Istorijos puslapiai: kaip A. Smetona prezidentavo pasitraukęs iš Lietuvos

Daugeliui lietuvių atrodo, kad kirtęs Lietuvos sieną prezidentas A.Smetona lyg koks turistas tuoj pat išvyko į Ameriką. Realybė buvo daug sudėtingesnė, kupina įtampos ir įvairių sunkumų.

Minėdama prezidento Antano Smetonos 140-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, Istorinė prezidentūra Kaune lankytojus pakvietė į naują parodą "Gyvename viltimi: Prezidentas Antanas Smetona egzilyje", kurioje pristatomi paskutinieji Lietuvos prezidento A.Smetonos veiklos metai (1940–1944) pasitraukus iš Lietuvos.

Paliko mitų šleifą

1940-ųjų birželio viduryje į Kauną žengiant sovietų kariuomenės daliniams prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į Vokietiją. Palikdamas prezidentūrą jis pasakė: "Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvą." A.Smetona tikėjosi kur kas daugiau šalies labui nuveikti vadovaudamas egzilyje sudarytai vyriausybei nei tapdamas marionete sovietų rankose. Tuo metu daugelis žmonių šį žingsnį įvertino kaip valstybės išdavystę. Ypač pasistengė sovietinės propagandos meistrai: kelnes pasiraitojusio ir per Lieponos upelį brendančio prezidento karikatūriškas vaizdinys gana stipriai įsišaknijęs mūsų istorinėje atmintyje.

Tačiau, pasak Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Balučio, pirmiausia prezidentą A.Smetoną reikėjo pasveikinti, kad jam pasisekė laimingai išsprukti paskutiniuoju momentu iš raudonųjų budelių nagų. Diplomatas B.Balutis 1941 m. gegužę rašytame laiške prezidentui teigė: "Tuo laiku kai kas buvo linkęs manyti, kad Tamstai nereikėjo to daryti, bet reikėjo pasilikti savo krašte. Mat nenusimanyta, su kuo reikalo turima. Estijos ir Latvijos prezidentų likimas parodė, kad Tamstos nujautimas buvo teisingesnis ir laimingesnis taip asmeniniu, taip ir valstybiniu požiūriu."

Šiandien menkai žinoma, kokiomis dramatiškomis aplinkybėmis prezidentas ir jo šeimos nariai išvyko iš Lietuvos, kiek laiko truko jų klajonės po Europos šalis, kol galiausiai A.Smetona buvo sutiktas Niujorko uoste. Būtent ši devynerius mėnesius trukusi Smetonų kelionė yra labiausiai apgaubta mitų ir stereotipų.

Daugeliui lietuvių atrodo, kad kirtęs Lietuvos sieną prezidentas A.Smetona lyg koks turistas tuoj pat išvyko į Ameriką. Realybė buvo daug sudėtingesnė, kupina įtampos ir įvairių sunkumų. Žinoma, negalime lyginti Smetonų šeimos likimo su tų, kurie gyvuliniais vagonais buvo ištremti į Sibirą, tačiau ir prezidento A.Smetonos šeima, ir 1944 m. nuo sovietų teroro į Vakarus bėgantys lietuviai taip pat jautėsi esą tremtiniais, aplinkybių priverstais palikti Lietuvą.

"Jei važiuoti – tai iki galo"

1940 m. birželio 15 d., šeštadienį, per keletą valandų išvykti pasiruošė visa Smetonų šeima: prezidentas A.Smetona su žmona Sofija Smetoniene, duktė Marija Valušienė su vyru plk. Aloyzu Valušiu, sūnus Julius Rimgaudas Smetona su žmona Birute Smetoniene ir metukų sūnumi Antanu Algirdu Smetona.

Apie 16 val. prezidentas atsisveikino su visu prezidentūros personalu. Iš prezidentūros kiemo skirtingomis kryptimis išvyko du lengvieji automobiliai ir vienas sunkvežimis su Smetonų daiktais.

Prezidentas A.Smetona stengėsi kuo greičiau kirsti valstybės sieną, nes žinojo, kad sovietai taip pat skuba. Prisimindamas šiuos įvykius jis rašė: "Jei Dekanozovas atskrenda į Kauną, tai "nesprosta" (ne šiaip sau), kaip rusai pasakytų. Sulaužę sutartį, mus apgavę, Maskvos valdovai čiupo savo nužiūrėtąją auką greičiau nei kas mūsųjų, tingiai nusiteikusių, manė ir ramino. Kartą pasiryžę, jie staiga ardys visą Lietuvos tvarką. Pirmučiausia gal užims radiją, telefonus, telegrafus ir geležinkelius, kad sparčiau galėtų paralyžuoti mūsų valstybės aparatą. Vadinasi, ne tik kelių dienų, ne tik vienos dienos, bet nė kelių valandų nereikia likti Marijampolėje. Jei jau važiuoti, tai jau važiuoti ligi pat pasienio ir ten, jei bus galima, stebėti Lietuvos įvykius" (Smetona A., Pro Memoria, Lietuvos aneksija: 1940 m. dokumentai: Vilnius, 1990, p. 18).

Pirmasis trumpas sustojimas įvyko 18.30 val. Virbalio stotyje, kur prezidentas su palyda užsuko išgerti arbatos. Po keliolikos minučių jie vėl sėdo į mašinas ir 20 val. pasiekė Lietuvos pasienio postą Kybartuose. Stotyje juos pasitiko burmistras, gimnazijos direktorius ir keletas vietinių inteligentų.

Apie 22 val. į Kybartus aplinkiniais keliais iš Užugirio atvyko prezidento žmona S.Smetonienė ir prezidento palydą pasivijo sunkvežimis su šeimos daiktais.

Iki tol visus norinčiuosius pasitraukti iš Lietuvos laisvai praleidę pasieniečiai apie 22 val. gavo nurodymą iš Kauno uždaryti sieną. Generolas K.Musteikis, bandęs telefonu išsiaiškinti situaciją, po pokalbio su Lietuvos ministrų tarybos raštinės vedėju Mykolu Žilinsku sužinojo, kad į pasienį jau išvyko delegacija, kurios tikslas – sugrąžinti A.Smetoną į Kauną.

M.Žilinskas pareiškė, kad jeigu prezidentas nenorės pats parvykti, tai gal "kaip prekė sugrįš". K.Musteikis suprato šią užuominą, kad jeigu A.Smetona nesuskubs tuojau pat kirsti sienos, jis gali būti nužudytas. Bijodamas rizikuoti, kad prezidentas gali būti sulaikytas pasienyje, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis greitai peršoko Vokietijos sienos užkardą.

Vokiečių pusėje esančiame Eitkūnų pasienio poste jis pasieniečiams paaiškino situaciją ir pareiškė, kad Lietuvos prezidentas nori internuotis Vokietijoje. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, apie vidurnaktį A.Smetona su vienu apsaugos karininku buvo nelegaliai pervestas per Lieponos upelio brastą ir aplinkiniais takais pasiekė Vokietijos pasienio postą Eitkūnuose. Čia Lietuvos prezidentas paprašė leidimo likti Vokietijoje.

Likimą sprendė A.Hitleris

Kitiems Smetonų šeimos nariams kirsti sieną buvo leista tik paryčiais. Aktyviausiai šioje situacijoje veikė prezidento duktė M.Valušienė, kuri telefonu skambino A.Merkiui ir kitiems vyriausybės nariams Kaune reikalaudama leidimo visai Smetonų šeimai legaliai išvykti iš Lietuvos. Apie 6 val. ryto į Eitkūnų pasienio postą susirinkusiems Smetonų šeimos nariams buvo pasakyta, kad tolesnį jų likimą spręs Adolfas Hitleris.

Po kelias valandas trukusio nerimastingo laukimo birželio 16 d. 12 val. pasieniečiai sulaukė atsakymo iš Berlyno ir pranešė Smetonoms, kad jiems leista pasilikti Vokietijoje.

Prezidentas A.Smetona ir jo šeima buvo nuvežti į Karaliaučių, kur užsakytame viešbutyje praleido dvi dienas. Vokiečių valdžios atstovas pranešė A.Smetonai, kad jo ir jo šeimos narių laisvė apribota, todėl į miestą išeiti galėjo tik lydimi paskirto ryšių karininko. Vokiečiai Smetonų šeimai leido pasirinkti, kur jie norėtų gyventi – mieste ar kaime. Šeima, taupydama kiekvieną centą, nutarė, kad kaime bus pigiau. Birželio 18 d. Smetonos automobiliais buvo nuvežti prie Mozūrų ežerų, netoli Augsburgo, kur vaizdingoje Šventaičio vietovėje praleido du vasaros mėnesius.

Laisva Europa nepriėmė

Lietuvos prezidentas puikiai suprato, kad yra nepageidaujamas svečias Vokietijoje, todėl ieškojo kitos neutralios valstybės, kurioje galėtų su šeima apsistoti ilgesniam laikui. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Smetonų šeima atvyko į Berlyną, kur, padedami Lietuvos pasiuntinybės darbuotojų tikėjosi gauti užsienio vizas. Pats prezidentas A.Smetona norėjo likti Europoje ir būti kuo arčiau Lietuvos, tačiau neatsirado nė vieno krašto, kuris sutiktų jį priimti. Teko galvoti apie užjūrio valstybes ir pirmiausia apie JAV.

A.Smetonos apsisprendimą vykti į JAV lėmė keletas svarių priežasčių: pirmiausia ten gyveno daug lietuvių ir buvo galima darbuotis Lietuvos labui. Be to, A.Smetona buvo tvirtai įsitikinęs, kad Antrojo pasaulinio karo finale JAV žodis daugiausia lems atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Svarbios buvo ir asmeninio pobūdžio priežastys – A.Smetona tikėjosi darbuotis išeivijos spaudoje, nes JAV ėjo daug lietuviškų laikraščių. Visi prezidento šeimos nariai taip pat pasisakė už išvykimą į JAV.

1940 m. rugsėjo 4 d. A.Smetona kreipėsi į JAV ambasadą Berlyne prašydamas vizų sau ir savo šeimai. Savaitę vyko intensyvus susirašinėjimas tarp JAV ambasados Berlyne ir JAV Valstybės departamento. Amerikiečiai dėl politinių priežasčių prisibijojo A.Smetonos siekio aktyviai veikti tarp JAV lietuvių, bet jiems buvo žinoma ir neigiama A.Hitlerio pozicija A.Smetonos ilgesnio pasilikimo Vokietijoje atveju.

Galiausiai JAV Valstybės departamentas pranešė savo ambasadai Berlyne, kad leidžiama išduoti vizas prezidentui A.Smetonai ir jo artimiesiems, bet su sąlyga, kad "kol bus Jungtinėse Valstijose, jis nebus laikomas jokios vyriausybės vadovu ar nariu". A.Smetona sutiko su šia sąlyga.

Kelionė užtruko mėnesius

Atlikę visus būtinus formalumus Berlyne, Smetonos išvyko į Šveicariją ir 1940 m. rugsėjo 19 d. pasiekė Berną. Šveicarijoje, laukdamas Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos vizų, A.Smetona parašė atsiminimus "Tremtinio dalia nuo Mozūrų ežerų ligi Šveicarijos".

Šveicarijoje įvyko ir svarbūs A.Smetonos pasitarimai su Lietuvos diplomatais Petru Klimu, Jurgiu Šauliu, Kaziu Škirpa ir Edvardu Turausku. 1940 m. lapkritį Berne A.Smetona pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais neva jis, išvykdamas iš Lietuvos, birželio 15 d. atleido iš ministro pirmininko pareigų Antaną Merkį ir juo skyrė Stasį Lozoraitį.

Pasirašęs šiuos dokumentus 1940 m. lapkričio 26 d. prezidentas A.Smetona su žmona išvyko į Portugaliją. Atvykę į Lisaboną Antanas ir Sofija Smetonos čia praleido keletą savaičių. Įsigiję bilietus, jie laivu "Serpa Pinto" išplaukė į Pietų Ameriką.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

To "angelas" ir panasiems

To "angelas" ir panasiems portretas
Nutilkit apgailetini vatos rusofilai, vaziuokit maskvon

"Angelas"

"Angelas" portretas
Zinot ka, tai siandien musu politine "grietinele" ne kitaip gelbetu Lietuva. Gal ne visi, bet dauguma. Koks salies prezidentas, jeigu jam nesvarbu salies ateitis, kodel nerasote kur atsidure zmogus, kuri paliko vietoje saves isvykes "atostogu". gerb. Ponia Prezidente, kaip Jus pasielgtute Smetonos situacijoje? Juk siandien galimybe pakankamai prieinama pasekti Smetonos kaliosu pedsakais, Ras ir nera Prezidentes! Gal geriau uzmirst isdavikus Lietuvos. Lietuviai tokie jau. Neduok Dieve tokio prezidento!

SMETONA

SMETONA portretas
Kauno kino studijos kūrybinė grupė pristato spektaklį „Smetoną“, sukurtą pagal G. Jankaus pjesę ,,Kybartų aktai“ (rež. Vytautas Balsys). Spalio 11 d. 18 val. kino teatro ,,Romuva“ scena pavirs dviejų istorinių asmenybių - Lietuvos Prezidento A. Smetonos ir Ministro Pirmininko A. Voldemaro - susitikimo vieta. Spektaklio režisieriaus Vytauto Balsio teigimu, ,pjesės autorius G.Jankus pateikia menamą, tačiau labai įtikinamą sceninį įvykį, kuris paremtas menine kalba ir aistringu istorinių priežasčių ieškojimu, kas kaltas dėl Lietuvos likimo 1940 metais.
VISI KOMENTARAI 17
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių