„Panama Papers“ dokumentuose – ir su žinomais Lietuvos politikais susiję asmenys

Pasaulio žurnalistai toliau viešina iš teisinių paslaugų įmonės Panamoje nutekėjusius dokumentus. Aiškėja vis daugiau vadinamųjų ofšorinių sąskaitų ir įmonių savininkų tarp pasaulio politikos ir verslo elito. Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija, didelėmis operacijomis negali pasigirti, tačiau milijoninių sandorių jau paviešinta. „Identifikavome du asmenis, kurie glaudžiai susiję su labai gerai žinomais Lietuvos politikais. Ruošiame informaciją apie tai“, – sako žurnalistas Šarūnas Černiauskas. Kodėl Lietuvos verslininkai atidaro įmones vadinamuose mokesčių rojuose ir ar verta su tuo kovoti? Apie tai – pokalbis su mokesčių konsultantu, buvusiu Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovu Modestu Kaseliausku, advokate Dovile Burgiene ir 15min.lt tyrimų skyriaus redaktoriumi Šarūnu Černiausku.

– Pone Černiauskai, „Panama Papers“ dokumentuose minimų Lietuvos įmonių skaičius toli gražu ne toks įspūdingas kaip Latvijoje ar Estijoje, tačiau šį tą įdomaus jūs paskelbėte. Kokią turite informaciją apie Lietuvos fizinius ir juridinius asmenis?

Š. Černiauskas: Pirmasis mūsų herojus – buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius. Mes suradome jo oficialiai valdytą ofšorinę kompaniją Mergelių salose. Duomenys rodo, kad ši kompanija stovėjo už tinklo, oficialiai valdančio Vilniaus koncertų ir sporto rūmus. Būtent L. Varanavičiaus kompanijai buvo sutarta sumokėti beveik 16 milijonų litų už sporto rūmų kompleksą, tai liudija sutartis. Ponas Varanavičius sako, kad tokių pinigų negavo.

– Po to sąskaitos buvo uždarytos. Kas atsitiko su pinigais?

Š. Černiauskas: Ponas Varanavičius paprašė savo sąskaitas Šveicarijoje uždaryti ir visus pinigus perversti į kitą sąskaitą Ūkio banke.

– Kokia tai suma?

Š. Černiauskas: Suma nėra įvardinta. Pono Varanavičiaus teigimu, tai esą kapeikos.

– Ponia Burgiene, ar įmonių, kurias valdo kitos įmones, registravimas vadinamuose mokesčių rojuose yra teisėtas pagal Lietuvos įstatymus?

D. Burgienė: Ne visada. Jei kalbame apie pinigų plovimą ar mokesčių vengimą, tokių įmonių registravimas nėra teisėtas. Jei tikslai kitokie, jei kažkam reikia konfidencialumo norint apsaugoti verslo paslaptis, tokią jurisdikciją galima pasirinkti.

Beje, Lietuva labai griežtai apmokestina asmenis, turinčius įmones tokiose jurisdikcijose, jei jie gauna pajamų iš tų šalių ar bando pervesti pinigus į tas šalis. Mokesčių išvengti labai nelengva. Be abejo, daug kas priklauso nuo situacijos.

– Pone Kaseliauskai, ką jūs apie tai manote?

M. Kaseliauskas: Ofšorinių kompanijų turėjimas anksčiau buvo įprastas dalykas tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose, tiek Rusijoje. Nuo 2009 metų, po ekonominės krizės, kai Vakarų pasaulis pradėjo veržti veržles dėl ofšorinių kompanijų, jų verslas smuko. Tokių įmonių mažėja, taip pat mažėja konsultantų, tarpininkaujančių įmonių. Dabar ieškoma kelių, kaip iš tokio verslo pasitraukti.

Š. Černiauskas: Lietuvos registrų centro duomenys, pagal kuriuos yra kelios dešimtys Lietuvos ofšorinių kompanijų, nėra įspūdingi, tačiau ir jie negali būti kitokie. Besigilindami į „Panama Papers“ duomenis pastebime, kad ofšorinės kompanijos dažniau yra naudojamos ne verslo valdymui, o jo finansavimui, kad galbūt neaiškios kilmės pinigai būtų įliejami arba išvedami iš Lietuvos į ofšorinių kompanijų jurisdikcijas.

– Pone Kaseliauskai, sakėte, kad valstybės ėmė veržti veržles mokesčių rojuose esančioms kompanijoms. Kaip tai daroma? Kaip šiuo atveju veikia nacionalinė teisė, kai įmonės yra kitų valstybių jurisdikcijoje?

M. Kaseliauskas: Ofšorinės zonos aptarnauja tris didžiausius pasaulio finansinius centrus – Niujorko, Londono ir kontinentinės Europos. 2012 metais G20 valstybių vadovai priėmė sprendimą, kad reikia kardinalių pokyčių, nes to reikalavo rinkėjai. Po ekonominės krizės valstybės nebesurinkdavo lėšų į savo biudžetus, buvo karpomos socialinės išmokos ir panašiai, prasidėjo nevyriausybinių organizacijų judėjimai, tyrimai.

Politikai buvo priversti imtis veiksmų, buvo sudaryta OSD ekspertų grupė, kuri sukūrė vadinamąsias inkliuzyvines taisykles, varžančias galimybes išvengti mokesčių pasauliniu mastu. Yra 15 sričių – pradedant ofšoringu, tarptautinėmis sutartimis ir baigiant vadinamosiomis patentų dėžutėmis, paskolomis tarp įmonių ir panašiai.