Mieli ir brangūs Lietuvos žmonės, gerbiamieji Seimo nariai,

gyvename tokiu nepaprastu laiku, kai į mūsų dabartį atkakliai beldžiasi istorija ir viso šiuolaikinio pasaulio globalūs iššūkiai.

Artėjantis valstybės atkūrimo 100-metis praplečia įprastą matymo lauką, sustiprina įžvalgas apie valstybingumą, apie tikslus, kurių siekiame ir apie savo atsakomybę.

Vasario 16-osios karta išplėšė mūsų valstybę iš nebūties ir ėmė kurti naują, modernią Lietuvą. Jau minėdama 20-metį šalis buvo pažengusi stebėtinai toli. Jeigu nebūtų anuomet brutaliai sustabdyta ir naikinta, šiandien gyventume valstybėje, kuriai nereikia vytis prarasto laiko.

Jubiliejiniai metai mus įpareigoja ypač realiai ir reikliai pažiūrėti į svarbiausius savo uždavinius. Nes nėra kitos jėgos, galinčios paspartinti šalies pažangą, kaip tik mes patys. Ir nėra ir kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.

Pernai per šalį nuvilnijo teisingumo, perspektyvų, ekonominės gerovės, drąsių ir lauktų permainų viltis kartu su rinkimais. Ją tauta siejo su atsinaujinusiu Seimu, su profesionalų Vyriausybe.

Pasikeitė daugumos partijų vadovybės per paskutinius metus ir tai kėlė sėkmingesnio ir saugesnio gyvenimo lūkestį. Taip pat ir skaidresnio, nes jau per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį pasibaigė kai kurių amžinų vadovų era „Lietuvos geležinkeliuose“ ir dar dešimtyje įstaigų.

Atrastas Nepriklausomybės atkūrimo akto originalas dar labiau pakurstė valstybinį pasididžiavimą. O profesoriaus Liudo Mažylio atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.

Šimtmetį išsaugoti signatarų parašai įkvepia ir skatina veikti ir šiandien. Šiais parašais prikelta Lietuvos valstybė, nors ir išgrobstyta, suskaldyta ir nuniokota, priėmė bebaimius sprendimus dėl žemės, švietimo, gamybos ir gynybos reformų.

Visuotinį žmonių raštingumą užtikrinusi švietimo reforma, Gustaičio lėktuvai, lietuviškas sviestas, krepšinis tapo to laikotarpio išsivysčiusios Europos šalies vizitine kortele.

Bet talentingų reformatorių reikia ir šiandien. Strateginės reformos gali ištisiems dešimtmečiams nulemti valstybės valdymo kokybę.

Iš viešojo sektoriaus reformos žmonės laukia nomenklatūrinio valdymo pabaigos ir tikisi, kad nauja valdžia neapsistatys tik savais, bus atspari siaurų interesų grupių lobizmui. Kad pertvarka nesibaigs keliais sumažintais etatais ir šimtaprocentiniais priedais prie kai kurių pareigūnų atlyginimų.

Tačiau užsitęsusi valstybės valdymo sumaštis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą.

Stringa urėdijų pertvarka, Seimas ir savivaldybės saistosi įtartinais vidaus sandoriais, švietimo reformos pradžia primena nekilnojamojo turto dalybas.

Politinė atsakomybė – tai ne atskiri sektoriniai perstumdymai, o koordinuotas darbas ir solidarus apsisprendimas už šalies gyventojams būtinų strateginių sprendimų visumą. Jiems priimti reikalinga politinė valia , bet jos nepridės nei Trišalė taryba, nei buldozerinė pseudodemokratija. Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto.

Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir korupcijos svarbiausia priežastis.

Visose rinkimų programose ir Vyriausybės veiksmų plane švietimo sistemos pertvarka įvardinta kaip prioritetų prioritetas. Atrodė, dėl to jau pasiektas ir platus politinis supratimas ir sutarimas.

Turime skubiai keisti mokytojų rengimo sistemą, peržiūrėti vaikų ugdymo ir besidubliuojančias studijų programas, finansavimo modelius. Švietimo įstaigų tinklą sutvarkyti taip, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems. Kad baigtųsi vaikų segregacija ir šešėlinės pamokos, profesinis mokslas atitiktų šalies ekonominius poreikius, o universiteto diplomas atgautų savo vertę.

Tuo tarpu ką pirmiausia girdime ir matome: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai ir kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.

Panašu į reformos imitaciją. Neapibrėžtumas ir chaosas, koks matosi dabar, pasmerkia reformą jai net neprasidėjus. Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema.

Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka. Kai ją vedžioja nematomi interesai, net ir vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesnis nei visa šimtmečio kultūrinė programa.

Tarnavimas valstybei ir tuo pačiu metu koncernui irgi kai kam atrodė visiškai suderinami dalykai, kol atsirado valios nenumarinti tyrimo ir priimti sprendimą.

Principingi ir aiškūs veiksmai, iki galo atlikta reforma grąžina pasitikėjimą ir teismais. Tai ne atsitiktinė tendencija, nes žmonės mato įdirbį ir realius pokyčius.

Įteisinę individualų konstitucinį skundą, suteiktume galimybę žmonėms ir patiems aktyviau ginti savo konstitucines teises.

Teisingumo jausmas sustiprėtų, jeigu nustotų buksuoti ir neteisėto praturtėjimo tyrimai. Konstitucinio Teismo sprendimas išsklaidė abejones – gyvenimas ne pagal pajamas nusipelno baudžiamosios atsakomybės. Taigi policijai, mokesčių inspektoriams ir prokurorams nėra priežasčių delsti.

Laikas taip pat didinti ir mokestines baudas už neaiškios kilmės turtą ar pajamas bei milijoninių mokesčių vengimą. Jos negali būti tokios pat kaip už smulkią vagystę.

Nes mes visi norime būti tikri, kad teisingumas Lietuvoje – galingesnis už nusikaltėlį. Sąžiningai dirbantys ir gyvenantys žmonės turi jausti valstybės palaikymą.

Tvirtos laikysenos reikia ir jau prasidėjusiam perversmui vaistų rinkoje. Ji dešimtmečius balansuoja tarp farmacininkų godumo ir vaistų neįperkančio žmogaus.

Jeigu Sveikatos apsaugos ministerijos stuburas atlaikys spaudimą, o Konkurencijos tarybos bei Valstybės kontrolės rekomendacijos bus įgyvendintos, kainų svertai pagaliau tikrai pakryps žmogaus naudai. Ir korupcijos šioje gyvybiškai svarbioje srityje liks mažiau.

Nors ekonomikos šešėlis ir korupcija apvagia kiekvieną – nuo kūdikio iki pensininko, vis dar trūksta sąmoningumo ir pilietinės drąsos. Kovai su korupcija reikia kur kas daugiau pastangų, tačiau pranešėjų apsaugos idėja marinama jau trečią Seimo kadenciją.

Visuotinis nepakantumas korupcijai būtų geriausia dovana valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kad niekas neduotų ir neimtų kyšių, kad viešieji pirkimai vyktų pagal skaidrias taisykles, o ne pagal vienintelio tiekėjo pageidavimus, kad specialistai būtų įdarbinami ne pagal pažintis, o pagal gebėjimus, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami svarbiems valstybės tikslams, o ne „auksiniams“ šaukštams įsigyti.

Paverskime užsibrėžtą tikslą garbės reikalu – visiems atsiras tuomet ir valios, ir galimybių.

Suprasdami, kokią grėsmę valstybės stabilumui kelia socialinė atskirtis, prieš metus susitelkėme visi žygiui „Už saugią Lietuvą“.

Kad ir kokius skaudulius atvėrėme, viskas pamažu krypsta į gera – mažiau abejingumo, daugiau dėmesio ir kontrolės. Vaikų apklausos vyks su psichologais, žmonės ryžtasi tapti globėjais, kuriasi nauji dienos centrai, vis daugiau įdomių ir išradingų projektų, kurie gelbsti nuo pražūtingų priklausomybių.

Sunkiai išspaustas parašas po pasižadėjimu – „vaikų mušti negalima“ – tik patvirtino, kad smurtas nėra vien asocialių šeimų problema, kad egzistuoja šimtai jo rūšių. Pernai nuo smurto nukentėjo beveik 3000 vaikų. Ir daugiau kaip pusė jų – nuo artimųjų rankos. Apginti juos – mūsų pareiga. Todėl būtų gerai, kad neeilinėje Seimo sesijoje palaiminta vaikų teisių apsaugos sistemos pertvarka jau įgautų realų pagreitį.

Matome ir daug gerų pokyčių – vien Kaune jau darbuojasi dešimtys profesionalių globėjų.

„Tai – Kauno vaikai ir juos augins kauniečiai“, – taip nusprendė miestas, paskelbęs 2017-uosius Vaikų gerovės metais. Tai galėtų būti šimtmečio šūkis ir Varėnoje, ir Kėdainiuose, ir Skuode – visoje Lietuvoje.

Kova su alkoholizmu taip pat yra mūsų garbės reikalas ir turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Nacionalinis žygis prieš girtuoklystę nėra tik nuostatos, kurios įsigalios po 2020-ųjų. Neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti – tai primityvus ir paprastas kelias, tačiau jis veda į šešėlį ir pogrindį.

Mūsų užduotis – ugdyti, padėti, suteikti šansą, parodyti kitokį gyvenimą, štai mūsų atsakomybė. Jeigu jos kratysimės, problemos nesispręs ir tik gilės.

Kaip nutiko su Darbo kodeksu. Rinkimų įsipareigojimas subalansuoti darbo santykius taip, kad nenukentėtų darbuotojo saugumas, buvo deleguotas Trišalei tarybai, permetant politinę atsakomybę kitiems.

Nors galiausiai, po didelių diskusijų ir vargų, kodeksas dalinai buvo pataisytas, įtraukiant daugumą mano teiktų pasiūlymų, jį vetuojant anksčiau, bet nukentėjo visi – ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.

Žmonių gyvenimo nepagerins ir PVM lengvatos šildymui panaikinimas. Daug šalies gyventojų ir taip neišgali susimokėti komunalinių mokesčių, sulig šildymo sezonu šiluminis skurdas dar padidės, kelis kartus išplėsdamas potencialių pašalpų gavėjų ratą. Ar esame krizinėje situacijoje, kad reikia tokių priemonių?

Mokesčių perstumdymas, iš vienų atimant ir dovanojant kitiems, socialinio teisingumo tikrai nepridės.

Todėl neparuoštų reformų manija, kuri matosi dabar, gali virsti išsiilgtų pokyčių parodija. Stumdoma atsakomybė prognozuoja netesėtų politinių pažadų sezoną ir tik veiklos imitaciją.

Pirmieji lūkesčių metai eina į pabaigą – ir politikos naujokas jau nėra pasiteisinimas. Mažareikšmiai sprendimai vietoj solidžių ir efektingų pertvarkų demotyvuoja ir augina žmonių nusivylimą bei nepasitenkinimą. O nuvilti žmonių dar kartą niekas negali. Tokios teisės neturime mes visi. Nes jie ir toliau balsuos kojomis.

Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams.

Chroniškas koalicijų trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo, be aiškaus partinio užnugario pradėjo strigti ir pertvarkos. Todėl pats laikas investuoti į partijų kokybę ir partinius žmones. Politinis pasirengimas valdyti valstybę yra gyvybiškai svarbus ir tikrai ne vienos dienos reikalas.

Kaip tik dabar politinei sistemai yra naujų galimybių laikotarpis. Su besikeičiančiomis kartomis partijų vadovybėse, beveik visose, siejamas kokybinio atsinaujinimo lūkestis.

Kad bus principingai nusigręžta nuo nomenklatūrinių ir korupcinių tradicijų, apsivalyta nuo pinigingose kišenėse užsisėdėjusių veikėjų, kad populistinius vieno sezono darinius ir derinius pakeis atsakingos politinės jėgos.

Tuomet ir mūsų žmonių nerimas dėl ekonominių bei socialinių grėsmių nebus stipresnis, kaip matome dabar, nei dėl, pavyzdžiui, Rusijos invazijos, terorizmo ar Europos Sąjungos ateities.

Todėl strateginiams sprendimams reikia susivienyti kaip mes susivienijome šalies gynybai. Dėl jos nesvyruojame. Ir politikai, ir visuomenė – visi kalbame vienu balsu ir netrypčiodami darome tai, ką reikia.

Suprantame, kad saugumas kainuoja ir juo turime rūpintis pirmiausia mes patys. Tam jau trečius metus užtenka ir savanorių šauktinių, ir politinės valios, didėja investicijos į mūsų gynybinius pajėgumus ir tuo pačiu daugėja sąjungininkų.

Žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos, Lietuva dar niekada neturėjo tiek daug draugų. Šiemet sulaukėme istorinio palaikymo: dislokuotas Vokietijos vadovaujamas mūsų sąjungininkų batalionas, kuriame net 7 valstybių kariai. Visame Baltijos regione - net 20 šalių atsiuntė pastiprinimą mums trims Baltijos šalims iš 28 NATO narių. Visa tai kilstelėjo mūsų šalies gynybinį atgrasymą į aukštesnį kokybinį lygį.

Nepaisant esamų saugumo garantijų, neturime sustoti ir sieksime NATO reformų priimant greitesnį sprendimų procesą, dar tvirtesnių gynybos planų ir bendros oro gynybos.

Šiandien demokratiją ginantis pasaulis jau labai aiškiai supranta, kad didžiosios grėsmės transatlantiniam saugumui kaupiasi būtent mūsų regione: Kaliningrado srities militarizacija, agresyvios puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“ ir geopolitiniu ginklu pavirtusi Astravo atominė jėgainė.

Ir mes patys nesame tik saugumo vartotojai ar prašytojai. Mūsų žmonės visuose pasaulio karštuosiuose taškuose padeda užtikrinti ilgalaikę taiką, esame strateginiai Ukrainos ir Gruzijos partneriai, padedame šioms šalims, talkiname kovoje su migracijos krize, aktyviai dalyvaujame globalioje antiteroristinėje koalicijoje.

Tokios šalies užsienio politika tampriai tapo neatsiejama nuo saugumo iššūkių. Geopolitinė realybė verčia ne tik mus, bet ir visą Europą imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą.

Šie iššūkiai atveria galimybių ir stipresnei Europos šalių integracijai. Būtent ji gali tapti atsvara nestabilumui ir įtampai, tvyrančiai pasaulyje. Narystė Europos Sąjungoje yra garantija, užsitikrinant ilgalaikę taiką, stabilumą ir gerovę. Vis dar 28 Europos šalys kartu turime kur kas daugiau svorio ir galimybių negu pavieniui.

Tačiau Europa neapsaugos mūsų nuo politinės trumparegystės: turime patys apsivalyti nuo išorinių įtakų ir didinti pilietinį atsparumą.

Nors Lietuva didžiuojasi atvira visuomene, Lietuvos demokratijos tėvo Kazio Griniaus metinės buvo palydėtos net 4 pasikėsinimais į žodžio laisvę. O juk kaip ir prieš šimtą metų žiniasklaida yra mūsų ginklas, Tėvynės sargas ir tiesos kardas. Neretai – vienintelis valstybės ramstis, kovojant su korupcija, informacinėmis atakomis ir socialiniu nejautrumu.

Lietuvos „elfai“, stabdantys priešiškus „trolius“ ir melagingas naujienas virtualioje erdvėje, sulaukė net tarptautinio dėmesio ir pripažinimo, nes jie užtikrina saugumą ir atsparumą realiu laiku.

Laisva, saugi žiniasklaida ir sąmoningi piliečiai – tai priešakinė linija jau vykstančiame informaciniame kare.

Gerbiamieji,

gyvename finansiškai ir ekonomiškai stabilioje šalyje, esame konkurencingi, investicijų sausra kol kas aplenkė Lietuvą.

Inovacijos ir aukštos kvalifikacijos žmonės tampa naujojo šimtmečio Lietuvos skiriamuoju ženklu pasaulyje. Bet nuo šiandienos žingsnių priklausys, kokia ateityje bus mūsų šalis – ar inovacijų ir inovatorių Lietuva, ar ištuštėjęs pagyvenusių žmonių kraštas.

Todėl neatidėliokime svarbių sprendimų nei kitam posėdžiui, nei kitai kadencijai. Būtent inovacijos lems visos ekonomikos perspektyvą būtent inovacijos yra tas skiriamasis ženklas, kuris identifikuoja mūsų Baltijos šalių regioną, todėl jų plėtrai reikia stipresnių paskatų.

Vienbalsiai Seime patvirtintos Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairės. Todėl nepadėkime jų į stalčių – paverskime gyvu dokumentu.

Neleiskime merdėti ir inovacijų slėniams, į kuriuos juos investavome europinius milijardus, tokio srauto daugiau jau nebus.

Bet gerų ženklų netrūksta: atgyja inžinerija, aviamechanika, stiprėja informacinės technologijos. Lietuva įsitvirtina kaip regiono gyvybės mokslų ir finansinių technologijų centras. Tai yra labai gerai.

Lietuviškus lazerius jau galima rasti 90-yje iš 100 TOP pasaulinių universitetų.

O jau šį mėnesį tapsime Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) nariais – tai reiškia, kad pasaulis pastebi mūsų mokslinį potencialą, juo pasitiki ir vertina. Tuo galime didžiuotis.

Laikas inventorizuoti visą valstybės investicijų programą, nes lėšos europinės, ypač artimiausioje ateityje, seks. Todėl valstybės investicijų programa, kuriai skiriame apie 15 procentų metinio biudžeto, tampa pagrindiniu instrumentu, kuris gali nukreipti valstybės vystymosi raidą. Valstybės šimtmetį pasitikime tokiais projektais ir sprendimais, kurių naudą jaustume dar ilgai. Visų pirma juos turėtume kreipti į inovacijas ir technologinį valstybės atsinaujinimą. Tuomet tapsime patrauklūs ne tik užsienio investuotojams kaip dabar, bet gimtinės nenorės palikti ir mūsų piliečiai.

Emigracijos mastas skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia, apsukti galima, sąlygos yra panašios, išsivystymo lygmuo - panašus. Gal daugiau optimizmo jie turi ir geriau apie save šneka negu mes. Toks didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. O grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas, tai reikia tik palengvinti jiems kelią namo.

Mielieji,

maksimaliai išnaudokime Lietuvai palankų metą, kol tokį dar turime, kad valstybės stiprėjimą, jos augančią ekonominę galią pradėtų jausti kiekvienas gyventojas. Šis laikas – mūsų turtas. Todėl nešvaistykime jo antraeiliams dalykams, būtina spėti atliepti svarbiausiems dabarties iššūkiams.

Mums reikia tokios pat energijos, drąsos, pasiaukojimo ir atsakomybės kaip ir reikėjo lietuviams Pirmosios Respublikos metais.

Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai, tai neturi prasmės. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.

Šie metai – slenkstis į naują atkurtos valstybės šimtmetį, į naujos kokybės Lietuvą. Padarykime, ką privalome, šiandien, kad nereikėtų palikti to ateičiai. Tai mes galime padaryti.

Linkiu sėkmės kiekvienam, kas trispalvę laiko rankoje kaip atsakomybę. Kas šimtmečio laukia ne tik kaip pasididžiavimo savo valstybe šventės, bet pirmiausia kaip galimybės svariai prisidėti, kuriant ir stiprinant mūsų Laisvės kūrinį.

Dėkoju visiems.