Arkivyskupas G. L. Grušas: svarbiausia atrasti savo pašaukimą

Atvirame interneto laidos „Proto industrija“ pokalbyje apie tai, kaip organizuojamas Bažnyčios darbas, kokios strategijos pasitelkiamos sekėjams pritraukti, kalbinamas Eriko Viršilo, jis atvirai pasakoja, kaip atrado savo pašaukimą, atskleidžia, nuo ko priklauso tikinčiųjų skaičius,  dalijasi kitomis intriguojančiomis gyvenimo detalėmis.

– Kaip manote, kodėl Bažnyčia vis dar yra gana uždara organizacija, apipinta įvairiais mitais?

– Manau, kad Lietuvoje yra išaugęs „Altorių šešėly“ mitas. Visi skaitė šį literatūros kūrinį ir turi susidarę tam tikrą įvaizdį. Tačiau pažiūrėjus, kaip yra iš tikrųjų, pamatysime, kad realybė su tuo visai nesutampa.

– Tačiau nėra kitos, modernios, knygos apie Bažnyčią. Apskritai Bažnyčia, ko gero, patiria didžiulį spaudimą modernizuotis?

– Kai kalbame apie modernizavimą, visi galvoja tik apie paskutinį šimtmetį. Tačiau reikia prisiminti, kad būtent iš Bažnyčios kilo universitetai, ligoninės, menai. Didžiojo sprogimo teoriją taip pat atrado vienuolis. Be to, nuolat turime dokumentų, kuriuose kalbama, kaip toliau modernizuotis, diskutuojame apie dirbtinį intelektą. Tačiau, esant dabartiniam pagreičiui, matome, kad ne viskas, kas yra nauja, garantuotai išeis į gera. Bažnyčia nelinkusi viską greitai keisti, viską, kas sena, išmesti ir pradėti iš naujo. Vis dėlto ji auga ir naudoja naujus dalykus.

– Kodėl bažnyčios tuštėja?

– Kalbant apie Lietuvą, taip yra dėl demografinių priežasčių. Europoje tai lemia kultūros pasikeitimas. Tačiau Afrikoje ar Azijoje tikinčiųjų skaičius auga. Štai Vietname vien tik klierikų yra 2 000. Kartais atrodo, kad yra parapija, kurioje žmonės vien miršta ir jau reikės ją uždaryti. Tačiau ateina naujas klebonas, įveda dinamiką, ir parapija suklesti.

Sakyčiau, kad kunigai buvo pirmieji nuomonės formuotojai, skleidę žodį, rinkę sekėjus. Be to, jūs sakote, pakeitus kleboną, sekėjų skaičius gali padidėti arba sumažėti. Vadinasi, taikote panašias strategijas kaip ir versle.

Jei reikėtų išskirti vieną pagrindinį nuomonės formuotoją, sakyčiau, kad tai Jėzus Kristus, nes būtent jis pakeitė pasaulio mąstymą.

– Turbūt visuomet bandoma kalbėti paprastam žmogui suprantama kalba, o ne teologinėmis frazėmis?

– Dažnai, jei paklausai, kokį Dievą įsivaizduoja ir kokiu netiki agnostikai, paaiškėja, kad ir pati Bažnyčia tokiu Dievu netiki. Svarbu suprasti, kas iš tiesų yra Bažnyčios mokymas. Tai vienas didžiausių iššūkių.

– Ar socialiniai tinklai padarė įtaką Bažnyčiai?

– Jie daugiau padarė įtaką žmonių tarpusavio bendravimui ir mąstymui, o tai taip pat pakeičia ir Bažnyčią.

– Ar, rašant pamokslą, teko pasinaudoti „ChatGPT“?

– Taip. Rengdamas Vasario 16-osios minėjimo pamokslą, paklausiau „ChatGPT“, ką daryti, kad Lietuva išliktų laisva? Pamokslo metu pacitavau gautus atsakymus, tikintiesiems taip ir sakiau, kad naudojau „ChatGPT“, o jis atsakė, kad štai šie punktai būtų svarbūs.

– Kaip dažnai jūs keliaujate? Juk turite ir tarptautinių pareigų.

– Dėl tarptautinių pareigų praeitais metais nukeliavau 100 tūkst. mylių, t. y. keturis kartus apkeliavau aplink pasaulį. Kai mane išrinko Europos Konferencijų tarybos pirmininku, galvojau, kad teks keliauti tik Europoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad yra ir tarpžemyninių vizitų. Jau du kartus buvau Afrikoje. Bažnyčia yra pasaulietinė organizacija, nors dažnai apie ją galvodami įsivaizduojame vien savo parapiją.

– Kartą mačiau jus oro uoste, buvote su ausinėmis. Įdomu, ko arkivyskupas klauso?

– Jei keliauju, klausau maldų. Taip pat audioknygų, dainų grojaraščių.

– Ar jums pavyksta pabėgti nuo savo pareigų, pabūti tiesiog žmogumi?

– Ne pabėgti, o pailsėti, – taip. Tačiau, kai manęs paklausia, ar aš kada nors negalvoju apie savo darbą, atsakau: ar motina kada nors negalvoja apie savo šeimos rūpesčius, vaikus?

– Jūs pats penkerius metus dirbote vienoje didžiausių IT bendrovių pasaulyje IBM. Kas tokio nutiko jūsų gyvenime, kad pasirinkote dvasininko kelią?

– Lūžis įvyko tada, kai turėjau galimybę, kad būti paaukštintos mano pareigos IBM. Manęs laukė visa diena interviu. Besiruošdamas jiems pradėjau galvoti, ko aš iš tikrųjų noriu iš gyvenimo, ko man reikia. Pradėjau rašyti sąrašą dalykų, kuriuos norėjau daryti. Jame buvo teisė, konsultavimas, viešas kalbėjimas, psichologija… Baigęs sąrašą, supratau, kad visus tuos dalykus daro kunigas.

– Ar jums buvo iššūkis 1992 m. suorganizuoti popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje?

– Bet kam yra iššūkis (juokiasi). Tačiau aš, kai dirbau IBM, tuo pačiu metu vadovavau Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai. Jau buvau organizavęs Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Australijoje 1987–1988 m. Tai buvo trijų savaičių kongresas, kuriame dalyvavo 300 jaunuolių iš trylikos šalių. Taigi, turėjau organizacinės patirties. Padėjo ir tai, kad mokėjau anglų, italų, lietuvių kalbas.

– Jūs esate ne tik dvasininkas, bet ir vadovas. Kokie didžiausi iššūkiai kyla jums kaip vadovui?

– Didžiausias iššūkis ir skirtumas nuo kitų įstaigų, tokių kaip IBM, kurioje dirbau, yra santykis su kunigais, kurių dirbančių Vilniaus arkivyskupijoje yra maždaug 150. Kunigas yra tarsi vadybininko atitikmuo, nes jis turi savo padalinį, už kurį atsakingas. Tačiau aš neturiu galimybės jo atleisti iš darbo, jeigu jis dirba netinkamai. Yra galimybė atleisti iš pareigų, bet ne iš kunigystės. Šia prasme kunigas man yra labiau kaip sūnus, šeimos dalis. Jei sūnus prisidirba, jo neišmeti iš šeimos.