą vertybių stuburą formuojame savo pavyzdžiu“, – priduria Agnieta.

Misija:  „Noriu dalytis tuo, ką atrandu pati“, – sako Agnieta, dažnai vedanti garsų, melodijų, mantrų, kvapų ir būsenų sesijas. / I. Dragūnienės, „Justina Rau Photography“ nuotr.

Ratuose – moterų bendrystė

Dažnai socialiniuose tinkluose galima išvysti kvietimą į moterų ratus. Agnieta tokius moterų susibūrimus vadina senovine praktika. Anksčiau, sako, tiek moterys, tiek vyrai rinkdavosi atskirai ir dirbdavo moteriškus arba vyriškus darbus savo ratuose. Šiais laikais tokias sąlygas – t. y. moterims pabūti bendrystėje – tenka sukurti specialiai.

„Mano organizuojami moterų susibūrimai vyksta darnoje su gamta, tarkim, per mėnulio jaunatį ar pilnatį. Kai minėjome Rasų šventę, saulėgrįžą, taip pat būrėmės, nes buvo palankus metas gauti Visatos palaiminimą, galėjome išsakyti savo intencijas“, – pasakoja moterų ratų organizatorė ir priduria, kad jų esmė – moterų bendrystė.

Susirinkusios į vietą dalyvės ne apkalbinėja ir pliurpia niekus, o dalijasi tuo, kas joms tuo metu svarbu. Kai įsitikini esanti ne viena tokia – palengvėja. Todėl Agnieta sako, kad moterų ratai truputį primena grupinę terapiją. Čia dalijamasi ir problemomis, ir džiaugsmais, išklausoma ir atliepiama. Vyksta tam tikri ritulai: atvirai kalbėdamos moterys geria kakavą ar rožių arbatą, medituoja, atlieka raminančius ir suvokimus įprasminančius ritualus.

Pirmuosius moterų ratus, pajutusi vidinį impulsą, Agnieta pradėjo vesti dar prieš šešerius metus. Iš pradžių tai darė kartu su drauge, bet, kai gimė vaikai, stačia galva pasinėrė į motinystę. Tik prieš dvejus metus vėl grįžo prie savo širdies veiklos ir žada jos nebeapleisti.

Kai Agnieta veda moterų ratus namuose, Dariui tenka sugalvoti, kuo užimti vaikus. Trijulė eina pasivaikščioti, nes gyvena miesto pakrašty, netoli regioninio parko, arba aplanko senelius, Agnietos tėvus, kurių namai netoliese.

„Kartais susodinu vaikus į automobilį ir kur nors važiuojame. Jiems labai patinka žaidimų aikštelės, o pažaidę visi laižome ledus“, – pasakoja tėtis.

Kodėl Darius neseka žmonos pėdomis ir neorganizuoja vyrų ratų? Pašnekovas juokiasi, kad tikėjosi šito klausimo. Žmona laikas nuo laiko irgi jį paragina.

„Yra buvę keletas susibūrimų tarp vyrų, bet daugiau tarp draugų. Labai noriu imtis šitos veiklos, bet bijau, kad dar nepriaugau ir neišsigryninau pačios vyrų rato idėjos“, – prisipažįsta jis.

I. Dragūnienės, „Justina Rau Photography“ nuotr.

Jonikų šeimos žemė

Paklausti, kokie keturi drambliai laiko jų šeimos žemę, abu susimąsto. Pirmasis pradeda Darius ir mini pasitikėjimą. Antras svarbus dramblys, anot jo, yra meilė be priežasties. Pora susitiko tada, kai Agnieta jau ruošėsi studijuoti medijų ir kultūros studijas Anglijoje. Nė neketino grįžti į Lietuvą.

„Prieš išvažiuodama džiaugiausi, kad niekas manęs čia nebelaiko, kad išvykstu laisva, o likus savaitei iki skrydžio įvykusi netikėta pažintis su Dariumi apvertė visus planus aukštyn kojomis. Iškart pajutau ryšį su šiuo žmogumi. Jausmas buvo aiškus ir gilus“, – atvirauja moteris, tąkart prisipažinusi net mamai, kad atrado savo sielos draugą.

Pusantrų metų pora bendravo per atstumą, bet paskui nebeištvėrė: Darius nuvyko į Angliją ir tarsi princas ant balto žirgo parsivežė savo princesę namo. Mokslus Agnieta baigė Lietuvoje.

Moteris pasakoja, kad atstumas leido abiem geriau pasiruošti būsimai santuokai, dėl kurios nė vienas neabejojo. Abu skaitė knygas, klausėsi paskaitų apie šeimos santykius, o Agnietai grįžus, neužilgo atšoko ir vestuves.

„Galvojom, ko laukti? Kol kažkas bus nebe taip gerai? Abu puikiai supratome, kad gyvenimas banguotas ir kad kažkas kažkada vis tiek bus nebe taip“, – juokiasi Jonikai, susituokę, kai Dariui buvo 25-eri, o Agnietai – 21-eri.

Trečią dramblį Darius įvardija kaip protėvių dvasią, jų palaikymą, kurį abu sako jaučiantys. Ir dar – pareigą būti kartu.

„Pareiga neskamba labai romantiškai, bet aš pritariu vyro žodžiams, – Dariaus mintį tęsia Agnieta. – Pareiga, kantrybė santuokoje labai reikalingos. Jei pasiryžome būti kartu, tai turime to pažado laikytis. Kai iškyla problemų, sprendžiame jas pokalbiais, veiksmais, bet ne skyrybomis. Tikiuosi, taip bus ir toliau.“

Žmonės daug ką savo gyvenimuose susikuria patys – savo veiksmais, pasirinkimais, jausmais, reakcijomis.

Jonikai tvirtina, kad ypač atsiradus vaikams jaunus žmones užgriūna daug iššūkių. Bet dviese eiti per juos lengviau. Dar iki vedybų jų čiupinėtos dvasinės, psichologinės žinios išmokė Jonikus vedybinį gyvenimą matyti ne kaip holivudinę pasaką, o kaip sunkų darbą.

„Tą darbą iš pradžių supratome tik teoriškai, – šypsosi Darius, – o praktika prasidėjo gerokai vėliau, gimus vaikams. Bent mums vaikų auginimo etapas atnešė daugiausia iššūkių“, – prisipažįsta jis.

Agnieta juokiasi, kad, prieš gimstant Rojui, ji perskaitė visas knygas apie motinystę, tėvystę, natūralų gimdymą, mergaičių ir berniukų auklėjimą ir pan.

„Gimus Gajai, išdalinau visas knygas ir atsidaviau natūraliai gyvenimo tėkmei. Šiandien, kai vaikai didesni, gyvename ir auklėjame juos iš jausmo. Per tuos kelis metus jau spėjome pajusti jų asmenybes ir galime lanksčiau laviruoti. Jei iškyla kokia problema, į pagalbą pasitelkiame savo ar draugų patirtis“, – šypsosi ji.

Dariui svarbiausia, kad tėvai būtų vaikų draugai. Kad ir kas nutiktų, jie stengiasi su vaikais kalbėtis. Aiškinasi, kokia emocija užklupo vienus ar kitus. Juk pyktis, baimė, liūdesys dažnai užvaldo ne tik vaikus, bet ir tėvus. Visi kartu dažnai žaidžia mindfullness – t. y. sąmoningumo ugdymo žaidimą, kurio dėka mokosi pažinti save.

Kai tėvai tampa geriausiais vaiko draugais, vaikui lengviau išgyventi paauglystę. Jis žino, kad ir kas būtų – tėtis, mama priims, išklausys ir padės išspręsti problemą. Todėl Jonikai mini ir dar vieną dramblį, paremtą pagarbaus ryšio su vaiku kūrimu, ir priduria, kad tame ryšyje pasitauko visko – jis nėra tobulas.

I. Dragūnienės, „Justina Rau Photography“ nuotr.

Klausytis savo vidaus

Šiandien gyvenimas kupinas skubos, triukšmo, lenktyniavimo, materialių prioritetų, kurie užgožia esmę – kad žmonės, visų pirma, yra sielą turinčios būtybės.

Jonikams pasisekė – abu vienas kitą tarsi nulipdė iš to paties molio, atrado širdžiai artimas veiklas, kurios leidžia gyventi darnoje su kitais ir savimi. Įdomu, kokį patarimą pora duotų kitiems, norintiems atrasti savo širdies kelią?

Pasak Dariaus, kai išleidi į visatą žinią, kad nori gyventi kitaip, pats prašai pagalbos – ji būtinai ateina. Bet jei žmogui viskas gerai arba jis tingi kažką keisti – sąmoningėjimo procesas užtrunka, o kartais gali ir visai neįvykti.

Agnieta siūlo kiekvienam klausytis savo vidaus – sąmoningai ugdytis šį įprotį. Ji rekomenduoja pradėti nuo paprastesnių dalykų nei meditacija – nuo pokalbio su savimi. Klausti savęs, kodėl dabar taip jaučiuosi, kas sukėlė tokius jausmus ir pan.

Žmonės dažnai ima ieškoti atsakymų tik tada, kai kūnas suserga, bet jie nepaklausia savęs, ką reiškia ši liga, kodėl ji juos ištiko?. Galbūt jie eina ne tuo keliu, o gal jų santykiai toksiški? Agnieta siūlo analizuoti kasdienes savo patirtis, veiksmus ir ieškoti atsakymų savyje, kodėl visa tai vyksta.

„Aš tikiu, kad žmonės daug ką savo gyvenimuose susikuria patys – savo veiksmais, pasirinkimais, jausmais, reakcijomis. Todėl linkiu žmogui tapti savęs paties dėmesingu stebėtoju. Jei nuolat save stebėsim, išsiugdysim sąmoningumą, intuiciją, o tie dalykai ilgainiui padės išgirsti ir savo širdį, kuri taps pagrindiniu mūsų gyvenimo vedliu“, – aiškina A. Jonikienė ir priduria, kad vienas esminių dalykų žmogaus gyvenime turėtų būti noras pažinti save.