Pasaulis, kurio nebepažįstame

Pamirštas solidarumas

Tarptautinėje politinėje arenoje tvyranti įtampa verčia susimąstyti, kodėl ir kaip po Šaltojo karo susiformavusi pasaulinė taika evoliucionuoja šiandien. Tarptautinio ir nacionalinio saugumo analitikas prof. A.Kulakauskas sako, kad skaudžiai apsirinkama nuolat paminant pagrindinius demokratijos principus.

"Nebūsiu labai originalus. Po 1991 m. pasaulis išbalansavo politinių principų triadą, ant kurios Vakarų civilizacija ir laikėsi. O ta triada yra laisvė, lygybė ir solidarumas. Laisvė stojo į pirmas pozicijas, bet šiandien kyla klausimas, o kas yra toji laisvė – kai kiekvienas gali daryti ką nori?" – retorinį klausimą užduoda prof. A.Kulakauskas.

Pasak jo, ekonominio neoliberalizmo ideologija tapo dominuojanti, o tai reiškia, kad laisvė priklauso nuo pinigų kiekio. Taip paprastai atsiranda nelygybė, kuri visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuvoje, didėja itin sparčiai.

"Solidarumo šiandien trūksta. Pavyzdžiui, kas yra Lietuvos valstybė šiandien? Ar turime bendrą projektą, kuriam pritartų gyventojų dauguma? Ar valstybė yra tik tam, kad kažkas galėtų ją valdyti? Šiandien susidaro toks įspūdis. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Solidarumas, kuris turėtų jungti žmones ir tautą, kažkur dingsta. Žmonės tai jaučia savo kailiu, nes ir emigracija apie tai byloja, o juk ji vyksta ne tik dėl pinigų stygiaus, bet ir kitų priežasčių", – įsitikinęs politologas.

Solidarumo šiandien trūksta. Pavyzdžiui, kas yra Lietuvos valstybė šiandien? Ar turime bendrą projektą, kuriam pritartų gyventojų dauguma?

Konkurencijos laukas

Demokratijos principai šiandien paprasčiausiai neveikia, nors ir yra nuolat deklaruojami. Ekspertas teigia, kad politika tai yra nesibaigiantis ir nuolatinis laisvės, lygybės ir solidarumo principų derinimas.

"Tačiau pasaulyje nėra nei absoliučios laisvės, nei absoliučios lygybės – nelygybė auga didžiuliu greičiu. Net terorizmas, kuris šiandien gąsdina visuomenę, kyla iš nelygybės ir nepasitenkinimo esama tvarka. Apskritai demokratijoje sprendimai turi būti priimami daugumos valia. Na, pavyzdžiui, alkoholio ribojimo įstatymas Lietuvoje – ar tai atitinka visuomenės lūkesčius?

Konkurencija – tai visiems lygios sąlygos konkuruoti. Bet juk taip nėra realiame gyvenime. Konkurencija yra atrankos procesas, kuris skirsto visuomenę į gerus ir blogus, laimėtojus ir pralaimėjusiuosius. O ar tokiomis sąlygomis gali būti solidarumas? Valdžia atsiduria saujelės laimėtojų rankose. Mąstymas šiuo metu yra kaip viduramžiais. Luominis. Demokratijos principas senovės Atėnuose buvo taikomas tik laisviems žmonėms, o tai buvo apie 20 proc. žmonių. O kiti 80 proc. liko užribyje. Panašus principas labai ilgai gyvavo, bet modernieji laikai siūlo kitokią sampratą", – pasakoja profesorius.

Jis teigia, kad valdžia, kurią išrenka pasaulio visuomenės, vėliau nebūtinai įgyvendina visų lūkesčius. Pasak jo, tai, ką matome, nėra demokratija: "Tai tik demokratijos vardu vadinama nedemokratija."

Pagal profesorių, politologą ir tarptautino saugumo ekspertą Barry Buzano, valstybės uždavinys yra užtikrinti individo saugumą. "Tai ne tik faktas, kad žmogus egzistuoja, paprastai tariant, yra neužmušamas ir gali gyvuoti valstybėje. Jis turi turėti galimybes save realizuoti – juk visi yra skirtingi, visų norai kitokie. Juk Lietuvoje didelė dalis žmonių emigruoja todėl, kad čia nemato savo perspektyvų. Reikia keisti strategiją.

Politikai sako, kad reikia padaryti, kad visi grįžtų. O kai jie grįš, kas bus tada? Ką jie čia darys? Suprantama, tokie klausimai paprastai neišsprendžiami, bet tai ilgalaikis darbas. Tai strategijos neturėjusios politikos padarinys", – problemą įžvelgia prof. A.Kulakauskas.

Vidaus išdava

Politologas tikina, kad Lietuvai trūksta solidarios pilietinės visuomenės ir tokios nėra ne todėl, kad jos negali būti, nes, kaip mėgstama teigti, esame sovietmečio paveikti: "Sąlygos pilietinei visuomenei kurtis buvo po Sąjūdžio. Pavyzdžiui, mokslo ir studijų įstatymas, kuris šiandien yra persvarstomas, 1991 m. buvo tris kartus demokratiškesnis, nei siūlomas naujasis. Apskritai šiandien daugelyje procesų vyksta istorinis regresas, o ne progresas."

Prof. A.Kulakauskas tikina, kad tarptautinės politikos reiškiniai yra valstybių nacionalinės vidaus politikos išdava, nors teoriškai tai yra atskiros politikos su atskirais jų vykdytojais. "Mes matome, kad yra atvejų, kai užsienio politikos profesionalai nesuvokia ryšio su vidaus politika. Didelė problema tarp valstybių yra tai, kad nėra vienodos galios. Ir yra valstybių, kurios ir nenori susilyginti, pavyzdžiui, Rusija. Ji suvokia, kad yra atsilikusi, tarkime, ekonominiu požiūriu, bet ji sutinka atsiskirti ir nieko nekeisti bei nesilyginti su Vakarais", – sako jis.

Godumas valdo

Tarptautinėje politikoje ekonominis neoliberalizmas užtikrina, kad turtingesnės šalys turtėja greičiau, ir būtent taip didėja skirtumai tarp valstybių. ES tik išimtiniais atvejais skirtumai nyksta, o tai, pasak prof. A.Kulakausko, akcentuoti labai mėgsta Bendrijos politikai. Tačiau visumoje skirtumai tik didėja.

"Kapitalizmo variklis yra godumas, bet protas duotas tam, kad jį būtų galima suvaldyti", – vieną pagrindinių šių dienų pasaulio veikimo principų identifikuoja jis.

Politologas sako, kad po SSRS žlugimo atrodė, kad pasaulis bus sutvarkytas pagal vieną ekonominio neoliberalizmo ideologiją, o tai atitiko pirmiausiai transnacionalinių, finansinių, korporacinių kompanijų poreikius JAV, Londone ir kitose srityse. Visi kiti tapo periferija.

"Juk ir ES paramos politikos tikslas yra sumažinti skirtumus. Norėta sukurti iš vieno centro valdomą pasaulį. Bet, pavyzdžiui, Kinija nuo 2008 m. pareiškė, kad jai toks tarptautinės politikos modelis visiškai netinka. Rusijai, Iranui ir daugybei kitų valstybių taip pat. Dabartinis daugiapolis pasaulis su vienu dominuojančiu poliu skatina kovą tarp kitų polių. Juk matome "Brexit", D.Trumpą, išrinktą JAV. Žmonių nepasitenkinimas akivaizdus.

JAV daro tvarką visame pasaulyje, o kokia situacija viduje? Darbo vietų, gamyklų mažėja, nes jos išsikelia ten, kur pigesnė darbo jėga. Žmonės nusprendė ieškoti naujos politikos. Tai ne Rusijos mentalitetas, kur žmonės gali laikytis principo "neturėsime pinigų, bet būsime laimingi ir toliau balsuosime už V.Putiną".

Amerikoje D.Trumpas dabar mėgina pereiti nuo ekonominio neoliberalizmo prie ekonominio nacionalizmo – pirmiausia Amerika. O pasaulis palauks", – situaciją aiškina prof. A.Kulakauskas.

Pasaulis keičiasi

Jis žvelgia ir arčiau – į Lenkiją, šios šalies valdančiuosius vadindamas ekonominiais nacionalistais. "Nei jie antieuropiečiai, nei jie linksta prie rusų, bet jei jie gali gauti pigiau dujas ar naftą, tai kodėl gi ne... Faktas vienas – pasaulis keičiasi.

Ką Emmanuelis Macronas pasakė inauguracinėje kalboje? Kad jo tikslas yra performuoti ES. Bet klausimas, ką tai reiškia ir ar jis pats iki galo žino, ką tai reiškia. Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad ir ES, kurią palieka britai, nors čia dar gali visaip būti, ir pasaulis negali išlikti su tokia pačia tarptautine politine sistema. Pertvarkos yra būtinos ir valstybių vidaus politikos prasme, ir tarptautino konteksto prasme", – neabejoja politologas.

Jis teigia, kad pirmiausia politikoje reikia nešališkų profesionalų. "Toks variantas, kaip, pavyzdžiui, dabartinė Lietuvos vyriausybė, kuri save vadina profesionalų vyriausybe, nėra tai, ko iš tikrųjų reikia. Politikoje privalo dalyvauti profesionalūs politikai, kurie remiasi nešališkų profesionalų ekspertų rekomendacijomis. Mūsų vyriausybėje nei profesionalūs politikai, nei visiški savo srities profesionalai", – situaciją mato politologas.

Sunku prognozuoti

Prof. A.Kulakauskas sako, kad šiais laikais tiek nacionalinio, tiek tarptautinio saugumo akcentai skiriasi nuo ankstesnių, nes kibernetinis nesaugumas yra daug didesnis nei prieš kelis dešimtmečius. Šį mėnesį kilusi neregėto masto pasaulinių kibernetinių atakų banga tai tik patvirtina.

"Tai faktas, bet karus šiandien gali sukelti ir ekonominės priežastys ar net netyčinės aplinkybės, ir tai mes žinome iš istorijos. Juk Pirmasis pasaulinis karas ir prasidėjo netyčia – Austrija planavo greitai nubausti Čekiją ir tuo viskas ir turėjo pasibaigti. Bet kai įsijungė Rusija ir Vokietija, atsidūrusios skirtingose pusėse, po to prisijungė ir Prancūzija, ir Britanija, viskas pasisuko netikėta linkme ir užtruko daug ilgiau, nei buvo planuota. Tokių atvejų gali pasitaikyti ir šiandieniame pasaulyje – ekspertai negali to tiksliai numatyti", – perspėja politologas.