Anksčiau atrodė, jog liūtai Lietuvoje negyvena. Klimatas ne tas. Tačiau užriaumojus "Leo LT" tapo aišku – klydom su mokykliniais vadovėliais. Pasirodo, šalyje, kur stambiausi verslo žvėrys turi neribotas galimybes poruotis su stambiausiais politikos žvėrimis, tokiems mutantams kaip "Leo LT" mūsų politinis ekonominis klimatas – pats tas.

Ir tie oligarchiniai mutantai, gudrūs, godūs ir išbadėję, po vieną nevaikšto. Vieni energingai kariasi į elektros stulpus, kiti gi ieško gyvo medžio ir jau nejuokais dairosi į Lietuvos valstybinį mišką. Ar pavyks jiems tapti mūsų miškų karaliais?

Europoje yra kiek daugiau nei 200 mln. ha miškų. Išeitų, kad Lietuvos miškai sudaro tik menkutę dalį, vos 1 proc., visų Europos miškų. Tačiau neapsirikime! Mūsų miškuose – milijardais litų (apytiksliu vertinimu – net iki 8 mlrd. litų) matuojamas turtas. Ir į tą turtą, sukauptą per šimtmečius, nejuokais šiepia iltis liūtai mutantai, pastaruoju metu itin suintensyvinę savo kovą dėl valstybės miško.

Viena vertus, kova paaštrėjo, žinoma, todėl, kad užgriuvo sunkmetis, palietęs ir miškų sektorių. Kaip teigia specialistai, šiemet gali užsidaryti keli šimtai smulkiųjų medienos pramonės įmonių, o kitoms pavyks išsilaikyti tik sumažinusioms gamybą ir pelningumą. Ne geresnė padėtis ir prekybininkų, nes šalyje įšalo medienos ruoša ir pardavimas. Gali atrodyti, kad kiek lengviau turėtų būti miškininkams, nes jų veiklos pelningumas esą ir taip buvo didelis. Tačiau sunkmečio ligos atsiliepė net ir efektyviausiai dirbusioms urėdijoms – tenka atleisti žmones, taupyti ir kitaip veržtis diržus.

Antra vertus, pašnairavimai į valstybiniuose miškuose ošiantį turtą – jau įsisenėjusi problema. Miškininkams jau seniai tenka atsišaudyti nuo varvinančių seilę ir galandančių iltis. Antai Arūnas Kundrotas, buvęs aplinkos ministras, jau buvo subrandinęs permainų miškų ūkyje. Tuomet buvo sumanyta vykdyti urėdijų reformą ir vietoj 42 urėdijų palikti tik 9. Tačiau tuometis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas bendrame posėdyje su Aplinkos apsaugos komitetu įsigilino į problemą, nusprendė nepritarti skubotam pertvarkos projektui ir pasiūlė Vyriausybei jo toliau nevykdyti. Aplinkos ministro poste A.Kundrotą pakeitęs Artūras Paulauskas, dar nespėjęs gerai ministerijoje apsižiūrėti, jau buvo stumiamas imtis dar radikalesnės reformos – kurti vieną vienutėlę monopolinę valstybės įmonę vietoj dabar savarankiškai veikiančių miškų urėdijų. Tokia monopolinė valstybės įmonė taptų dominuojančia rinkoje. Valdydama didžiąją dalį apvaliosios medienos pardavimo rinkos, ji sukurtų didžiules problemas smulkiajam ir vidutiniam medienos pardavimo verslui. Tačiau tai dar būtų pusė bėdos. Svarbiausia, jog panašus planas – pirmas žingsnis perimant valstybinių miškų kontrolę. Nes įkalbinti kone pusšimtį urėdijų šokti pagal stambių medienos pramonės įmonių dūdelę sunku, beveik neįmanoma. Lygiai taip pat nebeįmanoma tiesmukai prastumti valstybinių miškų, kone paskutinio tokios milžiniškos vertės valstybės turto, privatizavimo idėjos.

Tačiau galima eiti "Leo LT" nurodytu keliu – iš pradžių per savo žmones pasistengti suardyti veikiančią valstybinę sistemą, paskui viską naujai performavus maksimaliai tą sistemą centralizuoti, į esminius postus deleguoti savuosius ir galop pasiekti, jog už biudžeto pinigus tvarkomas valstybinis miškas iš esmės tarnautų siauriems stambių medienos pramonės įmonių interesams. Ir toks naujausias valstybinio miško užgrobimo planas jau kurį laiką kaišiojamas po aplinkos ministro Gedimino Kazlausko durimis.

Galima suprasti stambiųjų medienos pramonės liūtų interesus – jiems dabar tikrai ne žemuoginiai pyragėliai. Tačiau mėginti savo problemas spręsti skriaudžiant valstybę ir visuomenę būtų neteisinga. Nors per dešimtmetį valstybinių miškų medienos vertė padidėjo daugiau kaip milijardu litų, miškas – juk ne vien mediena. Apskritai mediena sudaro vos penktą, aštuntą ar net dešimtą dalį miško vertės. Miškas – dar ir ekologinis, rekreacinis, aplinkosauginis, kultūrinis dydis. Todėl miške matyti tik apvalią medieną reiškia per medžius neįžvelgti viso miško. Žinoma, šiandien veikiančiai valstybinių miškų tvarkymo sistemai galima turėti priekaištų (įmanoma, kad urėdijų administracijos darbuotojų, palyginti su tiesiogiai miškuose dirbančiais girininkijų specialistais, yra per daug; kai kurios miškų urėdijos gal pernelyg smulkios, tarp jų egzistuoja nemažos disproporcijos administruojamo valstybinių miškų ploto, darbuotojų skaičiaus ir jų atlyginimų, investicijų į miškus ir infrastruktūrą atžvilgiu), tačiau dėl to griauti visą sistemą būtų nedovanotina klaida. Juolab didele dalimi išspręsti iškilusias problemas įmanoma naudojant vadybinius metodus, nekeičiant miškų urėdijų teisinio statuso – pavyzdžiui, centralizuojant kai kurias miškų urėdijų funkcijas ir atsisakant nereikalingų etatų.

Galima pagalvoti ir apie tiesioginį mokestį už valstybės miško išteklių naudojimą (toks mokestis yra daugelyje Europos valstybių), tačiau tam reikalingos konstruktyvios diskusijos, o ne oligarchinė buldozerių politika. Bet kuriuo atveju galima drąsiai sakyti – tai, kaip pasielgsime su valstybiniais miškais, akivaizdžiai parodys, ar išmokome "Leo LT" pamoką. Būtent šitai reikia turėti galvoje tiems, kurie priims vienokius ar kitokius sprendimus.