Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas: parama tūkstančiams skurstančių

Neatsitiktinai fondui sukurtoje emblemoje pavaizduotas ištiestų penkių rankų į vieną centrą žiedas. Tai reiškė, kad BALF yra pasiryžęs pagelbėti į nelaimę pakliuvusiam lietuviui bet kuriame iš penkių žemynų. Tai prasmingas simbolis, išeivijos nesavanaudiško pasiaukojimo savo tėvynainiams pavyzdys.

Lietuvių išeivijos, ypač Amerikoje, šalpa – tradicija, kurią lietuviai dar XIX a. pabaigoje perėmė iš tokių tautinių diasporų kaip graikai, žydai, italai. To meto lietuviškoje spaudoje buvo skelbtas šūkis – „Visada, viskuo padėti broliams Lietuvoje“, kuris iki šių dienų išliko itin svarbus išeivijos santykiuose su savo senąja tėvyne. Šalpos darbai išeivijos gretose yra tapę kasdienybe, netgi gyvenimo būdo dalimi.

Vienijo šventas tikslas

Organizacija BALF ir jos veikla į lietuvių tautos istoriją įrašyta kaip ilgus dešimtmečius svariai prisidėjusi remiant šimtus tūkstančių labiausiai skurstančių žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Organizacija surinko šalpai dešimtis milijonų dolerių, dešimtis tūkstančių tonų materialinių gėrybių, kurių bendra suma šiuolaikiniais doleriais siekia iki 100 mln. Šis fondas bendrai veiklai – savanoriavimui, aukojimui ir labdarai – telkė lietuvių išeiviją: ne tik skirtingas imigrantų bangas, bet ir skirtingas ideologines sroves, tokias kaip katalikai, tautininkai, liberalai ir socialistai.

Juos vienijo šventas tikslas – remti savo tautiečius ir tėvynę Lietuvą. BALF yra puikiausias įrodymas, kad lietuvių išeivijai Lietuva ir jos gyventojai, jų likimai yra nuolat dėmesio centre, ji jautriai reaguoja į negatyvius reiškinius tėvynėje. BALF buvo viena iš stipriausių ir ryškiausių ryšio su Lietuva formų, kuri teikė viltį nelaimėje atsidūrusiems mūsų tautiečiams.

Veikla: BALF plakatas, raginantis „Palengvinkite naštą Lietuvos karo aukoms“, XX a. 5 deš. / Saugoma Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, TKM I. 1233

Savanorystė ir altruizmas

Antrojo pasaulinio karo pradžioje JAV lietuvių, ypač katalikų ir tautininkų, organizacijos šalia jau nuo seno veikiančių piniginių fondų kūrė naujus, siekdamos rinkti aukas Lietuvos karo pabėgėliams ir tremtiniams. Tačiau gausus fondų skaičius išeivijoje nepasiteisino, nes surenkamos menkos aukos netenkino gausėjančių karo pabėgėlių poreikių. Vis dažniau išeivijoje viešai buvo užsimenama apie būtinumą vienyti visus fondus ir turėti bendrą šalpos fondą.

1943 m. Pitsburgo konferencijoje politinė JAV lietuvių organizacija Amerikos lietuvių taryba (ALT) įsipareigojo tokį bendrą fondą įsteigti. BALF buvo įkurtas 1944-ųjų kovo 25 d. Deja, įvairiose JAV organizacijose buvo nemažai palankių sovietams valdininkų. BALF iniciatoriai ir įkūrėjai – Leonardas Šimutis, Antanas Olis, prelatas dr. Juozas Končius ir kiti – buvo priversti ne kartą vykti į Vašingtoną aiškinti BALF būtinumą ir atremti nepagrįstus kaltinimus. Galiausiai JAV valdžios įstaigos priėmė BALF ir jis buvo priimtas į JAV Tautinį karo fondą, iš kurio gavo piniginę paramą ir legalią teisę šelpti Lietuvos pabėgėlius Europoje.

Taigi grinorių (pirmosios JAV lietuvių emigrantų bangos) atstovų įkurtas BALF kėlė sau tikslą materialiai šelpti lietuvius pabėgėlius, ypač karo nualintos Lietuvos gyventojus ir visus vargstančius, kad ir kur jie būtų. Fondo veikla buvo paremta JAV lietuvių savanoriškos ir altruistinės pagalbos principais.

Organizaciją sudarė centrinė būstinė su savo administracija, kuri pradžioje veikė Niujorke, o vėliau – Čikagoje, ir jos skyriai, įsisteigę lietuvių gyvenamose JAV vietovėse.

Skyriams buvo keliami tokie uždaviniai: rinkti pinigines aukas, labdarą, renkant materialines gėrybes populiarinti šalpą. Tai buvo organizacijos stuburas, nes nuo skyrių veiklos priklausė BALF turimos lėšos. Skyrių skaičius per pirmuosius vienuolika metų nuo vos penkių išaugo iki 142, vėliau jų skaičius mažėjo: 2008-aisiais jau buvo tik 23 skyriai. Skyriuose narių buvo skaičiuojama šimtais ir tūkstančiais, geriausiu BALF veiklos laikotarpiu jų buvo priskaičiuojama keliasdešimt tūkstančių.

Tiesa, kaip pripažįsta patys BALF vadovai, ne visi skyriai buvo veiklūs, ne visi surinktas aukas siuntė į organizacijos centrą, nes ir patys skyriai tiesiogiai teikė paramą vargstantiems. Organizacijos vadovybė siekė veiklą labiau centralizuoti, bet ne visuomet pavykdavo. Pirmą dvidešimtmetį fondui vadovavo prelatas dr. Juozas Končius, 1964–1972 m. – kunigas Vaclovas Martinkus, o nuo 1972 m. iki jo veiklos pabaigos – Marija Rudienė.

Veiklos prioritetai

Po karo nepalankiai lietuviams susiklosčiusi politinė situacija Rytų Europoje ir okupuotoje Lietuvoje stipriai apribojo BALF veiklą. Tiesa, paramą į Lietuvą organizacija galėjo teikti per stalininės SSRS pareigūnų kontroliuojamas organizacijas, bet neturėjo galimybės stebėti, kaip skirstoma šalpa: ar ją gauna labiausiai nukentėję ir vargstantys, ar ji išvis patenka į Lietuvą. Tokia padėtis netenkino fondo vadovų – jie buvo priversti laikinai atsisakyti teikti paramą už geležinės uždangos, apsiribodami pabėgėlių ir nacių išvežtų darbams lietuvių šalpa Vakarų Europoje.

Dalį išeivijoje surinktų gėrybių BALF skyrė ir dipukams latviams ir estams, kurie tokios organizacijos kaip BALF neturėjo.

Pirmasis BALF veiklos etapas 1944–1956 m. siejamas su lietuvių pabėgėliais, vadinamaisiais dipukais (perkeltaisiais asmenimis) Vakarų Europoje. Vokietijos lietuvių istoriko Vinco Bartusevičiaus nuomone, Vakaruose galėjo būti iki 250 tūkst. lietuvių.

Žinoma, kad Vakarų sąjungininkai po karo globojo daugiau kaip 65 tūkst. lietuvių. Tuo metu savų rinkliavų BALF negalėjo įvesti, tik privalėjo raginti lietuvius aukoti JAV Tautinio karo fondui. Pradžioje gautų lėšų nepakako visai šalpai, nes buvo sakoma, kad vienam lietuviui dipukui Vakarų Europoje per metus tektų tik 5 JAV doleriai paramos.

Paramos tikslas galėjo būti neįgyvendintas, jei BALF nebūtų laikęsis nuostatos, kad pirmiausia reikia šelpti vaikus, studentus, ligonius, našles ir ypač suvargusius asmenis.

Nesutarta dėl aukojimo

Pasibaigus JAV Tautinio karo fondo paramai, nuo 1947 m. BALF reikėjo jau patiems susirinkti aukas. Finansinė padėtis atrodė kritiška. Didelėmis pastangomis tais metais fondui pavyko aukomis surinkti beveik 234 tūkst. JAV dolerių, maisto ir kitų reikalingų dalykų, kurių vertė siekė 405 tūkst. JAV dolerių. Tai buvo perpus mažiau, nei planuota. Viena iš kliūčių – JAV lietuvių organizacijos kartais nesutardavo net aukojimo klausimu.

Pavyzdžiui, ALT, įtakinga JAV lietuvių politinė organizacija, tuo metu skelbė savo 250 tūkst. dolerių rinkliavą politinei veiklai. Pati nesurinko tos sumos, bet ir, suprantama, trukdė BALF rinkliavai. Net ALT artimas JAV lietuvių socialistų savaitraštis „Keleivis“ stebėjosi: „Kodėl ALT ir BALF vadovybės negalėjo susitarti ir padaryti taip, kad vieni kitiems ant kulnų nemindžiotų? Tos dvi organizacijos, rodos, nėra viena kitai priešingos.“

Iki 1956 m. BALF įnašas šelpiant laisvosios Europos lietuvius pabėgėlius siekė beveik 900 tūkst. dolerių pinigais ir daiktinėmis gėrybėmis daugiau kaip už 3,2 mln. dolerių. Dabartiniais doleriais vertė siekė iki 60 mln. JAV dolerių.

Būtina pažymėti reikšmingą faktą – dalį išeivijoje surinktų gėrybių BALF skyrė ir dipukams latviams ir estams, kurie tokios organizacijos kaip BALF neturėjo. Organizacijos pirmininkas prelatas J. Končius džiaugėsi, kad lietuviai dipukai sutiko dalytis su broliais latviais ir estais, kurie labai vertino tokią lietuvių pagalbą ir siuntė padėkas. Maisto produktai ir drabužiai pirmiausia buvo skiriami latvių ir estų gausioms šeimoms, ligoniams (ypač sergantiems džiova).

Tuo laikotarpiu buvo ryški ir dar viena BALF veiklos kryptis – padėti įsikurti į JAV iš Europos atvykstantiems dipukams, t. y. suorganizuoti kvietimus lietuvių šeimoms, garantuoti jų apgyvendinimą ir padėti įsidarbinti. Maždaug 85 proc. atvykusių lietuvių (beveik 30 tūkst.) pasinaudojo BALF pagalba.

JAV lietuvių pastangas ta linkme labai vertino JAV pareigūnai, atsakingi už imigraciją. Jie pažymėjo, kad „po žydų lietuviai yra pirmoje vietoje“ pagal aktyvumą.

Pasipelnė ir sovietai

Atšilimo Sovietų Sąjungoje laikotarpiu, nuo 1956 m., prasidėjo laipsniškai didėjusi parama lietuviams ne tik to meto Lietuvoje, bet ir tremtiniams Sibire, šiauriniuose SSRS rajonuose, Kazachstane. Nors BALF darbuotojams sunkiai sekėsi išsiaiškinti vargstančių lietuvių adresus, bet jų skaičius ilgainiui išaugo nuo kelių šimtų iki 3 tūkst. Iš pradžių daugiausia buvo siunčiami vaistai, vėliau – padėvėti drabužiai ir avalynė, maisto produktai, skalbimo priemonės ir pan.

Uždraudus padėvėtų drabužių įleidimą į SSRS, pradėta siųsti naujus drabužius, medžiagas. Kartu buvo padidinti muito mokesčiai, kuriuos turėdavo sumokėti ne tik siuntėjas, bet ir gavėjas.

Komunistinė Sovietų Sąjunga iš to gavo nemažai valiutinių pajamų, kurios kartais siekė net siunčiamų daiktų vertę. Dėl to BALF priverstinai, kaip ir kitos šalpos organizacijos, turėjo krauti milijonus ir komunistinei valdžiai. Vis dėlto kito kelio norint paremti skurde gyvenančius nebuvo.

Didžiulės lėšos – beveik trečdalis siuntinio vertės – atitekdavo siuntų agentūroms, kurios daugiausia buvo sovietų kontroliuojamos. Be to, nebuvo garantijų, kad siuntinys pasieks galutinį adresą – pasitaikydavo, kad siuntinius sugrąžindavo, jie dingdavo arba daiktai buvo išimami iš siuntinio, o kai kada net sovietų valdžia uždrausdavo ir neįsileisdavo siuntinių. Tekdavo ieškoti kitų, aplinkinių, kelių – JAV lietuviai turistai atveždavo dovanų arba dolerių, už kuriuos pirkdavo Lietuvoje reikalingas žmonėms prekes. Visur buvo sudaroma kliūčių.

Reikia manyti, kad daugiau kaip per 30 metų (apytikriais skaičiavimais) BALF organizacija lietuvių paramai už geležinės uždangos išleido apie 2 mln. dolerių (apie 20 mln. dabartiniais JAV doleriais).

Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas: parama tūkstančiams skurstančių.

Rėmė ir disidentus

Tuo laikotarpiu BALF šalpą siuntė ir Lenkijos lietuviams, kurių skaičius po karo išaugo. Jų ekonominė padėtis taip pat buvo sunki. Sąlygos šalpai Lenkijoje buvo šiek tiek palankesnės nei lietuviams už geležinės uždangos: mažesni muitai, pigesnis persiuntimas (daroma nuolaidų), silpnesnė vietinės valdžios kontrolė, glaudesni ryšiai (susirašinėjimas, Lenkijos lietuvių atvykimas į JAV). Parama Lenkijos lietuviams sudarė 20–30 proc. bendros šalpos ir per visą paramos laiką iki 1990 m. BALF jiems išleido iki 1 mln. dolerių.

Fondas neužmiršo lietuvių ir kituose kraštuose, ypač rėmė jų lietuviškas mokyklas – pavyzdžiui, Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde, Vokietijoje. Paramos sulaukdavo ir lietuvių disidentai, kuriems pavyko atvykti į Vakarus: Simas Kudirka, Vladas Šakalys, Kazys Ėringis, Vytautas Skuodis ir kiti. Visa tai turėjo ne tik materialinę, bet ir propagandinę reikšmę: lietuviai, pasklidę Vakaruose ir už geležinės uždangos, žinojo, kad jų išeivija nepamiršo, kad jai žinomos jų negandos, kad bandoma, kiek leidžia sąlygos, vargstančiais pasirūpinti.

Dėmesys partizanams

Nuo 1990 m. BALF savo veiklą pakeitė kardinaliai, didino paramą Lietuvos gyventojams. 1990–2008 m. fondas surinko ir skyrė šalpai daiktų, maisto produktų ir pinigų už keliolika milijonų dolerių. Išskirtinis  vaidmuo čia teko ilgametei fondo centro valdybos pirmininkei M. Rudienei.

Didžiausias dėmesys buvo skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams (ir jų šeimoms), kurių buvo priskaičiuojama iki 160 tūkst., šelpti ne tik daiktais, maisto produktais, vaistais, medicinos reikmenimis, knygomis, bet ir pinigais. Buvo renkami duomenys apie skurdžiai gyvenančias šeimas, senelius, našlaičius. Išskirtinis dėmesys teko dar gyviems buvusiems pokario Lietuvos partizanams.

Siuntiniais ir pinigais buvo remiami Lietuvos vaikų ir senelių globos namai, vaikų ir jaunimo stovyklos, kaimo bibliotekos, katalikiškos bendruomenės. Fondas padėjo pinigais Lietuvos bažnyčiai išlaikyti labdaros valgyklas, skirtas vargingai gyvenantiems Vilniuje ir kitose vietose. Buvo bandoma už surinktus pinigus pirkti reikalingų daiktų ir vaistų Lietuvoje, stengiantis išvengti siuntinių persiuntimo išlaidų. Išskirtinio dėmesio, materialiai remiant, sulaukė 43 Rytų Lietuvos  lietuviškos mokyklos.

Lietuvos gyventojų materialinė padėtis, laikui bėgant, palaipsniui keitėsi į palankią pusę ir panešiotų drabužių ir daiktų poreikis mažėjo. Tačiau svarbiausia, kad BALF parama buvo ypač svarbi atsikuriančios Lietuvos valstybės pirmąjį dešimtmetį, kai visko trūko, kai didesnė dalis gyventojų gyveno gana skurdžiai, kai daliai žmonių fondo parama buvo vienas pagrindinių šaltinių, leidusių bent minimaliai pragyventi.

Taigi, iki 2000-ųjų sumos, skirtos Lietuvai, santykinai didėjo (siekė beveik 7,7 mln. JAV dolerių), o vėliau ėmė mažėti. Tam įtakos turėjo BALF veikėjų garbus amžius ir silpnėjanti sveikata, nesugebėjimas į labdarą įtraukti jaunimo, mažėjantis aukų skaičius, brangstantis siuntinių persiuntimas, atsiradusių kitų labdaros draugijų veikla. Organizacija nutraukė savo veiklą 2008 m. balandžio 12 d.