G. Jeglinskas neatmeta galimybės dirbti Seime: tai nėra neįmanomas žingsnis

„Žmonės nusijuokia, kad aš daug kartų kartojau, jog esu buvęs NATO vadovybės narys. (...) Bet tai yra svarbu. Tai ne mažiau, o labiau svarbu negu buvimas advokatu, Seimo nariu ar gydytoju. Politinės NATO vadovybės narys yra žymiai aktualiau prezidentui negu visi šie kiti postai kartu sudėjus“, – interviu Eltai sakė G. Jeglinskas.

Visgi politikas tikina nesantis vieno klausimo politikas. Jis teigia taip pat turintis ir kompetencijų susodinti įvairių pusių šalininkus prie bendro stalo.

„Aš atnešu NATO kultūrą, vakarietišką kultūrą, kurioje ego negali vaidinti pagrindinio vaidmens“, – tikina jis.

Todėl G. Jeglinskas pabrėžia kritiškai vertinantis tiek prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės nekalbadienius, tiek ir užsitęsusius nesutarimus dėl ambasadorių skyrimo.

„Čia reikia žmogiškai sutarti. Nereikia skandalo, nereikia keisti Konstitucijos ar kažkokių aprašų diplomatų skyrimo – reikia normaliai bendrauti ir suprasti, kad tai yra visos šalies interesas“, – sakė kandidatas.

Prezidento posto siekiantis politikas taip pat pripažįsta, kad rinkimams pasibaigus nesėkmingai, neatmestų galimybės savo politinę karjerą pratęsti Seime bei pretenduoti į krašto apsaugos ministro poziciją.

„Manau, kad Seimas nėra neįmanomas žingsnis“, – pripažįsta jis.

Žmonės nusijuokia, kad aš daug kartų kartojau, jog esu buvęs NATO vadovybės narys. Bet tai yra svarbu.

– Ne tik politikoje, bet ir viešame diskurse esate visiškai naujas veidas. Tai jūsų stiprybė ar silpnybė?

– Aš manau, kad tai tikrai stiprybė. Bet norėčiau galbūt šiek tiek ir paoponuoti šitam teiginiui, (pasakyti – ELTA), kad galbūt aš nesu visiškai naujas veidas. Dirbdamas tiek NATO vadovybėje, tiek krašto apsaugos viceministro pareigose, tiek ir anksčiau, aš būdavau dalyvis to viešo diskurso apie saugumą, apie gynybą, apie tai, kaip reikia stiprinti mūsų Lietuvą. Ir iš tikrųjų, ypatingai karui Ukrainoje atsinaujinus 2022 metų vasarį, aš buvau ir televizijos ekranuose, ir visur. Aišku, tas nežinomumo faktorius bendrąja prasme, jis yra. Bet, aš manau, kad man tai yra tik stiprybė, nes aš atnešu naujas idėjas, naują matymą, naują vakarietišką bendravimo kultūrą į politiką, bendradarbiavimo kultūrą, kuri Lietuvai yra reikalinga būtent šiuo metu. Nes tie geopolitiniai lūžiai, kurie yra, jie aiškiai parodo, kad tai, kas buvo iki šiol, galbūt reikalauja peržiūros. Ir galbūt tas mano matymas iš šalies, iš užsienio patirties, kaip Lietuva progresuoja, ką ji daro, yra labai svarbus ir atneš neįkainojamą vertę šiose pareigose.

– Sakau, kad esate mažai žinomas veidas, nes jūs nemažai metų praleidote užsienyje ir praktiškai nebuvote matomas Lietuvos politinėje arenoje. Todėl natūralu, kad palyginus su kitais kandidatais esate mažiau pažįstamas. Visgi jūs pakankamai anksti paskelbėte, kad kandidatuosite prezidento rinkimuose. Tačiau atrodo, kad žinomumo ir populiarumo nepavyko reikšmingai padidinti. Tai gal ta rinkimų kampanija nebuvo išnaudota tikslingai?

– Norint vykdyti iš tikrųjų efektyvią ir resursais pagrįstą prezidentinę kampaniją, kokią, aš manau, vykdo daugelis oponentų, visi keturis penkis metus dirba šiuo klausimu, todėl sunku yra netgi lygintis. Nes per pusę metų net fiziškai turbūt neįmanoma sukurti tokį žinomumą, kokį galbūt turi kiti konkurentai. Kitas aspektas yra finansiniai resursai, kurie yra tikrai labai riboti. Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ remia ir mane iškėlė, bet, žinoma, finansavimas visiškai skiriasi nuo pagrindinių dabartinių politinių partijų, skiriasi nuo žmonių, kuriuos remia „Agrokoncerno“ oligarchai ar šiaip kažkokie neaiškūs pinigai. Tai vėlgi, yra kaip yra, bet, aš manau, kad mes tai pamatysime dar prie balsadėžių. Aš tikiu, kad tas balsų skaičius bus ne toks, kokį rodo apklausos. Tikrai važiavome per visą Lietuvą, kalbėjome su visais žmonėmis, kalbėjome užsienyje ir mačiau ne tik susidomėjimą, bet ir norą paremti, norą prisidėti. Tai yra svarbiausia. O rezultatus matysime, rinkėjai nuspręs gegužės 12 d.

– Sakote, kad gali dar nustebinti rezultatai? Tai ko maksimaliai tikitės? Antro rinkimų turo?

– Manau, kad visi mes tikimės antro rinkimų turo, link to ir einame. Mes žinome vieną aiškų lyderį – jeigu mes tikėtume tomis apklausomis, matome, kad prezidentas yra populiariausias politikas. Bet visi kiti yra paklaidų ribose. Aš manau, kad su geru pasirodymu debatuose, su žinomumo pakėlimu aš atnešu tikrai aiškią viziją, aiškų matymą, aiškias kompetencijas, kurių reikia. Kai žmonės išgirsta, kai žmonės pajunta atvirumą, nuoširdumą, autentiškumą, sugebėjimą tuos darbus atlikti, jie tikrai prisidės.

– Racionaliai pažiūrėkime į rinkimines tendencijas. Laimėti rinkimus šansai yra minimalūs. Kiti kandidatai, kurie nėra reitingų lentelių viršuje, turi jau kitokių planų – tarkime, veda sąrašus Europos Parlamento rinkimuose ir t.t. Norėčiau ir jūsų paklausti apie planą B. Jeigu nebūsite išrinktas prezidentu, tai kas toliau? Ar turite užmojį, pavyzdžiui, dalyvauti Seimo rinkimuose?

– Aš pažįstu šiek tiek Europos Parlamentą. Gyvendamas Briuselyje susidūriau su šia institucija. Iš tikrųjų tai yra svari institucija, bet ji yra gana tolima nuo mūsų rinkėjų, nuo mūsų aktualijų. Aš manau, kad šiuo metu Demokratai „Vardan Lietuvos“ turi labai stiprų, gerą sąrašą ir eina pirmyn. Manęs tai nedomina paprasčiausiai todėl, nes aš save matau vis dėlto nacionalinio saugumo, gynybos reikaluose, krašto apsaugos reikaluose, kurie daromi Lietuvoje. Ir Europos Parlamentas iš karto atkrenta.

Bet kalbant apie Seimą – matysime. Iš tikrųjų, pirmąsias kelias dienas po gegužės 12 d. reikia gerai pailsėti, aišku tikintis patekti į antrą etapą. Bet, jeigu, kaip sakote, nepavyktų, tai reikia pailsėti, apgalvoti mintis. Manau, kad esu jau dabar girdimas, esu jau dabar matomas tam tikrose kompetencijų srityse, tai, aš manau, kad Seimas nėra neįmanomas žingsnis.

Giedrimas Jeglinskas. J. Kalinsko / ELTOS nuotr.

– Jūs užsiminėte, kad krašto apsauga, visi tie saugumo klausimai yra jums svarbus aspektas, jūs norėtumėte veikti šitoje srityje. O ir politiniuose kuluaruose yra kalbama, kad labiau kandidatuojate ne į prezidento postą, kad šie rinkimai bus tarsi laiptelis į krašto apsaugos ministrus, jeigu rinkiminė aritmetika bus palanki Demokratų sąjungai „Varan Lietuvos“. Ar galvojate, svarstote apie tokią galimybę?

– Aš tikrai kandidatuoju tik į prezidento postą šiuo metu. Bet, kalbant apie ateitį, kalbant apie koalicijos statymus po Seimo rinkimų, tai vėlgi, gali kandidatuot nekandidatavęs į krašto apsaugą ar kokią kitą ministeriją, užsienio reikalų ministru gali norėti tapti, bet realijos yra realijos. Rinkimai turi susiklostyti vienaip, turi koalicija susiburti aiški. Kai koalicijos derybos prasideda dėl ministrų postų, dar atsitinka kita dinamika, dar ir prezidento vaidmuo įsilieja. Tai mes turime labai daug nežinomųjų, kaip tas ministrų kabinetas susigulės, koks jis atsiras.

– Bet manytumėte, kad geras būtumėte krašto apsaugos ministras?

– Aš visiškai tuo neabejoju. Bet, aš manau, kad galėčiau būti geras ir prezidentas.

– Grįžkime prie prezidento rinkimų realijų. Dabartinis prezidentas G. Nausėda į rinkimus ėjo ir buvo išrinktas su gerovės valstybės vizija, tai labai aiškiai buvo iškomunikuota jo rinkiminės kampanijos metu, D. Grybauskaitė atėjo kaip geležinė ledi, kaip savotiška Margaret Tečer. V. Adamkus, tuo metu, kai vakarai buvo paženklinti tokiu didelės kokybės ženklu, nešė tą vakarietišką kultūrą. Su kokia žinute einate jūs į rinkimus, kokia jūsų vizitinė kortelė?

– Mano vizitinė kortelė, kad ateinu iš nacionalinio saugumo, krašto apsaugos gynybos, karybos prado. Bet aš pirmiausiai žvelgiu, su kokiais iššūkiais mes šiuo metu susiduriame. Ir pagrindinis iššūkis, ką debatuose aš tikiuosi, kad aiškiai išsakiau, kad Vakarų vadovaujamai pasaulio tvarkai kyla didžiausia grėsmė. Ir mes esame Vakarų dalis, reiškiasi mums yra didžiulė grėsmė iš tų kylančių galių, kad galių balansas gali pasikeisti. (...) Viskas keičiasi, metamas yra iššūkis, karas Ukrainoje labai aiškiai rodo, kokiu būdu tos galios stengiasi sumenkinti Vakarus ir mums tai yra egzistencinė rizika. (...) Tie geopolitiniai lūžiai reiškia, kad saugumas yra pagrindinis dalykas, ko mums reikia. Ir šiuo metu mes turime kartu šlietis prie Vakarų, prie JAV – mūsų vienintelės strateginės sąjungininkės – ir stiprinti Lietuvą. Tai mano vizija labai aiški – saugi Lietuva. Ir turime sukurti viską, kad tas saugumas išliktų. Nes saugumas yra pagrindas viskam kitam. Mes norime gerai gyventi – puiku, tai yra labai gerai, tai yra ekonominis augimas. Bet ekonominio augimo nebus, jei būsime nesaugūs. Matome, beje, dabar iš kai kurių valdžioje esančių žmonių retorikos – kuo tu daugiau kalbi apie karą, tuo mažiau investuotojų ateina, kiti apskritai išeina iš Lietuvos. Tokia yra realybė. Todėl saugumas yra pamatas, ant kurio ir ekonominis klestėjimas veiks, ir socialinis teisingumas veiks, ir politinis stabilumas ateis. Tik saugioje visuomenėje galime funkcionuoti kaip klestinti valstybė, kad gyventume geriau. Tai – saugumas, saugumas, saugumas – toks mano moto. (...)

– Aš suprantu, kad saugumas yra labai svarbus aspektas, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje – praktiškai visi sutaria, kad grėsmės yra realios. Bet ar nemanote, kad prezidentas turėtų būti kompleksiškesnė figūra? Turiu omenyje, kad netgi sudėtingoje geopolitinėje situacijoje paprastai žmonėms vis tiek labiau rūpi soc-ekonominio saugumo klausimai, iš pirmo žvilgsnio žemiškesnės problemos, juos lydinčios kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, jūsų konkurentas G. Nausėda ne mažesnį dėmesį skiria žmonių su negalia problemoms, regionų atskirties mažinimui ir t.t. Jūsų žinutė pagrindinė atrodo, kad yra – aš dirbau NATO struktūrose, kitaip tariant, saugumo klausimų ekspertizės išmanymas. Bet ar to pakanka?

– Ką aš atnešu, tai yra išskirtinis bruožas. Taip, čia žmonės nusijuokia, kad aš daug kartų kartojau per debatus, kad esu buvęs NATO vadovybės narys. Tai aš galiu dar kartą tą patį pakartoti, bet tai yra svarbu. Tai ne mažiau, o labiau svarbu negu buvimas advokatu, Seimo nariu, gydytoju. Politinės NATO vadovybės narys yra žymiai aktualiau prezidentui negu visi šie kiti postai kartu sudėjus. Tiesiog tokia yra realybė. Aš kartais gal ir mėgstu nutylėti tai apie save, bet esu ne tik karys, buvęs karininkas, bet ir buvęs finansistas, ekonomistas, dirbęs daug metų užsienio finansinėse institucijose, NATO vadovybėje. Tai yra lyderystė, tai yra sugebėjimas telkti ir pasiekti tikslus, kuriuos tu užsibrėži. Tai aš tikrai nemanau, kad esu kažkokio siauro profilio žmogus. Ekonomika yra mano turbūt stiprioji pusė tarp visų kandidatų, ekonomika yra ypač svarbu, nes norime ekonominio augimo, kuris užtikrins, kad ir gynybą finansuosime daugiau, ir kad atlyginimai augs, nes investicijos ateis. Daug dalykų susideda.

Aš paskutinius kelis mėnesius taip pat važinėjau po regionus ir matome tą atskirtį, matome, kad kai išlendi iš Vilniaus burbulo, tu matai labai aiškiai, kad gyvenimas yra kitoks. Ten resursai visai kitokie, žmonių rūpesčiai yra visai kitokie. Iš regionų politikos nebuvimo susidaro, kad ir švietimo sistema yra labai ydingai formuojama, mokyklos uždarinėjamos, ligoninės uždarinėjamos... (...) Ką aš noriu pasakyti, visi tie dalykai, kai nes kalbame apie socialinę apsaugą, apie neįgaliuosius – visi mes esame už tai, kad reikia daugiau paramos duoti šioms socialinėms grupėms. Bet šie dalykai yra apie darbą kartu su Vyriausybe ir kartu su Seimu. Matėme, kad to darbo per pastaruosius ketverius metus iš esmės nebuvo. Tai apie kokią mes stiprią vidaus politiką galime kalbėti, jeigu per nekalbadienius, per kitus nesutarimus yra nesutariama. Dėl to aš vis paminiu NATO konsensuso kultūrą, nes NATO sutarimo ir konsensuso kultūra yra tikrai unikali – tu susėdi aplink stalą, visi nesutinka vienu metu, tačiau galiausiai sugebi surasti sprendimą, dėl kurio visi gal šiek tiek būti nepatenkinti, bet turime stiprų sprendimą. Apie tai ir kalbu, kad prezidentas turi įsitraukti pilnai į darbą su Vyriausybe, su visais ministrais, su Seimu, su frakcijomis. Turi pažinoti Seimo narius, pažinoti gerai ministrus ir dalyvauti labai, labai aktyviai. Jo vaidmuo yra ypatingai svarbus, tikrai svarbi galia, kurią jis turi ir jo svoris neša daug.

– Prezidentas dažnai yra sukritikuojamas dėl negebėjimo sutarti su kai kuriomis politinėmis jėgomis, kritikuojamas dėl nuolatinių įtampų su konservatoriais, nors ateidamas į postą jis žadėjo, kad bus telkianti figūra, žadėjo susodinti visus prie bendro stalo. Kodėl jūs manote, kad galėtumėte pats būti ta telkiančia figūra? Kokių kompetencijų šioje srityje turite? Juk niekas nėra užtikrintas, kad teks dirbti būtent su tomis valdančiomis partijomis, kurioms, tarkime, jaučiate simpatiją.

– Nors mane iškėlė demokratai „Vardan Lietuvos“, aš esu nepartinis, esu dirbęs su visomis praktiškai politinėmis jėgomis savo gyvenime tiek Krašto apsaugos ministerijoje, tiek ir per NATO prizmę. Ir tikrai nebuvo jokių problemų dirbti kartu. Ką aš ir minėjau prieš tai – aš atnešu tą NATO kultūrą, vakarietišką kultūrą, kurioje ego negali vaidinti pagrindinio vaidmens. Ne ego, o siekimas sutarimo. Čia negali būti taip, kad prezidentui nepatinka kalbėti su premjeru ar jis nenori kalbėti su premjeru. Nori ar nenori, patinka ar nepatinka – tai yra ne apie tai. Čia yra pareiga. Man kaip karininkui pareiga yra šventas dalykas. Tai aš priimu savo darbus, bet kokią užduotį, bet kokią pareigybę labai aiškiai, aš įvykdysiu savo užduotį. Ir jeigu reikia dėl šalies interesų kalbėtis su visais – o to tikrai reikia – tai aš ir kalbėsiuosi. Tai yra toks darbas. Jis nėra lengvas galbūt, bet, aš manau, kad mano karininko priesaika ginti šalį ginklu, ji labai aiškiai persiduoda ir į tas pareigybes ir Prezidentūroje. Ir, manau, kad 18 metų praleistų stipriose organizacijose ir geriausiuose universitetuose tikrai atneša savo. Atnešu ne per ego prizmę einančius charakterio bruožus, kad galėtume sutarti ir rasti tą konsensusą Lietuvoje.

– Dabar einate į prezidento rinkimus su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, o jeigu jums tektų dirbti su konservatoriais? Juk jus išrinkus dar bet kokiu atveju reikėtų padirbti su šia politine jėga. Ar manote, kad būtų lengva rasti kompromisus su Ingrida Šimonyte?

– Aš manau, kad tikrai galėčiau dirbti. Bet vėlgi, reikia suprasti, kad tie nekalbadieniai, kurie vyksta, tai nėra tik vieno prezidento užgaidos. Konflikte visą laiką yra dvi pusės, dvi istorijos. Tai čia lygiai tas pats turbūt. Ši Vyriausybė turbūt neprisidėjo prie stabilumo, neprisidėjo prie tvarių santykių kūrimo. Bet aš su šia Vyriausybe esu dirbęs būdamas ir NATO, tai aš turiu patirtį. Ir reikia nuo pat pirmos dienos nustatyti ko tu nori, kokie tavo tikslai.

– Čia turbūt daugiausiai dėmesio sugeneravo ambasadorių klausimas, ilgą laiką buvo tos batalijos, bet galiausiai pavyko susitarti. Tai, kaip manote, kas kaltas dėl to, kad ta situacija taip ilgai užsitęsė ir sprendimas buvo rastas tik po nemažo laiko tarpo?

– Reikia žiūrėti įrašus susitikimų, kas ten buvo kalbama, pamatyti, koks tonas yra, kokie žvilgsniai vienas į kitą. Čia turbūt galima būtų analizuoti be galo, kokia problema šio konflikto. Galiausiai, abi šalys yra atsakingos. Pirmiausiai yra prezidentas, jis pasirašo už ambasadorių skyrimą, juos teikia Užsienio reikalų ministerija. Bet čia iš abiejų pusių turi būti labai aiškus sutarimas. Aš manau, kad netgi turime formatą, kaip turi vykti ambasadorių teikimas. Ir, aš manau, koks jis yra, toks jis yra, jį pakeisti yra labai sudėtinga. Bet iki šiol tų problemų tokių nebūdavo, nes tu turi sugebėti sutarti su tais žmonėmis. Tai, aš manau, paprastas sutarimas būtų labai aiškus – jeigu trūksta keturių ambasadorių, yra keturios pavardės, tu sakai gerai – du mano, du tavo.

– Bet ar manote, kad taip paprastai būna politikoje.

– Bet turi eiti į kompromisus ir kažkur nusileisti. Aš manau, kad abi pusės nori visų keturių. Ne – raskime vidurio tašką. Ir jeigu reikia į viešumą išeiti, tai išeikime ir kalbėkime labai aiškiai, kas, kodėl netinka. Aš manau, ir prezidentas turi teisę turėti politinio pasitikėjimo žmones, kuriais pasitiki svarbiausiose institucijose, kaip ambasadoriais. Jis turi visišką teisę tai daryti. Bet čia reikia žmogiškai sutarti. Nereikia skandalo, nereikia keisti Konstitucijos ar kažkokių aprašų diplomatų skyrimo – reikia normaliai bendrauti ir suprasti, kad tai yra visos šalies interesas.

– Šiek tiek pakalbėkime apie grėsmes, jų vertinimus. Į rinkimus jus delegavusios politinės jėgos pirmininkas S. Skvernelis kritikuoja užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį dėl jo komunikacijos apie grėsmes. Jis teigia, kad „G. Landsbergis sukėlė tikrą paniką tarp žmonių, skleisdamas tikrą isteriją“. S. Skvernelis taip pat apkaltino konservatorius tiesiog sugaišus pusantrų metų laiko ir nieko konkrečiau šioje srityje nenuveikus. Ar jūs sutinkate su šiomis įžvalgomis ir kaip apskritai vertinate saugumo situaciją?

– Aš tikrai sutinku su šitomis įžvalgomis. Vyriausybės kadencija jau eina į pabaigą. Kada mes pradėjome girdėti apie šias grėsmes – pradėjome girdėti maždaug praėjusių metų lapkričio mėnesį. Tuo metu NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas kartojo labai aiškiai ir iki šiol tai kartoja, kad tiesioginės grėsmės NATO šiuo metu nėra. Bet dabar valdantieji pradeda kalbėti apie tai. Matome, kad artėja ir rinkiminis sezonas, žvelgiant į apklausas, bando save gelbėti tokiais pareiškimais. Tai aš visiškai sutinku su S. Skvernelio pareiškimu, kad yra žaidžiama žmonių baimėmis, jausmais ir ta keliama baimė yra labai žalinga. Nes aš pasakyčiau paprastai – kaip buvęs NATO vadovybės narys (nusijuokia) – aš labai gerai mačiau, kaip yra vertinamos grėsmės, kokia yra NATO parengtis, pasirengimas ginti, pasirengimas didinti savo pajėgumus. Ir nepaisant to, kad mes dabar tikrai susiduriame su kartais nenuspėjama Rusija, bet Rusija yra užstrigusi Ukrainoje. Rusijos ekonomika, apie kurią mes klabame, kad ji veikia gerai, mes tais duomenimis negalime pasitikėti, nes veikianti karo ekonomika irgi negali taip visą laiką tęstis, yra daugybė iššūkių. Tai aš tikrai tokios tiesioginės grėsmės nematau.

Taip, reikia suprasti, kad bendrai grėsmių perimetras aplink mus niekada neišnyks. Jie visą laiką bus tokie šovinistai, imperialistai, sieks sunaikinti, kažkokiu būdu uzurpuoti kaimynes. Bet vėlgi, šiuo metu nėra pagrindo sakyti, kad grėsmė mums yra iš tikrųjų tokia didelė ir jau čia pat. Ji nėra čia pat. Ir iš kitos pusės, dar žiūrime į tą mūsų apginamumo faktorių. Tai čia irgi labai aišku – esame NATO nariai, Aljanso, kuris yra turbūt galingiausias per visą istoriją ir nuolat stiprėja, turime vokiečių vadovaujamą NATO batalioną čia, turime amerikiečių tankų batalioną, kurį atvedėme 2019 metais. Amerikiečių buvimas čia apskritai yra didžiulis atgrasomasis faktorius, turėsime vokiečių brigadą su šeimomis ir su vaikais. Turime NATO branduolinį skėti, turime Suomiją, Švediją, kuri prisijungė prie NATO.

Kai Baltijos jūra tampa NATO jūra, jūrinė dimensija keičiasi absoliučiai. Senesnė prielaida buvo, kad atėjus dienai X mūsų jūra bus užminuota, sąjungininkai negalės patekti čia, mes turime vienintelį kelią, tai Suvalkų koridorių, kuris yra mažai apsaugotas, lengvai pažeidžiamas. Dabar dinamika yra visiškai kitokia su Suomijos, Švedijos atėjimu. Baltijos jūra netikiu, kad galėtų būti užminuojama. Mes turime tikrai galingas jūrų pajėgas, kurios galėtų užtikrinti sąjungininkų atėjimą per jūrą. (...) Tai yra daugybė prielaidų, dėl ko turime pasitikėti NATO, jaustis saugūs ir nereikšti baimių, kurios yra nepagrįstos.

– B. Hodgesas įspėja, kad Lietuvai reikia ruoštis galimai grėsmei ir grėsmės atveju, pasak jo, realu, kad iki dviejų savaičių Lietuvai gali tekti gintis pačiai. Jūsų nuomone, reali tokia perspektyva? Juk svarbu suprasti, kad NATO turi dėl to sutarti ir priimti sprendimą dėl Lietuvos gynybos. O tai taip pat laiko kainuoja...

– Absoliučiai sutinku. Ir aš kalbėjau su tuo pačiu lordu D. Robersonu, kuris buvo NATO generalinis sekretorius per rugsėjo 11-ąją. Ir jis sakė – aš sutelkiau 5 straipsnį, konsensusą radau tarp 16 narių rugsėjo 11-ąją dieną jau per 15 valandų. Bet, aišku, matėme tą ataką prieš JAV gyvai televizoriuose visi. Ir, aišku, tai buvo JAV, mažiau NATO narių buvo – skirtinga epocha. Dabar vėlgi, jau kita epocha, turime daugiau NATO narių ir 5 straipsnis nėra automatinis. Bet ką aš noriu pasakyti labai aiškiai – žiūrėkite, kas vyko prieš Ukrainos invaziją 2022 metų vasarį. Pajėgos buvo telkiamos mėnesių mėnesiais. Ir viską mes matėme, buvo vos ne gyvuoju metu žiūrima, kaip yra telkiamos pajėgos. Taip, nebuvo ten politinės valios kažką daryti, daug dalykų kas atsitiko, tai atsitiko, įvyko karas, bet viskas buvo matoma. Dabar į Lietuvą, Latviją, Estiją reikėtų žiūrėti kaip į regioną. Jeigu prasidėtų bet kokio lygio pajėgų telkimas, NATO matytų iš karto, mūsų žvalgyba matytų iš karto. (...) Kai tik tai prasideda, Christopher G. Cavoli turi visą teisę siųsti atgrasomąją galią dar net neprasidėjus dienai X, kad atgrasyti potencialų priešininką. Tai dėl to aš noriu pasakyti, kad diena X yra sunkiai įsivaizduojama šiuo atveju. (...) Tai tikrai esame apsaugoti, nes esame NATO. Nes NATO veikia išvien, veikia kartu ir kai reikia, veikia greitai. Čia nereiktų 5 straipsnio iššaukimo, kad atsiųsti čia pajėgumus.

– Daug kas kaip pavyzdį pateikia Ukrainos karą. Kad buvo prie Ukrainos sienų telkiama kariuomenė, JAV žvalgyba įspėjo jau prieš kurį laiką ir jie puikiai žinojo, kad ta ataka gresia. Visgi yra tokių pasvarstymų, kad Lietuvai tokio paties scenarijaus nereikėtų tikėtis. Nes netgi žvelgiant į tokius praktinius aspektus – Baltijos regionas yra gerokai mažesnis nei Ukraina. Tokių pajėgų greičiausiai neprireiktų sutelkti, gali būti apskritai kažkokios kitokios atakos, kitokie strateginiai sprendimai. Tai mes kažkaip vis bandome žiūrėti per Ukrainos prizmę, bet ar nebus taip, kad būsime netikėtai nustebinti visiškai kito formato veiksmu?

– Aš visiškai sutinku, kad iš Ukrainos karo turime mokytis tik tiek, kiek galime iš jo išmokti. Bet turime pritaikyti viską, ką mes matome, mūsų geografijai, mūsų lokacijai, mūsų demografijai. Nes net visame Baltijos šalių regione turime vos maždaug 6 mln. gyventojų, kas yra labai mažai palyginus, ką Ukraina turi. Tai tų scenarijų galime paišyti įvairiausių. Ir būtent dėl to mano dėmesys, ką turime daryti gynybos pajėgumų prasme, kad išvengtume nebūtinai Ukrainos scenarijaus, bet, pavyzdžiui, oro antskrydžių. Nes nereikia invazijos daryti – čia pora raketų pradėtų skristi ir jeigu mūsų dangus neuždengtas yra – kyla panika, kyla psichologinis nerimas, kyla streso lygmuo ir čia net nereikia invazijos, kad sukeltų neramumus Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje. Yra įvairaus tipo atakų. Ir, aš manau, kad būtent į oro gynybą reikia investuoti, tai dabar yra numeris vienas prioritetas, nes oro gynyba yra psichologinio stabilumo, psichologinio nuraminimo faktorius visai visuomenei. (...)

– Kai mes kalbame apie Lietuvos saugumą vis tiek tas pagrindinis ramstis, pagrindinis dėmuo yra NATO. Dabar viešame diskurse, artėjant JAV prezidento rinkimams, ir užsienyje, ir Lietuvoje atsiranda nuogąstavimas dėl D. Trumpo išrinkimo. Baiminamasi dėl jo pareiškimų, kad JAV reikėtų netgi ir išstoti iš NATO. Ar jūs irgi baiminatės dėl Trumpo atėjimo, ar visgi esate ramus, kad čia tėra rinkiminė retorika.

– Esu visiškai ramus dėl D. Trumpo atėjimo. Kokį lyderį, kokį prezidentą JAV beišsirinktų, aš dirbsiu su bet kuriuo iš jų. Nes mums reikalinga stipri, vieninga, įsitraukus Amerika. Ir tai, ką sako D. Trumpas dabar kaip kandidatas, tai yra rinkiminė kampanija. Retorika lieka retorika, o veiksmai yra veiksmai. Prisiminkime istoriją, praeitą kadenciją, kai jis buvo prezidentas. Beje, teko tada dirbti labai tampriai su jo komanda, nes būnant krašto apsaugos viceministru sutapo mūsų kadencijos. Beje, ir NATO būnant, irgi buvo tekę dirbti su jo komanda. Jis sakydavo – reikia traukti Ameriką iš Europos, bet jo laiku atsivedėme amerikiečių tankų batalioną į Lietuvą. Jis sakydavo reikia mažinti finansavimą JAV kariams Europoje, bet jo laiku buvo įvykdyta Europos atgrasymo inciatyva – 6,5 mlrd. dolerių per metus buvo skiriama amerikiečių ir sąjungininkų infrastruktūrai regione, Rytų ir Centrinėje Europoje. Tai retorika yra retorika, o veiksmai yra veiksmai. Dėl ko tai vyko – nes jis turėjo labai gerą komandą. Ir ta komanda iš tikrųjų buvo suprantanti Rusijos grėsmę, suprantanti mūsų regioną (...). Istorija rodo, kad Respublikonų administracija tikrai supranta mus.

– Bet hipotetinis klausimas – ar NATO galėtų egzistuoti kaip stiprus, gynybinis Aljansas be JAV?

– Absoliučiai ne. Bet tikrai D. Trumpas neištrauks Amerikos iš NATO, nes yra daugybė kitų interesų yra susiję su mūsų sąjungininkais, kartu su visa Europa, su Kanada. Taip, jis gali sakyti tuos dalykus savo elektoratui, dabar jis siekia pergalės ir jis turi sugalvojęs tokią strategiją, tai tokia strategija jis ir vadovaujasi. Bet realybėje, taip, JAV pasitraukus nebeliktų NATO. Čia yra faktas. Bet to nebus. Aš garantuoju, to nebus. Yra didžiulė parama NATO ir Kongrese, yra ir dvipartinė parama. Ne tik demokratai, bet ir respublikonai, visi remia JAV buvimą NATO. (...)

– Sugrįžkime į Lietuvos vidaus politiką. Pasiaiškinkime jūsų poziciją visuomenę poliarizuojančiais klausimais, kuriais jūs delegavusi partija neturi kažkokios labai deklaratyvios pozicijos. Pavyzdžiui, partnerystės klausimas. Ar manote, kad vienos lyties porų santykiai turėtų būti reglamentuoti ir jei taip, tai kaip tai turėtų būti padaryta?

– Partnerystės institutą jau turėjo priimti Seimas šią kadenciją. Tai neįvyko ir matėme, dėl ko tai neįvyko. Nes vis dėlto koalicija susiformavo tokia, kuri nesutiko šituo klausimu. Vėlgi, aš manau, kad partnerystės klausimą tikrai būtina išspręsti ir aš būdamas prezidentu tikrai jo nevetuočiau. Aišku, reikia žiūrėti į (projekto – ELTA) tekstą, koks jis ateis – aš čia bendrais bruožais sakau. Mes matome, kur Latvija nuėjo – labai teisingai nuėjo. Jie išlindo iš tos neeuropinės duobės ir eina toliau į Vakarus, tai mes irgi turime padaryti. Tai aš tikrai esu už tai, kad partnerystės institutas turėtų būti įsteigtas ir kad tie santykiai turėtų būti reglamentuoti.

– Tai jūs manote, kad vienos lyties poras taip pat būtų galima laikyti šeima?

– Na taip, kaip ir manau taip.

– Kitas klausimas Stambulo konvencija. Vėlgi, čia daug diskusijų, įvairių interpretacijų yra. Jūs palaikote, manote, kad šį konvencija turėtų būti ratifikuota ar prieštaraujate tam? Kiek tų lyčių išskaitote dokumente?

– Lyčių tai, aš manau, labai aiškiai yra dvi. Kabant apie Stambulo konvenciją, tai yra vertybinių karų, kultūrinių karų išdava. Ir tai yra tik skaldantis klausimas, poliarizuojantis klausimas, tik žalingas klausimas. Tai jokiu būdu ne egzistencinis dalykas. Ir čia Seimas, jeigu mes nuėjome šituo keliu, dabar esame vieninteliai tarp visos Europos – netgi tokia labiau religinga valstybė kaip Lenkija ratifikavo. Tai ko mes čia laikomės, ko mes čia baiminamės ratifikuoti. Pirminė užduotis šioje sferoje krenta Seimui. Seimas turi susirinkti toks, kuris turi turėti labai aiškią nuomonę, kuri yra valstybės piliečių išreikšta per Seimo narius. Tai aš tikrai irgi tikrai nevetuočiau, jeigu Seimas sugalvotų, kad reikia imti ir ratifikuoti. Bet jeigu Seimas, kuris atspindi piliečių nuomonę, sakys, kad visgi netinka, tai netinka.

– Bet jūs, kaip žmogus, kuris neatmeta galimybės ateityje toliau dalyvauti politikoje, kad ir kaip pasibaigtų rinkimai, ar sėdėdamas Seimo salėje balsuotumėte už konvencijos ratifikavimą ar prieš?

– Aš manau, kad pirma reikia išsiaiškinti ir pasižiūrėti, ar tikrai ne viską mes jau turime dabar nacionaliniuose teisės aktuose. Šis klausimas, kuris yra labai poliarizuojantis ir be reikalingas klausimas šių dabartinių grėsmių akivaizdoje, išmetamas kaip korta, kad išblaškyti visus, nuima mūsų dėmesį nuo tikrai svarbių dalykų. Bet turime suprasti, ar mūsų teisės aktai neturi tų visų saugiklių, kas buvo sukuriama su Stambulo konvencija.

– Bet tai kartu ir politinis žingsnis būtų. Sprendimas ratifikuoti Stambulo konvenciją ir deklaruoti poziciją, kad ne, nesibaiminame...

– Aš tikrai nesibaiminu. Dėl genderizmo, čia galbūt irgi yra ir mada ateinanti, kuri, beje, dažnai būna švytuoklinė. Vienu metu visi jau labiau tiki... Bet dabar matome tą vadinamąją švytuoklę einančią į kitą pusę tose pačiose Jungtinėse Valstijose, kuri tiesiog kerpa Ameriką, kerpa visuomenes per pusę, nes vieni nepasiduoda tai tokiai leftistinei, liberaliai minčiai. Ta atatranka yra. Tai vėlgi, turime žiūrėti į visuomenės stabilumą. Mes norime būti vieningi, žinoti, kas yra tikrosios grėsmes ir egzistencinės grėsmės. Dabar šis klausimas mus skaldo, o tai yra visiškai nepriimtina. Tai būtent Seimas (...) atspindi visos mūsų Lietuvos nuomonę šituo klausimu.

– Bet prezidento nuomonės irgi visada teiraujamasi šiais klausimais. Ji ne ką mažiau svarbi būna negu Seimo narių. Tai irgi svarbu, kokią poziciją valstybės lyderis užsiima šiais klausimais.

– Aš tikrai nematau nieko žalingo Stambulo konvencijos ratifikavime. Bet ar reikia tai per jėgą (daryti – ELTA), ar galima sutvarkyti tuos dalykus, kad neskaldytume visuomenės. Nes visuomenės susiskaldymas irgi yra grėsmė mūsų šaliai. (...) Tai turime surasti visus, turime išgirsti visus.

– Ir užbaikime pokalbį su klausimais apie gynybos finansavimą, apie šią temą dabar yra daug diskutuojama. „Laisviečiai“ pateikė siūlymą papildomas lėšas gynybos finansavimui skirti perkirstant savivaldybėms tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį. Svarstytinas toks variantas? Kaip jūs vertinate?

– Aš manau, kad čia yra labai populistinis, gal net demagoginis pasiūlymas, nesuvokiant realybės. Nes turbūt ši partija yra net nematoma regionuose ir rajonuose. Ji yra labiau Vilniaus miesto partija. Ir mes matome, kad šiais laikais geri merai, geros savivaldybės, stiprūs merai, jie padaro labai, labai daug. Ir siūlymas, kad dabar galime kažkokių savivaldybių sąskaita rasti pinigus ir taip didinti gynybos biudžetą, iškart sukels didžiulį susiskaldymą tarp rajonų ir regionų. Regionams, miestams, miesteliams, esantiems toliau už Vilniaus, jiems reikia daugiau paramos. Duokime daugiau savarankiškumo savivaldai. Duokime daugiau laisvės, kad tie merai ir administracijų direktoriai, tarybos, kurios geriausiai žino tų savivaldybių realijas, galėtų toliau stiprinti tas savivaldybes. Tai būtų visiškai priešinga reakcija. (...)

Mano nuomone, kalbant apie gynybos finansavimą, pirma turime kalbėti ne apie skaičius. Turime kalbėti apie reikalavimus, ko mums reikia dabar. Dabar mes neturime aiškių prioritetų. Mes turime krūvą sumestų įvairių dalykų: tankai, visuotinis šaukimas, oro gynyba, brigada, divizija... Turime turėti aiškų prioritetą. Kaip aš jau minėjau, oro gynyba yra pirmo svarbumo prioritetas. Kaip jį finansuoti? Aš sakyčiau, kad yra labai paprastas dalykas – einame į kapitalo rinkas ir pasiskoliname tą milijardą. Beje, dėl to milijardo mūsų skolinimosi reitingas tikrai nesumažėtų, mes esame pirmūnai pagal neprasiskolinimą. Bet kas iš to? Ką tai mums duoda? Mes turime egzistencines grėsmes už sienos, mums reikalinga oro gynyba. Ir taip, gal mes peržengsime kažkokį rodiklį, kokį ES nustačiusi yra, bet Briuselis, ES mūsų negins nuo raketų. Jeigu oro gynyba yra prioritetas, tai pasiskoliname ir padarome tai. Čia nėra sudėtingas sutarimas, bet turime aiškiai identifikuoti savo prioritetus.

Čia dabar dedami kažkokie akcizai, lošimų mokesčiai. Čia viskas yra tokios dalelės, čia prancūziškai pasakysiu, šūdeliavimas.

– Bet dėl finansavimo didinimo aš vis tiek dar norėčiau pasitikslinti, kokius finansavimo šaltinius siūlytumėte?

– (...) Oro gynyba yra pirmas prioritetas. Jeigu tai yra degantis prioritetas ir pinigų reikia vakar arba šiandieną, tai pirmyn – einame į rinkas ir skolinamės. Bet kalbant apie tvarų finansavimą, tai turime, visų pirma, peržiūrėti visą mūsų mokesčių sistemą iš pagrindų, čia nėra taip, kad nekilnojamo turto mokestis, kažkokia metama skaldanti retorika. Čia dabar dedami kažkokie akcizai, lošimų mokesčiai. Čia viskas yra tokios dalelės, čia prancūziškai pasakysiu, šūdeliavimas. Tai matosi mūsų politikų nesuvokimas nei finansų, nei kaip investicijos veikia, nei kaip bendrai ekonomika veikia. Tai peržiūrėję mokesčių sistemą randame būtų, kaip kažką padidinti, kažką sumažinti. Aš manau, kad ši sistema jokiu būdu nėra tobula. Dabar aiškus konsensusas dėl vieno procento pelno mokesčio stambiems verslams – tvarkoje, jeigu tai yra konsensusas, tvarkoje, einame link to. Bet vėlgi, toliau reikia žiūrėti, turime skatinti ir ekonomiką, investicijas. (...)

Pokalbis su G. Jeglinsku – ciklo, skirto prezidento rinkimams, dalis. Interviu su visais kandidatais į šalies vadovo postą rengiami Eltos iniciatyva.