Seime – didžioji politikų migracija

Per kadenciją – ketvirta

Šią savaitę drąsiai galima pavadinti didžiosios politinės migracijos laikotarpiu, po kurio jau daugiau kaip penktadalis parlamentarų bent kartą per kadenciją bus pakeitę frakciją.

Sugriuvus Darbo partijos (DP) frakcijai, jos buvę nariai priversti ieškotis kitos. Šeši kol kas prisijungė prie opozicinės Mišrios Seimo narių grupės, o Vaida Giraitytė-Juškevičienė – prie atsikūrusios Regionų partijos (RP) frakcijos.

Migravo ne tik buvę „darbiečiai“. Lig šiol dirbęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijoje Antanas Vinkus taip pat prisijungė prie Regionų frakcijos. Į ją pasuko ir dar du buvę „valstiečiai“ – Laima Mogenienė ir Zenonas Streikus, kuriems tai jau ketvirta politinė šeima šią kadenciją: LVŽS jie buvo iškeitę į Demokratų frakciją „Vardan Lietuvos“, paskui dar dirbo Mišrioje grupėje.

Keturios frakcijos per vieną kadenciją – ne rekordas parlamentarizmo istorijoje, bet jau šioks toks rodiklis, rodantis politiko pažiūrų tvirtumą ir sprendimų pastovumą.

Situacija: LVŽS frakcijos praradimai didžiausi – kadencijos pradžioje ji turėjo 30 narių, dabar – aštuoniolika. Šią savaitę prarado dar vieną narį – A. Vinkų. / I. Gelūno / BNS nuotr.

Savo rekordo neviršijo

Kai kurie migraciniai judesiai nebuvo netikėti. „Darbiečių“ frakcijos žlugimas prognozuotas, tik anksčiau. Frakcijoje buvo minimalus narių skaičius – septyni ir tas septintasis buvo kviestinis narys – 2020 m. Seimo rinkimuose pats save išsikėlęs Valdemaras Valkiūnas. Su DP jis kandidatavo į Europos Parlamentą (EP), net gavo aukštą ketvirtą vietą sąraše. Tačiau „darbiečiams“ rinkimuose patyrus fiasko, dar ir susikibus tarpusavyje, kas kaltas dėl partijos nesėkmių ir kaip partijai elgtis toliau – jungtis prie Regionų partijos (RP) ar bandyti išsikapanoti iš nesėkmių ruožo patiems, V. Valkiūnas pareiškė, kas perspektyvos su šia partija sumažėjo iki nulio, tad jis nutarė pasitraukti iš frakcijos. Nelikus septynių narių, neliko ir frakcijos.

Tačiau DP frakcija nebuvo pirmasis V. Valkiūno pasirinkimas šią kadenciją. Jam tai buvo jau trečia frakcija: kadenciją pradėjo Mišrioje grupėje, paskui metus ir kelis mėnesius buvo Regionų frakcijoje, o pastaruosius beveik dvejus metus – DP. Vis dėlto, likus keturiems mėnesiams iki Seimo rinkimų, jis nutarė, kad iš to nieko gero, ir vėl grįžo į Mišrią grupę.

V. Valkiūnas dideliu politiniu pastovumu nepasižymėjo ir anksčiau. Rinkimuose jis atstovavo Respublikonų partijai, Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungai, yra buvęs ir Socialdemokratų partijos nariu. Kaip save išsikėlęs kandidatas, Seimo mandatą jis buvo laimėjęs ir 2008 m. rinkimuose. Tuomet per kadenciją, formaliai skaičiuojant, frakcijas jis keitė net aštuonis kartus. Pradėjo nuo Liberalų ir centro sąjungos (LCS) frakcijos, kurioje neišbuvo nė metų. Tada po dieną ar kelis mėnesius buvo „Ąžuolo“, Tautos prisikėlimo partijos (TPP), „Vienos Lietuvos“, Krikščionių partijos frakcijose, Mišrioje Seimo narių grupėje, paskui vėl LCS, po poros mėnesių – Jungtinėje (LCS ir TPP), dar po metų – vėl LCS, o kadenciją baigė Mišrioje grupėje. Tiesa, kai kurie pokyčiai vyko ne dėl V. Valkiūno, o dėl frakcijų nepastovumo – jos tai skilo ar žlugo, tai jungėsi. Vis dėlto jis vienas iš rekordinių keliautojų per skirtingų pavadinimų frakcijas.

Prognozės: DP žlugimas

Nors DP frakcijos žlugimą lėmė V. Valkiūno pasitraukimas, bet tokia neišvengiama pabaiga jai prognozuota daug anksčiau. Kai pernai lapkritį buvo nuteistas jos narys Vytautas Gapšys, atrodė, kad kito kelio demokratinėje valstybėje būti negali, – jis neteks mandato. Tačiau Seimas nutarė turėti savo narį, reziduojantį už grotų, tad frakcijos agonija užsitęsė.

Vis dėlto pastaraisiais mėnesiais jos ženklų vis daugėjo. Šį vasarį frakciją paliko net jos seniūnu kadencijos pradžioje buvęs Vigilijus Jukna. Iš pradžių jis trumpam prisijungė prie Mišrios grupės, o nuo kovo pabaigos – jau Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narys.

Kovo pabaigoje DP paliko kadencijos pradžioje šios frakcijos seniūno pavaduotoja buvusi Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, o buvęs seniūnas Viktoras Fiodorovas paskelbė pasitraukęs iš partijos pasibaigus EP rinkimams. Tačiau jie abu pažadėjo likti frakcijoje iki kadencijos pabaigos, kad ji galėtų egzistuoti.

Apie pasitraukimą iš partijos prabilo ir jos lyderis Andrius Mazuronis, kai buvo atmesta susijungimo su RP idėja. Tačiau ar kol kas Mišrioje grupėje esantis politikas jungsis prie RP – neaišku. Dabar į komandiruotę išvykęs parlamentaras sakė, kad prie kurios nors frakcijos jungsis, tačiau kurios, dar svarsto ir paskelbs kitą savaitę. A. Mazuronis – patyręs, ne vienos politinės jėgos gana palankiai vertinamas politikas, tad jis gali būti paklausus. Jo politinis diapazonas tikrai platus: politinę karjerą pradėjo su „Tvarka ir teisingumu“, vėliau buvo Liberalų sąjūdžio narys ir tik paskui tapo „darbiečiu“.

Beje, A. Širinskienė buvo pirmoji Lietuvoje politikė, išnuomota kitai frakcijai: praėjusią kadenciją, 2019 m., LVŽS ją paskolino „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai.

Beje, DP frakcija ėmė barstyti savo narius nuo pat kadencijos pradžios. Anksčiau su Liberalų sąjūdžiu ir Centro partija siejęsis Antanas Guoga po kelių mėnesių su „darbiečiais“ Seime pareiškė atsisakantis mandato, nes, pasak jo, ginčai ir nesusikalbėjimas partijoje jam tapo nebepakeliami. Jį pakeitė po jo sąraše buvęs, anksčiau Naujosios sąjungos, LSDP ir Socialdemokratų darbo partijų atstovas Artūras Skardžius. Tačiau po dvejų metų jis paliko „darbiečius“ ir prisijungė prie LSDP frakcijos, bet tik … keturioms dienoms. Nuo to laiko jis Mišrioje grupėje.

2022-ųjų kovą „darbiečius“ paliko Mindaugas Puidokas. Vienu metu jis turėjo unikalų statusą: buvo Seimo narys, neįsiregistravęs į jokią frakciją, mat tuo metu nebuvo susibūrusi Mišri grupė. Beje, praėjusią kadenciją apie jos vidurį jis irgi paliko partijos, su kuria atėjo į Seimą, – LVŽS – frakciją.

2022 m. gruodį „darbiečius“ paliko Aidas Gedvilas, pasirinkęs dirbti Mišrioje grupėje.

Mikroskopiniai procentai balsų, gautų EP ir prezidento rinkimuose, signalizuoja, kad jau daug kartų prognozuota „darbiečių“ ne tik frakcijos, bet ir partijos agonija šįsyk gal bus negrįžtama.

Savo tėvo Viktoro Uspaskicho partija buvo iškelta į politikos viršūnes – 2004 m. jie triuškinamai laimėjo Seimo rinkimus, gavo net 39 mandatus, o EP rinkimuose pasiekė lig šiol nepralenktą rekordą – 30,2 proc. balsų, kurie garantavo penkis mandatus. Keliskart V. Uspaskicho dėka partija reanimuota, mat, jam vis grįžtant jai vadovauti, laikinai grįždavo ir rinkėjų palaikymas, nors daug metų ir jos lyderiai, ir pati partija buvo siejama su politinės korupcijos skandalais, ne vienas jų pripažinti kaltais ir teismo.

2020 m. Seimo rinkimuose „darbiečiams“ pavyko laimėti dešimt mandatų, bet dabar iš jos pasitraukė net jos elitu laikyti politikai, o V. Uspaskichas ir vėl turi reikalų su teisėsauga, šįsyk – dėl EP lėšų panaudojimo.

Rekordai: V. Valkiūnui DP frakcija, kurią jis sugriovė iš jos pasitraukdamas, šią kadenciją buvo trečia. 2008–2012 m., formaliai skaičiuojant, jis keitė frakciją net aštuonis kartus. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Reanimuota frakcija

Vienų nelaimė – kitų laimė: žlugus DP frakcijai, atgimė Regionų. RP neblogai pasirodė EP rinkimuose – nors mandato nelaimėjo, bet 5 proc. barjerą perkopė, tad netruko atsirasti norinčių su ja sietis. Taip susilipdė toks margas septynetas.

Be minėtų prie jos prisišliejusių buvusios DP frakcijos narės V. Giraitytės-Juškevičienės, LVŽS frakciją palikusio A. Vinkaus, buvusių „valstiečių“ ir demokratų L. Mogenienės ir Z. Streikaus, joje – dar dviejų partijų atstovai. Du iš trijų 2020 m. Seimo rinkimuose kaip RP (ankstesniu Socialdemokratų darbo partijos – LSDDP vardu) laimėję mandatus politikai – J. Pinskus ir A. Palionis (Zigmantas Balčytis dabar Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijoje). Prie RP frakcijos prisijungė ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Beata Pietkiewicz. Regionų frakcija jau egzistavo nuo 2021 m. gegužės iki pernai vasario, bet subyrėjo joje nelikus septynių narių. Anuomet jos buvusi seniūnė LLRA-KŠS atstovė Rita Tamašunienė aiškino, kad tai atsitiko nepavykus susitarti dėl frakcijos pavadinimo pakeitimo: LLRA-KŠS siūlė jį keisti, nes frakcijoje dirba kelių partijų atstovai, o visus nuopelnus sau prisiima RP. Tačiau keisčiausia, kad frakciją anuomet nusprendė palikti ne tik LLRA-KŠS atstovavę R. Tamašunienė ar Česlavas Olševskis, bet ir pačios RP lyderiai J. Pinskus ir A. Palionis.

Anuomet šios frakcijos nariais yra buvę Seimo nario mandatų nebetekę Petras Gražulis ir Remigijus Žemaitaitis. Prie jos buvo prisijungusi ir buvusi „valstietė“, netgi artimiausia Ramūno Karbauskio bendražyge kelerius metus buvusi Agnė Širinskienė.

Dabar Mišrioje grupėje dirbanti politikė šią savaitę pareiškė spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose dalyvausianti su R. Žemaitaičio „Nemuno aušra“ ir su ja siejanti tolesnę savo politinę ateitį.

Beje, A. Širinskienė buvo pirmoji Lietuvoje politikė, išnuomota kitai frakcijai: praėjusią kadenciją, 2019 m., LVŽS ją paskolino „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai, kad ši nesubyrėtų. Paskui tokiai pačiai misijai buvo komandiruota kita „valstietė“ – Audronė Jankuvienė.

LVŽS praradimai

Šią kadenciją LVŽS jau nebenuomoja savo narių. Dabar tebeturi jų aštuoniolika, bet kadencijos pradžioje jų buvo net 30. „Valstiečiai“ per kadenciją patyrė daugiausia praradimų.

Dabar, artėjant rinkimams, reikėtų paieškoti politinių perbėgėlių pavardžių tų partijų, į kurių frakcijas jie neseniai perbėgo, sąrašuose.

Į 2021-ųjų rugsėjį susikūrusią naują Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakciją perėjo net dešimt „valstiečių“. Kaip paaiškėjo vėliau, dviem iš jų – Z. Streikui ir L. Mogenienei – netiko ir ši frakcija.

„Vardan Lietuvos“ frakcija – kaip skiautinys. Be buvusių „valstiečių“, iš Mišrios grupės prie jos prisijungė Vytautas Bakas. Praėjusią kadenciją į Seimą jis atėjo su LVŽS, bet vėliau ją paliko. Algirdas Butkevičius – buvęs LSDP pirmininkas, 2020 m. rinkimuose iškeltas Žaliųjų partijos. Iš Regionų frakcijos atėjo dar vienas anksčiau buvęs garsus socialdemokratas, vėliau LSDDP narys Z. Balčytis.

2022-ųjų sausį pas demokratus iš socialdemokratų perėjo Vilija Targamadzė. Radikalus Silvos Lengvinienės viražas: kandidatavo kaip Laisvės partijos kandidatė, trejus metus dirbo valdančiųjų „laisviečių“ frakcijoje, o paskui, suprask, pažiūros pasikeitė ir ji prisijungė prie opozicinės „Vardan Lietuvos“.

Demokratų frakcijoje – ir mandatą kaip nepriklausomas kandidatas laimėjęs Domas Griškevičius.

Svetimos žvaigždės

Politinis turizmas labiausiai būdingas naujiems politiniams dariniams, kurie, bet kokia kaina vaikydamiesi rinkėjų balsų, prisigraibo į sąrašą pavardžių, kartais nelabai gilindamiesi į ideologinius ar kitus niuansus. Savo vietos nerandantiems politikams nauja partija dažnai būna geras tramplinas patekti į valdžią, kurį paskui paskui pastumia į šalį kaip jau panaudotą ir nereikalingą daiktą.

Tačiau ir didesnės senos partijos neišvengia perėjūnų. Štai 2020 m. rinkimuose kviestinės žvaigždės statusu labai aukštu penktu numeriu paskutiniu momentu į sąrašą vietoj netikėtai su socialdemokratais atsisakiusio kandidatuoti ekonomisto Romo Lazutkos įrašyta V. Targamadzė. Tačiau, kaip jau minėta, LSDP frakciją ji iškeitė į demokratų. Tai pamoka socialdemokratams ir ne tik, kad remtis kviestinėmis žvaigždėmis toli gražu ne visuomet tvaru. Kaip ir įspėjimas, kad kažin ar verta kviesti tokių politikų, kurie frakcijoje ištveria tik kelias dienas, kaip kad šią kadenciją pasielgė A. Skardžius.

Neapsiėjo be akibrokštų ir konservatoriai. 2022 m. Mykolas Majauskas buvo pašalintas iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), kai, būdamas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku, susikirto su Vyriausybe dėl mokesčių lengvatų. Jam teko palikti ir partiją, ir frakciją, o vėliau jis pasitraukė ir iš Seimo.

Justas Džiugelis buvo trumpam palikęs frakciją kilus skandalui dėl vadinamųjų parlamentinių lėšų naudojimo skaidrumo. Nei teisėsaugos institucijoms, nei etikos sargams nenustačius, kad politikas prasižengė, jis ir vėl į ją grįžo.

Liberalų sąjūdžio frakciją iš karto po rinkimų paliko partijos veteranas Kęstutis Glaveckas. Darytos prielaidos, kad jis pasipiktino negavęs norimo posto ir jam Seimo salėje skirta vieta, kurioje neva didžiausia tikimybė užsikrėsti koronavirusu.

Radikalu: S. Lengvinienė kandidatavo į Seimą su Laisvės partija, trejus metus dirbo valdančiųjų „laisviečių“ frakcijoje, o paskui prisijungė prie opozicinės „Vardan Lietuvos“. / E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Mišrios grupės nebuvo

Kodėl kai kurie politikai migruoja, dažniausiai labai konkrečiai neatviraujama, sakoma, kad išsiskyrė nuomonės. Nors būna ir kitaip, kaip kad A. Širinskienės atveju, kai traukdamasi iš LVŽS ji ir savo feisbuko paskyroje, ir interviu žiniasklaidai labai išsamiai išvardijo, dėl ko ilgai kentėjo sukandusi dantis.

Dažniausiai per frakcijas laksto mažesnių, naujų partijų atstovai ar politikos vienišiai, kurių balsas kartais būna auksinis. Tad už jį kai kurios frakcijos gali pasiūlyti ir gerą vietą rinkimų sąraše. Tad nieko keisto, kad politikų migracija tarp frakcijų ir tarp partijų visuomet suaktyvėja į kadencijos pabaigą. Prieš rinkimus bandoma šlietis prie galinčių laimėti daugiau mandatų, taip tikimasi gauti geresnę vietą sąraše ar bent jau nusikratyti kokios nepopuliarios partijos, kurioje lig tol buvo, šleifo.

Tuoj po rinkimų paprastai frakcijos būna stabilesnės, nebent tik kas nors užpyksta negavęs kokio posto. Viduryje kadencijos skyrybos įvyksta, kai kardinaliai išsiskiria nuomonės kokiu nors klausimu ar, kaip kad ne tik šią kadenciją, bendrapartiečiai suskyla ir susikuria nauja partija, o kartu ir jos frakcija Seime. Praėjusią kadenciją taip nutiko socialdemokratams, 2012–2016 m. skeldėjo „Drąsos kelias“, „Tvarka ir teisingumas“, 2008–2012 m. – Tautos prisikėlimo frakcija.

Mišri Seimo narių grupė puikiai tinka save pateikti ir kaip nepartinį asmenį, kuriuos taip myli dalis rinkėjų. Tad dabar šioje grupėje – dvylika parlamentarų, o kadencijos viduryje buvo unikali situacija – jos visai nebuvo, nes visi parlamentarai buvo susiradę sau giminingas frakcijas. Šią kadenciją gal net bus pagerintas praėjusios rezultatas, kai jos nariais yra buvę net 33 iš 141 parlamentaro. Tiesa, kai kurie formaliai, vos dieną ar kelias savaites belaukdami Seimo posėdžio, kuriame įteisinamas politikos ir frakcijos susiėjimas.

Žinoma, pasitaiko ir sėkmės istorijų. Štai Dovilė Šakalienė praėjusią kadenciją į Seimą atėjo su „valstiečiais“, tačiau po pusmečio pasijuto esanti liberalė ir pasuko į Liberalų sąjūdžio frakciją. Neprireikė nė pusmečio suprasti, kad ir ne čia jos vieta. Pagaliau ji nuėjo pas socialdemokratus ir dabar yra tarp šios partijos elito.

Vis dėlto, kaip rodo istorija, yra politikų, kurie neatsispiria politiniam turizmui tarp partijų, jei tik jiems pasiūloma gera vieta sąraše ar žadamas koks postas. Partijos, kad ir kiek nudegusios, ieško populiarių perbėgėlių, nors turėtų jausti atsakomybę, ką kviečia ar įsileidžia sau atstovauti. Rinkėjams, kad ir kaip keista, kai kurie tokie lakstūnai vis dar imponuoja.

Tad dabar, artėjant rinkimams, reikėtų paieškoti politinių perbėgėlių pavardžių tų partijų, į kurių frakcijas jie neseniai perbėgo, sąrašuose. Tada gal taps aiškios ir politinės migracijos priežastys.