Lietuvos ir Baltarusijos bendra istorija viešojoje erdvėje bei tarp akademikų analizuojama ir skirtingai interpretuojama jau ilgai. Pastaruosius metus, paaštrėjus regioninei situacijai, tokių interpretacijų netrūksta ir informacinių konfrontacijų srityje.

Penktus metus mūsų šalyje rudenį vyksiantis Baltarusijos tyrinėtojų kongresas Lietuvoje dar nėra plačiai žinomas, nors jame aptariama daugybė temų nuo dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos ekonominių, politinių santykių iki naujausių istorijos vertinimų.

Apie tai, kaip kongresas organizuojamas, kiek dėmesio sulaukia, kokie tikslai jame būna keliami ir ar jame nepasitaiko pranešėjų, kurie išnaudotų tribūną provokaciniams pareiškimams, klausėme vienos iš renginio organizatorių, VšĮ Geopolitinių studijų centras projektų koordinatorės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros doktorantės Vikos Veličkaitės.

– Kas, be Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) instituto, dar yra kongreso organizatoriai?

– Kongresą organizuoja kelios organizacijos. Iš Lietuvos pusės tai būtų VDU, LDK institutas, partneriai – Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo departamentas, Geopolitinių studijų centras. Iš Baltarusijos pusės – institutas "Politinė sfera", nevyriausybinės organizacijos "Baltarusijos kolegija", "Skraidantis universitetas", Eurobelarus, ARCHE ir kt.

– Pagal kokius kriterijus atrenkami kongreso  pranešėjai?

– Kongreso organizavimas vyksta dviem etapais. Pirmo etapo metu yra siunčiamas kvietimas Lietuvos, Baltarusijos ir kitų šalių aukštojo mokslo bei visuomeninėms įstaigoms su siūlymu teikti paraiškas panelėms ir sekcijoms organizuoti. Labiausiai pagrįsti pasiūlymai  įtraukiami į kongreso programą, žmogus ar institucija, pasiūlęs atrinktą panelę ar sekciją, tampa sekcijos arba panelės moderatoriumi.

Antrame etape skelbiamas kvietimas teikti individualias paraiškas pagal pirmo etapo metu atrinktas temas. Individualias paraiškas įvertina panelių ar sekcijų moderatoriai, tam tikrais atvejais, turėdami savo panelės / sekcijos koncepciją, jie siunčia ir asmeninius kvietimus mokslininkas, kuriuos norėtų matyti savo sekcijoje.

Siekiant užtikrinti pranešimų kokybę šiemet buvo sugriežtinta atranka ir individualios paraiškos buvo svarstomos tik pateikus išsamų pranešimo pristatymą. Pranešimus kviečiami skaityti tie prelegentai, kurių pranešimai atitinka akademinius reikalavimus ir konkrečios sekcijos problematiką.

– Ar į kongresą atvyksta Lietuvos žiniasklaida? Esate patenkinti domėjimusi kongresu?

– Lietuvos žiniasklaidos dėmesys nėra pakankamas, nors į visas diskusijas ir renginius platiname kvietimus žiniasklaidai, tačiau kaskart tikimės didesnio dėmesio, nei sulaukiame.

– Yra gana jautri vieša tema, kad baltarusiai (istorikai taip pat) linkę nusavinti LDK istoriją, tam tikrose informacinėse batalijose netgi neigia Lietuvos svarbą LDK, o prisiskiria ją sau. Ar kongrese būna tai atspindinčių pasisakymų? Kaip į juos reaguojama?

– Kongresas buvo sumanytas kaip itin demokratiška dvasia pasižymintis mokslinis renginys. Dalyvių gausa lemia ir ne itin akademiškus pasisakymus kalbant apie bendrą Lietuvos ir Baltarusijos praeitį LDK sudėtyje, tačiau ir Lietuvos, ir Baltarusijos mokslininkai, dalyvaujantys kongrese, pasižymi gebėjimu moksliškai ir argumentuotai apginti ar pristatyti savo nuomonę, todėl radikalių, Lietuvai nepalankių nuomonių pasitaiko gana retai. Nors organizatoriai neturi įvedę pranešimų cenzūravimo sistemos, bet aukštas atrinktų mokslininkų ar ekspertų profesionalumo lygis savaime atsijoja profaniškus, radikalius ar nepagrįstus pasisakymus.

Pirmąją šių metų kongreso dieną numatoma vieša diskusija, skirta dabartinės Baltarusijos ekonominei, politinei ir kultūrinei padėčiai bei Lietuvos ir Baltarusijos santykiams (taip pat istorijos interpretacijos klausimu) aptarti. Į diskusiją pakviesti žymūs Baltarusijos intelektualai.

– Prof. Alfredas Bumblauskas, kuris yra daug tyręs bendrą Lietuvos ir Baltarusijos istoriją, yra minėjęs, kad niekada nebuvo kviestas į kongresą. Kodėl taip yra?

– Greičiausiai taip įvyko dėl to, kad nei prof. A.Bumblauskas, nei Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas neteikė paraiškų sekcijai / panelei organizuoti arba skaityti pranešimus kongrese. Tačiau aš asmeniškai kasmet siunčiu VU Istorijos fakultetui kvietimus dalyvauti ir teikti paraiškas. Tad tenka apgailestauti, kad prof. A.Bumblauskas, turintis didžiulį įdirbį istorinės regionistikos tyrinėjimų srityje, nesusidomėjo mūsų kvietimais. Be jokios abejonės, mes esame pasirengę bendradarbiauti organizuojant sekcijas ir su atsiuntusiais individualias paraiškas.

– Kaip galėtume pristatyti, kokia yra pagrindinė šių metų kongreso tema? Kokie tikslai keliami?

– Kongresas yra skirtas įvairių socialinių ir humanitarinių disciplinų atstovams, kurie kongrese dirba lygiagrečiai. Istorikai nagrinėja istorijos mokslui aktualiausias problemas, teologai – teologams. Tad išskirti kokią nors vieną discipliną reikštų sumenkinti kitas.

Vienas svarbiausių kongreso įvykių yra apdovanojimas už geriausią mokslinę publikaciją. Šiemet apdovanojimai praplėsti ir jie skiriami ne tik už geriausią mokslinę publikaciją per einamuosius metus, bet ir užsienio mokslininkams už geriausias publikacijas Baltarusijos tema.

Vienas pagrindinių tikslų visuomet išlieka toks pat – užtikrinti ir sudaryti palankias sąlygas plėtotis įvairių sričių mokslininkų bendravimui ir bendradarbiavimui regione.

– Kiek žmonių šiemet jau yra pareiškę norą dalyvauti, būti pranešėjais?

– Į kongresą atvyksta apie 400 dalyvių iš įvairių šalių, tad vien jų išvardijimas truktų gana ilgai. Kiekvienais metais organizatoriai skelbia trumpą apibendrinimą, kuriame pristato dalyvius. Pateiksiu to skelbimo santrauką: šiemet buvo gauta daugiau kaip 640 paraiškų dalyvauti kongrese, iš jų 569 anketos su ketinimu skaityti pranešimą. Sulaukta 20 įvairių valstybių mokslininkų paraiškų.

Komentaras

Vytis Jurkonis

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Kongreso pranešėjas ir moderatorius

Šis renginys yra tikrai naudingas tiesiant tiltus tarp akademinių ir ekspertinių bendruomenių visame regione, jame dalyvauja ne tik lietuviai, baltarusiai, bet ir lenkai, ukrainiečiai, rusai. Tai labai sveikintina iniciatyva, kuri padeda Lietuvoje su Baltarusijos nepriklausoma akademine bendruomene stiprinti ryšius, kurių kol kas nėra itin daug. Šie ryšiai gelbsti atsikratant kai kurių mitų. Be to, reikia pabrėžti, kad objektyviai baltarusiams nėra daug galimybių turėti tokio pobūdžio renginius savo šalyje, tad jie ieškosi vietos, kuri būtų tinkama susitikti, o Lietuva natūraliai tam yra labai tinkama.

Galbūt renginio formatas gali būti kiek patobulintas. Renginys labai plataus masto, daug įvairių sekcijų, dėl to kartais susidarydavo įspūdis, kad kai kuriose sekcijose auditorija nėra labai didelė, nes kai kurie pranešimai prasideda vienu metu. Tačiau pats temų spektras yra labai įdomus. Manau, kad renginį reikėtų labiau viešinti Lietuvos akademinei bendruomenei, nes dabar viskas orientuojasi labiau į baltarusius. Reikėtų pritraukti daugiau akademikų iš Vilniaus, Klaipėdos, Kauno. Baltarusijos viešojoje erdvėje, akademinėje bendruomenėje šis renginys yra didelis įvykis, o štai Lietuvoje – mažai pastebimas. Organizatoriai Kaune galėtų tiesti daugiau tiltų su kitomis akademinėmis bendruomenėmis. Tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos akademinių bendruomenių trūksta bendradarbiavimo.

Kalbant apie tai, ar renginyje pasitaiko provokuojamų pranešimų, tai kongrese yra daugybė temų, pranešimų, daug pranešėjų iš skirtingų valstybių ir, žinoma, požiūrio taškai kartais išsiskiria. Tai yra tik į naudą. Tačiau organizatoriai galėtų atidžiau žiūrėti į pranešėjų kvalifikaciją, kredencialus ir patirtį, nes teko girdėti ir tokių pranešimų, kurie sukėlė daug minčių, ar tai yra akademinis, ekspertinis pranešimas, ar tiesiog noras išreikšti savo poziciją, kurioje daugiau mitų, numanymų nei pagrįstos informacijos. Vis dėlto daugiausia pranešimų yra profesionalūs.