Kaip Lietuva tapo Gorbio galvos skausmu

Lietuvos kelias į nepriklausomybę buvo bekompromisis, sukėlęs Sovietų Sąjungos griūtį. Norėdama jos išvengti, SSRS ėmėsi įvairių priemonių, o joms nepavykus, griebėsi kraštutinės – karinės agresijos, kurios apogėjus – 1991 m. sausio 13-oji.

Slaptas įsakas

"Sausio 13-oji žymi esminį momentą, Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. SSRS karinės agresijos akivaizdoje mes visam pasauliui pademonstravome savo siekį apginti laisvę. Tai buvo tikrai itin svarbu, nes vienas dalykas – deklaruoti nepriklausomybę, o visai kitas – ją ginti ir apginti", – įsitikinęs istorikas dr. Algirdas Jakubčionis.

Jis priminė, kad SSRS agresijos pradžia – 1988 m. vasara. Tuomet SSRS Aukščiausios Tarybos (AT) Prezidiumas priėmė slaptą įsaką, kuriuo buvo leidžiama be prokuroro sankcijos atlikti kratas, jėga malšinti demonstracijas, mitingus, tikrinti asmenų dokumentus. "Tai bylojo, kad perestroiką (liet. – pertvarka) paskelbęs SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas vis dėlto bijojo demokratijos apraiškų", ˜– pastebėjo istorikas.

Kartu su perestroika prasidėjo ir ideologinė Maskvos agresija prieš besikuriančias Sąjūdžio grupes ir jų narius. Pastarieji buvo vadinami Sąjūdžio ekstremistais, nacionalistų sueigomis, kaltinami už atseit buržuazinių simbolių naudojimą. Šios sovietinės propagandos klišės lydėjo visą Sąjūdžio kūrimąsi.

Pradžia – "bananų balius"

Tuometėje Lietuvos viešojoje erdvėje Maskvos paliepimu pradėta intensyviau skleisti senas istorijos falsifikacijas: "1940 m. SSRS išgelbėjo Lietuvą nuo fašizmo", "Tik SSRS išsaugojo Lietuvai valstybingumą". Kartu buvo pradėta burti rusakalbių žmonių grupuotes, ilgainiui tapusias organizacija "Jedinstvo". Ji esą kovojo už rusakalbių tautų teises Lietuvoje. 1988 m. nuo vietinės valdžios daugiausia kliuvo Antano Terlecko vadovaujamai Lietuvos laisvės lygai. Būtent šios organizacijos nariai pirmieji patyrė sovietinių represijų skonį. Visuomenė pirmą kartą tą skonį pajuto garsiajame "bananų baliuje" – mitinge, kurį 1988 m. rugsėjo 28-ąją Vilniuje surengė minėta Laisvės lyga", – priminė dr. A.Jakubčionis.

Jis pabrėžė, kad pirmą kartą perestroikos metu Lietuvoje buvo viešai panaudota prievarta. Tuo pat metu žiniasklaidos priemonėse buvo tvirtinama, kad SSRS nerems jokių organizacijų, kurios sieks, kad respublika atsiskirtų nuo SSRS.

Gorbio galvos skausmas

Maskva 1988 m. pabaigoje pradėjo aktyviai grasinti Lietuvai, apeliuoti į sveiką protą, akcentuoti, kad SSRS – bendri namai, kad priešingu atveju pablogės žmonių gyvenimas. Kartu ėmėsi konkrečių veiksmų.

"Pavyzdžiui, atsiuntė į Lietuvą tris aukšto rango prokurorus, šešis milicijos karininkus, kurie turėjo "išsiaiškinti ekstremistinius gaivalus", rinkti Sąjūdžio spaudą, prognozuoti galbūt neigiamą įvykių eigą, tikimybę naudoti karinę jėgą. Beje, pastarasis elgesys Maskvai jau nebuvo naujiena – prisiminkime 1989 m. kruvinus įvykius Tbilisyje, kai kareiviai kapojo demonstrantų, reikalavusių nepriklausomybės, galvas kariniais kastuvėliais", – priminė istorikas.

Pasak dr. A.Jakubčionio, nauja agresyvi SSRS retorika kilo po 1989 m. rugpjūčio 23-iąją Lietuvoje įvykusio Baltijos kelio. M.Gorbačiovas, matyt, pagaliau suprato, kad tai, kas vyksta Lietuvoje, kelia didelį pavojų SSRS.