Be darbo likęs Vaidas nusprendė pakeliauti po pasaulį

Priverstinės atostogos

Paklaustas, pagal kokius kriterijus planuoja savo keliones, Vaidas mini skrydžių kainas. „Pirmiausia gaudau pigius bilietus, paskui per daug galvos nesuku – susižiūriu, ką pamatyti rekomenduoja kiti keliautojai. Dar užsisakau pirmąją nakvynę. Kitas – jau vietoje, nes niekada nežinau, kur patiks ir norėsis pabūti ilgėliau“, – aiškina jau kurį laiką Airijoje gyvenantis vyras.

Iš Rokiškio kilęs Vaidas praeitų metų rugsėjį dėl etatų mažinimo banke liko be darbo. Bandė ieškoti jo ir Lietuvoje, tačiau tokios kvalifikacijos darbuotojų niekam nereikėjo.

Kadangi turėjo santaupų, nusprendė pasinaudoti priverstinėmis atostogomis ir pakeliauti. Darbo paieškos pasirodė sudėtingesnės, nei manė iš pradžių, tad ir kelionės užsitęsė – net aštuonis mėnesius.

Pradėjo nuo išsvajotosios Indijos. „Visada norėjau pajausti jos dvasią, pabuvoti tikrame ajurvedos centre. Indijai skyriau du su puse mėnesio, o Kalėdoms planavau grįžti į Lietuvą ir rimčiau užsiimti darbo paieškomis“, – aiškina lietuvis, per tą laiką aplankęs ne tik Indiją, Kazachstaną, bet ir Azerbaidžaną, Jungtinius Arabų Emyratus, Omaną ir kitas šalis.

Unikali: XX a. pr. architekto A. Zenkovo suprojektuota medinė bažnyčia pastatyta be vinių. / V. Mikulėno asmeninio archyvo nuotr.

Indija žavėjo ir stebino

Vaidas prisipažįsta, kad sveikata niekada nebuvo stiprioji jo pusė – vargino dažni peršalimai šaltuoju metų laiku. Dėl šios priežasties vyras nusprendė išbandyti netradicinę mediciną ir pažintį su Indija pradėjo nuo ajurvedos centro.

„Dalyvavau penkių žingsnių programoje, kuri nebuvo labai maloni fiziškai. Po jos apie 40 dienų gyduoliai siūlė nevalgyti sunkaus maisto, rekomendavo maitintis vegetariškai“, – aiškina V. Mikulėnas, išbuvęs centre savaitę, o paskui keliavęs po šalį.

Indija lietuviui pasirodė gana saugi šalis. Ten nejuto agresijos, kaip keliaudamas po Braziliją, kur kiekvieną minutę nebuvo tikras, ar jo neužpuls, neapiplėš ir pan.

Akis badė šiukšlės, ausis rėžė triukšmas gatvėse, mat įvairių konfesijų šventikai per garsiakalbius nuo pat ankstyvo ryto kvietė žmones į savas šventyklas, išsirikiavusias viena prie kitos.

Keista buvo stebėti, kaip indai suvokia asmeninę erdvę. „Sandalus teko keisti tvirtesniais batais, nes vietiniai nuolat lipo ant kojų, rėmėsi į mane ir tai jiems atrodo visiškai įprasta“, – dalijasi keliautojas.

Jis spėja, kad indų sąmonėje egzistuoja išgyvenimo instinktas. Pasak Vaido, ne kartą jis pirmas atėjo į autobusų stotį ir pirmas stovėjo eilėje, bet, atvykus autobusui, liko paskutinis, nes indai brovėsi į jį vieni per kitus.

Paklaustas, kodėl nebandė iš savo ilgos kelionės parengti medžiagos socialiniams tinklams ir iš to bandyti užsidirbti (juk tuo metu buvo bedarbis), pašnekovas pasidalijo savo nuomone: dažniausiai keliautojams, kurie veda kelionių dienoraščius dėl uždarbio, rūpi tik pikantiški vaizdai, mat nori pritraukti didesnį sekėjų skaičių.

„Nenorėjau savo kelionės paversti verslu. Jei būčiau kam nors pataikavęs, būčiau turėjęs galvoti, ką įdomaus parodyti, o man smagiau stebėti, kaip gyvena vietiniai žmonės“, – atviromis kortomis kloja savo poziciją V. Mikulėnas.

Stilizuota: milžiniškoje plieno ir stiklo jurtoje Khan Shatyr slepiasi prekybos centras ir vandens parkas su smėlio paplūdimiais ir pirtimis. / V. Mikulėno asmeninio archyvo nuotr.

Prioritetas – kelionės

Šiandien lietuvis gyvena Airijoje, dirba vienoje finansų kompanijoje ir nemato poreikio turėti automobilį. „Su visais draudimais, nusidėvėjimais ir remontais per metus jis čia atsieina maždaug 5 tūkst. eurų. Pagalvokite, kiek už tą sumą galima pakeliauti!“ – sako keliones pasirinkęs Vaidas.

Laukdamas, kol bus priimtas į darbą, jis susiruošė į Kazachstaną. „Gegužės mėnesį gavau puikų darbo pasiūlymą, bet apie mėnesį vyko patikra, tai sumaniau jį produktyviai išnaudoti, – aiškina jis. – Iš tuometės Tarybų Sąjungos šalių neaplankytos buvo trys – Turkmėnistanas, Tadžikistanas ir Kazachstanas. Pasirinkau pastarąją.“

Kazachstanas – devinta pagal plotą valstybė pasaulyje. Didžiulė jos teritorija driekiasi Vidurio Azijos žemyne, šalia Kaspijos jūros. Šiaurėje ribojasi su Rusija, rytuose su Kinija, pietuose su Kirgizija, Uzbekistanu ir Turkmėnistanu. Patekus ten, sunku patikėti, kad kažkada ir Lietuvoje cirkuliavo tie patys pinigai, o parduotuvėse buvo tos pačios prekės, toks pats deficitas. „Nepriklausomybės metai šviesmečiais mus atitolino nuo Vidurinės Azijos šalių“, – šypsosi jis.

Nenorėjau savo kelionės paversti verslu. Jei būčiau kam nors pataikavęs, būčiau turėjęs galvoti, ką įdomaus parodyti, o man smagiau stebėti, kaip gyvena vietiniai žmonės.

Verslo kraštas

Vaidas iš pradžių skrido į Turkistaną – istorinį miestą Kazachstano pietuose, netoli Syrdarjos upės. Daug žmonių šią kryptį painioja su Turkmėnistanu, ko daryti nereikėtų. XII a. čia gyveno ir buvo palaidotas žymus sufijų mistikas Chodža Achmedas Jasavis. Jo kapavietė (mauzoliejus) Turkistane yra tapusi svarbiu piligrimystės centru.

Nors šalyje vyrauja musulmonų tikėjimas, plačiai išpažįstamos ir kitos religijos. Čia galima pamatyti įvairių konfesijų maldos namų, o vietos gyventojai tolerantiškai žiūri ne tik į kitataučius, bet ir į kitatikius.

Transportas Kazachstane pigus, nes ir degalai pigūs. Internetas irgi nebrangus. Už 15 eurų Vaidas nusipirko SIM kortelę ir gavo neribotą internetą visam mėnesiui. Nakvynių kainos lietuvį irgi tenkino – lova ekonominiame viešbutyje apytiksliai kainavo 30 eurų.

„Kazachstanas, sakyčiau, labiau ne turistinis, o verslo kraštas, kuris turi daug naudingų išteklių. Jis net vadinamas Centrinės Azijos ekonomikos varikliu, nes nuolat didina tiesioginių užsienio investicijų apimtį“, – paaiškina pašnekovas.

Pavažinėjus po Kazachstano miestus, matyti, kad čia gyvena daug įvairių tautybių žmonių, tačiau gatvėse labiausiai girdisi rusų kalba. Parduotuvėse vyrauja rusiška produkcija.

„Almatoje, buvusioje Kazachstano sostinėje, stebėjausi, kad kazachų vaikai šneka rusiškai, o vakarinėje šalies dalyje jau vyrauja kazachų kalba“, – aiškina Vaidas.

Pirmąjį vakarą, išėjęs pasivaikščioti po Turkistaną, išvydo įspūdingą reginį ant vandens, pastatytą pagal vieną kazachų poemą, kuris labai priminė Las Vegase matytą šou. Muziejai lietuviui didelio įspūdžio nepaliko – dvelkė sovietmečiu.

Panašu: aktorių šou ant vandens, matytas Turkistane, Vaidui priminė Las Vegaso pramogas. / V. Mikulėno asmeninio archyvo nuotr.

Įspūdingas metro

Iš Turkistano mikroautobusu nuvykęs į Šymkentą, antrą pagal dydį šalies miestą, europiečių jame beveik nesutiko. Čia turistavo daugiausia rusų tautybės žmonės.

Atvykus į Almatą, didžiausią Kazachstano miestą, lietuvį sužavėjo Operos rūmai, taip pat Viešpaties žengimo į dangų (Zenkovo) katedra – bene vienintelė tokia pasaulyje. XX a. pr. architekto Andrejaus Zenkovo suprojektuota medinė bažnyčia pastatyta be vinių! 56 m aukščio konstrukcijos atlaikė net baisiausias stichijas ir nesugriuvo, kai 1911 m. Almatą supurtė stiprus žemės drebėjimas.

Kelionių gidai, atvykus į Almatą, būtinai rekomenduoja pamatyti jos metro stotis. Vaidas stebėjosi, kad buvusios Kazachstano sostinės požeminiai tuneliai modernumu prilygsta Londonui, o atskiros stotys su sienų piešiniais atrodo tarsi meno galerijos.

Gamtos šedevrai

V. Mikulėnui viešint Almatoje, oras buvo lietingas. Vis tik, ištaikęs sausesnę popietę, išsiruošė į ekskursiją – į Šaryno kanjoną, esantį apie 200 km į rytus nuo Almatos, netoli Kinijos sienos. Kanjonas susidarė Šaryno upei kertant 12 mln. metų senumo nuosėdinių uolienų masyvą. Nors Šaryno kanjonas ne toks gilus, kaip Didysis kanjonas JAV, bet keliautojui jis vis tiek paliko didelį įspūdį.

Iš pradžių apie 100 km su grupe važiavo nuobodoku asfaltuotu keliu, paskui kelias vis prastėjo, o vaizdai abipus jo gražėjo. Galiausiai atsidūrė įspūdingoje vietoje, iš kurios atsivėrė tiesiog fantastiška panorama į uolienose išgraužtą 154 km ilgio ir 150–300 m gylio gamtos šedevrą.

Kartu aplankė ir Kolsajaus ežerus, telkšančius kalnuose, 1 800–2 500 m aukštyje. Tiksliau, vieną iš trijų, nes automobiliu galima privažiuoti tik prie pirmojo. Žygis iki antro užtruktų visą dieną, o prie trečio be specialaus leidimo nepapulsi – arti siena.

Vaidas gailisi, kad negalėjo pamatyti ir išgirsti Dainuojančių kopų, esančių Atlyn-Emel nacionalinio parko teritorijoje. 150 m aukščio ir 1,5 km ilgio kopos, esant sausam orui, skleidžia neįprastą garsą, kurio pasiklausyti lietuviui teks atvykti kitąsyk.

Įspūdinga: nors Šaryno kanjonas ne toks gilus kaip Didysis kanjonas JAV, bet Vaidui vis tiek padarė didelį įspūdį. / V. Mikulėno asmeninio archyvo nuotr.

Modernioji Astana

Kadangi atstumai tarp miestų Kazachstane dideli, į naująją šalies sostinę Astaną Vaidas skrido. Anksčiau jos vietoje, apsuptas stepių, stovėjo nedidelis Celinogrado miestas, kurio gyventojai gamino ir remontavo žemės ūkio mašinas. Dabar ten – Astanos senamiestis.

Pagrindinis Astanos bulvaras prasideda prezidento rezidencija, vadinama Ak Orda, aplink kurią sutelkti visi valstybiniai pastatai. Ak Orda Vaidui pasirodė labai panaši į Baltuosius rūmus Vašingtone, tik gerokai didesnė. Bulvaro viduryje stovi Normano Forsterio (JAV) projektuotas apžvalgos bokštas Bai Terek su apvalia lyg obuolys apžvalgos aikštele.

Pagrindinė atrakcija turistams – bronzos luite išlietas prezidento rankos atspaudas. Atėjęs ten gali savo ranką pridėti prie to atspaudo ir tarsi savotiškai pasisveikinti su prezidentu. Tik norint tai padaryti turi laukti netrumpoje eilėje.

Beje, patys kazachai šį bokštą juokais vadina čiupačiupsu, o šalia stovintį verslo centro dangoraižį – žiebtuvėliu, kaip ir kiek tolėliau esančius du ministerijų pastatus-dvynius – arbatinukais. Baigiasi bulvaras vėlgi to paties architekto N. Forsterio pastatyta milžiniška plieno ir stiklo stilizuota jurta Khan Shatyr, kurioje yra prekybos centras ir vandens parkas su smėlio paplūdimiais ir pirtimis.

Ragavo vietinių skanėstų

Vaidas spėja, kad pagrindinė astaniečių pramoga yra pasivaikščiojimai miesto parkuose, aikštėse, upės pakrantėse. Vaikšto jie dideliais būriais, šeimomis, jaunuolių ar senolių kompanijomis, visi pasipuošę.

Ar viešėdamas Kazachstane lietuvis ragavo vietinės virtuvės skanumynų? Vaidas tikina, kad taip. Kazachų virtuvės pagrindą sudaro mėsa ir pieno produktai. Kaip ir visoje Vidurinėje Azijoje, taip ir čia, vietinių mėgstamiausia mėsa yra aviena ir arkliena. Populiariausias mėsos patiekalas – bešbarmakas, aštriame sultinyje virta aviena su kočiotos tešlos gabalėliais. Išvertus šis pavadinimas reikštų „penki pirštai“ – turbūt todėl, kad valgomas rankomis.

Iš įdomesnių gėrimų Vaidas ragavo rauginto kumelės pieno – kumyso. Pasak keliautojo, kumysu vietiniai vaišino jį Kirgizijoje, tad gėrimo skonis nebuvo didelė naujiena.

„Matote, – aiškina jis, – kai žmonės mažai keliauja po pasaulį, gal jiems ir rūpi paragauti visų vietinių delikatesų, bet man svarbiausia, kad maistas būtų skanus.“

Kas lietuvį labiausiai stebino Kazachstane? „Na, negali Kazachstano lyginti su Europa – visai kitas mentalitetas, kita kultūra. Galima nebent jį palyginti su Kirgizija ar Uzbekija. Tačiau Kazachstane geriau – vietos kojoms traukiniuose daugiau“, – šmaikštauja keliautojas.

V. Mikulėno asmeninio archyvo nuotr.

Pradžioje – lengvesnė kryptis

Kadangi atstumai Kazachstane dideli, turistai susiduria su problema. „Paprastai jie atvyksta į Almatą, ten perka ekskursijas į aplinkinius regionus – Šaryno kanjoną, Dainuojančias kopas, Kolsajaus ežerus. Tačiau jei norisi pamatyti šalį nuo šiaurės iki pietų – kelionė bus sudėtinga ir varginanti. Dėl atstumų. Kai vykau iš Karagandos į Almatą, rinkausi naktinį traukinį, taip dar ir vieną nakvynę sutaupiau“, – šypsosi V. Mikulėnas.

Savarankiškiems keliautojams kainos palankios, bet pirmiau nei Kazachstaną Vaidas rekomenduotų aplankyti Kirgiziją arba Uzbekistaną. Ten nuostabi gamta, paprasčiau nusigauti į kalnus.

Paklaustas, ką parsivežė atminimui, Vaidas sako, kad dažniausiai perka praktiškus dalykus. Kazachstanas garsėja veltiniais gaminiais, tad Vaidas įsigijo kepurę saunai. Taip pat – reikiamų vaistų, nes Kazachstane jie kainuoja pigiau, gydytojo recepto nereikia net antibiotikams.

Ko palinkėtų keliautojams? Anot Vaido, apsispręsti, ko jie nori. Jei nori keliauti taupiai – vasaromis ir kalėdiniu laikotarpiu tai beveik neįmanoma: visuose turizmo sektoriuose kainos užkeltos.

„Taupūs turistai, kaip aš, keliauja tuomet, kai baigiasi sezonas. Iš pigesnių Europos šalių rekomenduočiau Pietų Albaniją, kurią skalauja Jonijos jūra. Mano galva, ten geriau nei Graikijoje, kur kainos užkeltos kokius tris kartus“, – aiškina jis.

Gamta: Kolsajaus ežerą, esantį kalnuose, 1 800–2 500 m aukštyje, turistams lengviausia pasiekti iš Almatos. Aplinka čia dvelkia visiška ramybe. / V. Mikulėno asmeninio archyvo nuotr.