G. Paluckas jau ruošiasi premjero pareigoms (interviu)

„Aš nemanau, kad bus blogiau, jei bus du socialdemokratai, kurie pasiruošę būti premjerais: Vilija ir Paluckas. Aš manau, kad Lietuvai blogiau nuo to nebus. Blogiau, kai nė vienas nebūna pasiruošęs, ir tada riekia kažkam pareigas užimti, ir tada per pirmąsias šimtą dienų dairytis, kas čia vyksta“, – interviu Eltai teigė G. Paluckas, pažymėdamas, kad socialdemokratai iki rudens turės bent du premjero pareigoms pasiruošusius politikus.

„Tai reiškia, kad jie bus padarę namų darbus, surinkę informaciją, žinos realią situaciją“, – akcentavo jis.

G. Paluckas nesureikšmina, kad apie jo kandidatūrą viešai pradėta kalbėti tik po to, kai Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius buvo nuteistas vadinamojoje „čekučių“ byloje, o V. Blinkevičiūtė, net prezidento viešai paraginta ruoštis premjerės pareigoms, tokia galimybe nesusidomėjo.

Vyriausybės vadovo pareigoms besiruošiančio politiko teigimu, neturėtų kilti klausimų ir dėl jo lyderystės partijoje. Kaip teigia G. Paluckas, tai, kad jam nepavyko parodyti gerų rezultatų vienmandatėse apygardose, o 2020 m. rudenį nusileisti partijos kolegai renkant LSDP seniūną Seime, dar nereiškia, kad jis neturi palaikymo.    

„Kiekvienas pralaimėjimas veda prie laimėjimo. Nelaimėjau vienmandatės, bet aš esu vienas produktyviausių Seimo narių. Trūko kažkokios lyderystės partijoje? Bet partija mane reitinguoja į aukštas pozicijas visuose rinkimų sąrašuose“, – sakė politikas, optimistiškai įvertindamas socialdemokratų galimybes formuoti valdančiąją daugumą po rinkimų.

Nors viešojoje erdvėje jau pasigirsta būgštavimų, jog į būsimą parlamentą gali patekti marginalams priskirtinų politikų, anot G. Palucko, socialdemokratams neturėtų kilti didesnių problemų telkiant koaliciją. Viena vertus, teigia jis, tokios kalbos apie būsimo parlamento sudėtį yra gerokai išpūstos. Kita vertus, akcentuoja politikas, LSDP turi bendradarbiavimo patirties su įvairiomis politinėmis jėgomis.

„Galiu tik viena pasakyti, kad Vilija Blinkevičiūtė yra sakiusi: su konservatoriais koalicijos nebus, o kokius velnius žada ar visuomenė nori matyti Seime ar dės ant stalo – tokius svarstysime ir žiūrėsime“, – pažymėjo politikas.

– Kaip vertinate politinę atmosferą prieš Seimo rinkimus? Žiūrint į dabartinės valdančiosios koalicijos kadencijos pabaigą, daugumos santykius su Prezidentūra, kai eurokomisaro klausimas vis dar pakibęs ir atsidūręs tarptautinėje spaudoje kaip blogosios praktikos pavyzdys – kiek liko normalios politikos šiame procese? Ar šio politinio ciklo pabaigoje jau matome nebe politinio žanro apraiškas?

– Jei vertinsime dabartinę situaciją, tai matosi, kad Vyriausybė ir valdančioji koalicija galutinai išleidžia orą iš baliono. Konfrontacija su prezidentu tapo beprasme. Koalicijos partnerių santykiai, akivaizdu, yra sutrūkę ir rieda tik iš inercijos. O ar visa tai natūralu? Juk per pastaruosius trejus su puse metų bendro darbo apraiškų tiek su prezidentu, tiek valdančiosios koalicijos partnerių tarpusavyje buvo mažiau nei buvo paslėptų arba atvirų konfliktų. Vieni net sako, kad tai palengvino darbą opozicijai: kai tokie valdantieji, tai ir opozicijai kritikuoti nereikia, patys viską padaro. Bet, kalbant rimčiau, tai opozicijai dėl to darbas nebuvo palengvintas. Paprastai, kai jau būna aišku, kad yra bendras koalicijos darbas, tada tu gali derėtis, sutelkti palaikymą vienokiam ar kitokiam sprendimui. Dabar nebuvo realaus politinio sprendimo priėmimo centro šioje koalicijoje.

– Bet užtai opoziciniai socialdemokratai itin kalbasi su Prezidentūra. Dar prieš prezidento rinkimus atrasta bendrų vardiklių. Socialdemokratai išsakė paramą Gitanui Nausėdai prezidento rinkimuose, o jis iš esmės savo paramą socialdemokratams Seimo rinkimuose. Vykstant Vyriausybės atnaujinimo klausimui, politiniuose kuluaruose kalbėta, kad socdemai net gelbėja prezidentui kvestionuoti Arūno Dulkio likimo Vyriausybėje klausimą. Kiek natūralus yra bendradarbiavimas su prezidentu?

– Bendradarbiavimas yra visiškai natūralus. Su prezidentu ir jo nuostatomis socialinėje, ekonominėje plotmėje mes tikrai turime daug sąlyčio taškų. Mes neturime kažkokių asmeniškumų. Per bendrą darbą pirmosios kadencijos metu mums alergijos nei prezidentas, nei jo iniciatyvos nekėlė. Mes stengiamės žiūrėti konstruktyviai į prezidento ir Prezidentūros pasiūlymus bei pastebėjimus. Valdžios grandys turi bendradarbiauti. Kolegos konservatoriai nori kažkodėl kažkokį rezervatą, aptvarėlį prezidentui sukalti ir ten jį laikyti.

– Seimo pirmininkė, regis, kitokį naratyvą formavo. Prezidento inauguracijos proginėje kalboje ji tarsi apeliavo, kad prezidentui nereikia bandyti visų problemų vienam pačiam išspręsti, kad reikia daugiau tartis. Tarsi suponuojama, kad prezidentas nenori būti tame aptvarėlyje, kurio sienas jam nubrėžė ne konservatoriai, bet Konstitucija. O jūs tarsi atvirkščiai, kad valdantieji bando prezidentą uždaryti. Tarsi du skirtingi naratyvai.

– Kokie čia naratyvai? Tai politinė kultūra ir susiformavusi politinė kultūrinė tradicija. Socialdemokratai yra linkę bendradarbiauti, mes statome tiltus ir ieškome galimybių priimti sprendimus. Kai kurie sprendimai sunkūs, reikia kompromisų, reikia sutelkti politinę valią. Konstitucija kai kuriuos dalykus apibrėžia ir numato išskirtines kompetencijas vieniems ir kitiems, tačiau ji neuždraudžia ištiesti rankos bendradarbiavimui. Kai požiūris tikrai atviras ir tu sieki bendradarbiauti, tai Konstitucija netrukdo. Tačiau kai tu stengiesi demonstruoti savo viršenybę – tada Konstitucija naudojama kaip instrumentas, pasakyti, kad štai čia yra tavo ribos ir aptvarėlis, čia žaisk ir ganykis.

– Tęsiant jūsų samprotavimą – kaip tada vertinti eurokomisaro klausimą? Vėlgi, žiūrint į vienos ir kitos besiginčijančios pusės tezes, galima išvystyti nemenką prieštaravimą. Konservatorių pusė tarsi sako, kad prezidentas turėtų įsiklausyti į tai, ką siūlo ar norėtų siūlyti tokią prerogatyvą turinti pusė. Savo ruožtu prezidentas iš esmės sako, kad bet kas, tik ne Landsbergis, turėtų būti deleguojamas į Europos Komisiją (EK). Kuri pusė šiuo atveju nenori kalbėtis?

– Žiūrėkime į viską paprastai ir nuosekliai. Pirmas dalykas, Vyriausybė iš tikrųjų turi Konstitucijos numatytą teisę pasiūlyti kandidatą į eurokomisarus. Tai kodėl jie šia teise nesinaudoja – tegu siūlo. Jie juk nepasiūlė. Tad ši diskusija yra juokinga. Kita vertus, lygiai taip pat įstatymuose nėra pasakyta, kad prezidentas turi vienašališkai pritarti bet kokiai kandidatūrai. Juk dar ir Seimas turi pritarti kandidatūrai. O tai, manau, yra vienas pagrindinių kalnelių, kurio partijos kolegos, norėdami Gabrielių Landsbergį padaryti komisaru, nesugeba perlipti. Tai, ką sako koalicijos partneriai, nėra įvyniota į jokią minkštą medžiagą. Jie atvirai sako: nedemonstravai politinės lyderystės siekiant išspręsti koalicinių klausimų, tai ko tu atėjai dabar ir akis kaip katinas vartai. Mes per daug veliamės į vienos partijos žaidimus. Vieno žmogaus įkaitais Lietuva būti negali.

– Bet kuo skiriasi šis komisaro paskyrimas nuo ankstesnių, kai savo laiku socdemai pasiūlė Vytenio Povilo Andriukaičio kandidatūrą, o „valstiečiai“ Virginijų Sinkevičių? Kuo Gabrieliaus Landsbergio situacija skiriasi nuo šių dviejų?

– Niekuo nesiskiria. Tada pirmiau buvo padarytas elementarus darbas ir žingsnis – Vyriausybė, įvertinusi visas aplinkybes, pateikė siūlymą. Ši Vyriausybė to nepadarė. Bijo ar nenori rizikuoti... Aš nesuprantu, kas vyksta. Tiek dėl Andriukačio, tiek dėl Sinkevičiaus visi žaidimai baigėsi priimant Vyriausybei sprendimą ir prisiimant riziką, kad tas kandidatas gali nesulaukti palaikymo Seime ar Prezidentūroje.

– Konservatoriai, manote, bijo pralošti ir nerizikuoja?

– Tai, manau, yra pagrindinė priežastis, kodėl mes turime–neturime kandidato.

– Užsiminėte apie tiltų statymą. Kaip jau kalbėjome anksčiau, vienas tokių statomas tarp socdemų ir prezidento. Dar nesibaigus prezidento rinkimams antrosios kadencijos siekiantis G. Nausėda užsiminė, kad paragintų partijos pirmininkę Viliją Blinkevičiūtę, LSDP sėkmės rinkimuose atveju, sėsti už Vyriausybės vairo. Tačiau V. Blinkevičiūtė susidomėjimo ir susižavėjimo prezidento užuomina neparodė ir nedavė ženklo, kad ji yra nusiteikusi tokiam žygdarbiui. Tada prezidentas netruko jus paminėti, sakė, kad būtumėte geras Vyriausybės vairininkas. Iki Seimo rinkimų ne taip daug liko, ar ruošiatės premjero pareigoms?

– Ruošiuosi. Be jokios abejonės ruošiuosi. Bet kas bus premjeru – priklausys nuo rinkimų rezultatų. Bet prezidento dėmesys ir jo pastebėti darbai, politinis aktyvumas glosto širdį. Kita vertus, kuo didesnė politinė patirtis, tuo mažesnis entuziazmas veržtis kažkur nepasižiūrėjus, neišsiaiškinus, neatlikus tam tikrų namų darbų. Nėra didelės paslapties, kad tiek partijos lyderė, tiek aš ruošiamės galimiems rinkimų rezultatams. Jei LSDP gaus didžiausią pasitikėjimą, tokiu atveju, kas bebūtų nominuotas į premjerus, turėtų būti labai aiškiai pasiruošęs ir žinoti realią situaciją. O reali situacija yra gerokai komplikuotesnė. Aš turiu omenyje ekonominę, finansinę šalies situaciją. Ji sudėtingesnė nei leidžia žinoti kabineto nariai – ministrai. Nėra jokios paslapties, kad su Europos Komisijos atstovais kalbėjome dėl RRF fondo, kalbėjome su atskirų sektorių atstovais dėl jau gresiančių baudų už aplinkosauginių tikslų nepasiekimą. Kalbėta ir apie situaciją susiekimo srityje... Namų darbus kiekvienas atsakingas politikas, kuris galimai pretenduoja į vieną ar kitą poziciją, privalo padaryti.

Aš nemanau, kad bus blogiau, jei bus du socialdemokratai, kurie pasiruošę būti premjerais: Vilija ir Paluckas.

– Bet premjero kabinete yra tik viena kėdė. Kaip jūs čia kolektyviai su V. Blinkevičiūte kartu ruošiatės Vyriausybei vadovauti?

– Aš nemanau, kad bus blogiau, jei bus du socialdemokratai, kurie pasiruošę būti premjerais: Vilija ir Paluckas. Aš manau, kad Lietuvai blogiau nuo to nebus. Blogiau, kai nė vienas nebūna pasiruošęs, ir tada riekia kažkam pareigas užimti, ir tada per pirmąsias šimtą dienų dairytis, kas čia vyksta. Aš manau, kad ir Lietuvai, ir socialdemokratų partijai blogiau nebus, jei bus pasiruošę du kandidatai į premjerus.

– Nors ponia V. Blinkevičiūtė veda partijos sąrašą Seimo rinkimuose, ji nerodo noro trauktis iš Europos Parlamento (EP). Akivaizdu, kad siekia čia pasilikti. Dėl to gana ilgai diskutuojama. Jau visuotinai sutarta sakyti, kad V. Blinkevičiūtė nesitrauks iš EP, ir akivaizdu, kad premjero pareigoms reikės kito kandidato. Kada partija galiausiai pasakys tą vieną asmenį oficialiai?

– Šie sprendimai, aišku, yra priimami ir pačios partijos, ir po rinkimų besiformuojančios valdančiosios koalicijos. Kaip Konstitucija ir kiti įstatymai sako, kad tas asmuo, kuris turi susiformavusios valdančiosios koalicijos palaikymą, tas ir yra prezidento teikiamas ministru pirmininku. Tada prasideda visa kabineto formavimo procedūra. Būtent tie sprendimai yra priimami po rinkimų. Nereikia dabar bėgti prieky traukinio ir atsakyti į klausimus, į kuriuos gali atsakyti žmonės balsuodami.

– Taigi toks, pavadinkime taip, strateginis neapibrėžtumas dėl oficialiai įvardinto socdemų pretendento į premjerus liks veikiausiai iki pat spalio mėnesio.

– Nežinau, ar verta taip dramatiškai vadinti strateginiu neapibrėžtumu. Dar kartą galiu pasakyti, kad socialdemokratų partijoje bus mažiausiai du žmonės pasiruošę eiti premjero pareigas. Tai reiškia, kad jie bus padarę namų darbus, surinkę informaciją, žinos realią situaciją. Ateinantis laikotarpis yra labai rimtas, turiu galvoje situaciją netgi fiskaline prasme. Mes ne šiaip ruošiamės dalyvauti rinkimuose, mes vertiname atsakomybę labai rimtai.

– Jei stabteltume ties jūsų kandidatūra – iš pradžių, regis, tokiu buvo Mindaugas Sinkevičius, jam karūna buvo dedama, tada trumpam įsisuko V. Blinkevičiūtės klausimas, kuris labai panašu jau yra uždarytas EP kabinete. Jūs trečias. Ar nesijaučiate atsarginiu variantu? M. Sinkevičius pakibo su teisėsaugos problemomis, panašu, kad iki Vyriausybės vadovo nebeišsikapstys, nors ir yra rinkiminiame sąraše.

– Dėl Mindaugo aš komentarų neturiu, aš tikiuosi, kad į tuos klausimus atsakys teismai ir ten jam pavyks įrodyti savo tiesą. O dėl savęs aš neabejoju niekada. Niekada nebuvau atsarginis ar iš kažkur traukiamas variantas. Galų gale, aš savo politinę lyderystę dirbdamas partijos pirmininku turėjau pademonstruoti sunkiu laikotarpiu, išspręsti partijos modernizavimo ir atnaujinimo klausimus. Padarytų veiksmų grąža dabar ateina. Manęs nereikia nei menkinti, nei ant pjedestalo statyti. Atvirkščiai, aš žinau savo pareigą. Kaip sakė Marcinkevičius, laisvė yra suvokta pareiga. Aš esu laisvas socialdemokratas, suvokęs savo pareigą. Jei bus aplinkybės, aš pareigą atliksiu.

– Visgi, viešajame diskurse jau yra nemažai iškelta klausimų dėl jūsų lyderystės. Pavyzdžiui, pačiam nepavyko vienmandatėje laimėti, 2020 m. nusileidote Algirdui Sysui renkant partijos seniūną Seime. Šiuo aspektu, ar nėra kokio komplekso ar lyderystės stokos pajautimo, kad jūsų, kaip lyderio, pripažinimo iš partijos kolegų trūksta?

– Aš girdžiu irgi šias kalbas, bet galiu pasiremti ir kitų išmintimi. Olimpietis Danas Rapšys sakė laimėjęs Europos čempionatą: visi į mane žiūri, medaliai. Bet visi pamiršote, kad aš prieš tai daug kartų pralaimėjau. Taigi tiek sporte, tiek politikoje pralaimėjimai yra labai natūrali politinio kelio dalis. Tas asmuo, kuris yra aktyvus, kuris kopia, kuris save išmėgina bei testuoja, tai ir yra tikroji lyderystė. Nereikia bijoti pralaimėti ir eiti į kovas, kai tikrai reikia į tas kovas veltis. Bet yra ir kitoks politikos darymo būdas – sėdėti už nugarų, laukti ir, pasitaikius aplinkybėms, praslysti. Bet tai neformuoja charakterio ir neformuoja politiko kaip politiko. Kiekvienas pralaimėjimas veda prie laimėjimo. Nelaimėjau vienmandatės, bet aš esu vienas produktyviausių Seimo narių. Trūko kažkokios lyderystės partijoje? Bet partija mane reitinguoja į aukštas pozicijas visuose rinkimų sąrašuose. Lygiai taip pat visuomenėje – man einant gatve sveikintis su žmonėmis yra malonu. Jie su manimi irgi sveikinasi, manau, kad gerbia už tuos darbus, kuriuos darau Seime.

– Artėjant rudeniui vis dažniau kalbama apie būsimą naują valdžią. Esama naujų jėgų, kurių patekimas kai ką net gąsdina. Remigijaus Žemaitaičio politinė jėga, prezidento rinkimuose šiurpą daliai politikų ir gyventojų varęs Eduardas Vaitkus bandys patekti, iš trečio sluoksnio pelenų pakilti it feniksas bandys Viktoras Uspaskichas ir Darbo partija. Kaip atrodys Seimas?

– Aš manau, kad tie nuogąstavimai šiek tiek perdėti. Iš to didelio debesies bus mažiau lietaus. Nebus toks margas Seimas, koks daugeliui atrodo, kai yra tiek priregistruota sąrašų bei koalicijų. Vis tiek tam tikros visuomenės grupės gana pastoviai renkasi vieną ar kitą partiją. Mes, socialdemokratai, jį turime, konservatoriai jį turi. Dabar daug naujų bei naujų-senų koalicinių sąrašų bei partijų. Bet man susidaro įspūdis, kad šnekamasi su tuo pačiu žmogumi, su pakankamai siauru žmonių ratu ir visi tikisi, kad vienas žmogus savo balsą padalins penkiems. Taip, aišku, nebus, tad bus nemažai balsų išbarstyta. Tad gali būti, kad tie sąrašai ir tos partijos, kurios turi nemenkų lūkesčių, tiesiog neperlips 5 proc. barjero.

– Bet žvelgiant į tas pačias sociologines apklausas, panašu, kad nemažus šansus turi pakliūti „Nemuno aušra“, kurios priešakyje tam tikru antisemitizmo simboliu Lietuvoje tapęs R. Žemaitaitis. Žinoma, dėl „darbiečių“ neaišku. Vis išeinantis ir vis sugrįžtantis politinę ezoterinę liniją vedantis V. Uspaskichas nebe toks. Galime tęsti, bet faktas, kad statant koaliciją gali būti įvairių plytų. Kaip su tokia įvairove susitvarkyti lipdant koaliciją? Nebus problemų?

– Aš neslepiu – mes tikimės didelio žmonių palaikymo. Kiek dideli bus socdemai, tiek ir bus naujose koaliciniuose dariniuose stabilumo. Ne tie laikai, kad mes vieni galėtume turėti absoliučią daugumą. Koaliciją reikės formuoti. Bet aš manau, kad žmonės supranta strateginį išskaičiavimą: jei nori pakeisti valdžią – konservatoriai turi išeiti. Tai reiškia, kad juos pakeisti pajėgūs socialdemokratai su koalicijos partneriais. O kalbant apie kitų pasirodymą, tai naujoms partijoms reikės įrodyti, kad to pasitikėjimo jos yra vertos. Vienas dalykas yra pats Remigijus, kurį, aš manau, visai neblogai pažįstu. Tas antisemitizmas, kuriuo jis dabar yra kaltinamas, mano įsitikinimu, yra jo žaidimas ir sąmoningos provokacijos, siekiant politinių tikslų. Galime sakyti, kad tai yra ciniška ir negražu, bet įvairios politinės partijos įvairioms baimėmis ir sentimentais žaidžia. Centro-kairės koalicija tikrai bus, bet jos ašimi turi būti dideli ir solidūs socialdemokratai.

– Pakankamai tikėtina, kad ašis, žvelgiant į sociologines apklausas, kurias turime šią dieną, socialdemokratai gali būti. Bet yra faktas, kaip minėjote, kad socialdemokratai tikrai negalės vieni formuoti valdžios. Gali būti, kad ta pati „Nemuno aušra“ bus neperlipama, siekiant sudaryti valdžią. Ar socialdemokratai, susiklosčius aplinkybėms, ryžtųsi į koaliciją integruoti šią partiją?

– Mes pirmiausiai stengsimės padaryti taip, kad tie žmonės, kurie linkę balsuoti prieš šią Vyriausybę ir galbūt svarstytų balsuoti už Remigijų Žemaitaitį, pirmiausiai balsuotų už socialdemokratus. Po rinkimų žiūrėtume, kas pereis tą 5 proc. kartelę, ir atitinkamai pagal tai ir matysime. Galiu tik viena pasakyti, kad Vilija Blinkevičiūtė yra sakiusi: su konservatoriais koalicijos nebus, o kokius velnius žada ar visuomenė nori matyti Seime ar dės ant stalo – tokius svarstysime ir žiūrėsime. Čia nėra vestuvės, čia nėra prabanga rinktis. Čia ne meniu restorane, kur savo patiekalą renkiesi. Žmonės išrenka tuos partnerius ir tu turi rasti būdą su jais dirbti. Nėra čia ko maivytis. Galiu tik dar kartą pasakyti: socialdemokratai turi bendradarbiavimo patirties su įvairiomis politinėmis jėgomis, turi patirties, kaip įveikti įvairiausius nesutarimus, netgi asmeniškumus, turi patirtį, kaip ir kokiu formatu turi bendradarbiauti koalicija ir kaip užtikrinti ginčų sprendimą. Kai ateis laikas, mes tuos dalykus išspręsime. Bet pirmiausiai sulaukime žmonių valios, tada sulaukę, kokią tešlą užmaišys žmonės, žinosime, kokį pyragą kepti.

– Bet ar nebus problemėlių, jei kalbėtume net ne apie „politinius velnius“. Kaip minėjome, prezidentas jus pagyrė kaip jauną politiką, galintį sėsti už Vyriausybės vairo ir būti vienu iš naujosios valdančiosios daugumos lyderių. Bet jei paklaustume, kokios politinės jėgos atstovo iš vadinamosios centro-kairės, tai susilauktume įvairių vertinimų. Tarkime, Ramūnas Karbauskis – jis jau spėjo apie jus kitaip pasisakyti. Jis nemano, kad esate geros valios džentelmenas. Jis pirmiausiai prisimena savo formuotą koaliciją 2016 m. ir jūsų vadovaujamų socdemų pasitraukimą iš jos. R. Karbauskis yra pasakęs, kad jūsų neįsivaizduotų premjero poste. Tokių prisiminimų ar nuoskaudų, matyt, yra daugiau. Jų yra ir tarp kitų būsimai koalicijai galbūt reikalingų subjektų: R. Karbauskio ir S. Skvernelio. Taigi, ar jūs pats, jei tektų burti koaliciją, būtumėte pajėgus sujungti konkrečius, konkrečių nuoskaudų ir istorijų kamuojamus politikus?

– Pirmas dalykas – prieš rinkimus aš labai atlaidžiai vertinu įvairiausias kalbas. Aš tą patį sakyčiau: man „valstiečių“ kandidatas į premjerus yra netinkamas, prastas, negeras, nekompetentingas. Socdemų – visa galva geresnis. Aš manau, kad tai yra natūralu, rinkimai yra toks žanras, kai tu turi laimėti kaip olimpiadoje. Antras dalykas, politikai, kurie turi kažkokią atsakomybę ir turi patirties, jie praeitimi negyvena, jie juda į priekį ir vertina, ką galima nuveikti naujai susiformavusiomis aplinkybėmis. Trečias dalykas, politika nėra vieno žmogaus žaidimas ir vieno žmogaus šou. Klausimai yra sprendžiami, simpatijos ir antipatijos yra sprendžiamos kompromisais ir sutarimais. Visi asmeniškumai, bent jau iš socialdemokratų pusės, niekada nebuvo pagrindinis argumentas priimti vieną ar kitą sprendimą. Lygiai taip pat su R. Karbauskiu ar S. Skverneliu – gali būti kažkokių išsiskyrimų, vertinant vienas kito asmenybę, bet jei mes turime bendro darbo viziją ir programą, mes galime sugalvoti, kaip įgyvendinti dalykus. Nes, galų gale, tai yra Lietuvos žmonių poreikis.

– Kalbate dabar tarsi apie kokį bičių avilį, kur visi žino savo funkcijas ir daro tai, ką reikia. Bet realybėje taip nėra.

– Tokia turi būti Vyriausybė, taip turi būti visi darbo algoritmai sudėlioti. Aš tikrai stovėjau ne prie vienos Vyriausybės. Galiu pasakyti, kad visi tokie konfliktų sprendimų, pasiūlymų derinimo instrumentai yra iš anksto aptariami. Jie turi veikti. Kai šių dalykų neaptari ar neturi patirties ir nežinai, kaip tai reikia daryti, tad baigi taip, kaip konservatoriai su liberalais. Kaip šuo su kate – vienas į kitą žiūrėti negali. Aš nuoskaudų nenešioju, aš į praeitį nežiūriu, žiūriu į ateitį, ką mes galime padaryti tomis aplinkybėmis, kurias mums suformuos rinkėjai rinkimų metu.