Muzikantas ir architektas. Šių žodžių nepakanka ryškaus visuomenės veikėjo Algirdo Kaušpėdo asmenybei apibūdinti. Netrukus bus įvertinti ir jo gebėjimai kurti prozą – popieriuje išguldytos mintys greitai pasieks skaitytojus.

Kaip sako pats knygos autorius, knygos gimimas įvyks rugpjūčio 8 d. Pirmąjį, bandomąjį, egzempliorių muzikinės grupės "Antis" lyderis A.Kaušpėdas jau čiupinėjo. Leidinys neliesas – 252 puslapių. Knygos pavadinimas – "Antiška" – lyg ir išduoda jos turinį. Tai poezijos knyga su autoriaus komentarais ir nuotraukomis.

"Tokio žanro dar neteko matyti. Į ją sudėta visa grupės "Anties" poezija nuo pirmų iki naujausių dainų iš dabartinės mūsų programos. Dauguma eilėraščių parašyti mano, tik ne visi jie virtę dainomis. Taip pat yra keletas Gintaro Patacko, Evaldo Morkūno, Jono Mačiukevičiaus eilėraščių, kurie yra grupės dainos", – trumpai knygos turinį anonsavo autorius.

Knieti daugiau sužinoti apie naująjį A.Kaušpėdo "kūdikį". Tai proga dar kartą iš arčiau pažinti ir jo "gimdytoją". Trumpam vėl grįžęs į Kauną, kuriame gyveno pačiais lig šiol ryškiausiais savo gyvenimo metais, "Anties" lyderis mielai sutiko duoti interviu "Kauno dienai".

– Kodėl ši knyga vadinama jūsų paties autobiografija?

– Autobiografinis momentas labai stiprus, nes viskas į knygą sudėta chronologine tvarka nuo 1984 m. iki dabar. Yra aštuonios dalys, kiekvienai jų esu parašęs įžanginius tekstus. Galima sakyti, kad jie šiek tiek eseistiniai, pasakojantys apie "Anties" pradžios laikotarpį, jausenas, Sąjūdį, mano vaikystę. Tai įžvalgos, kokios šovė į galvą. Knyga labai įvairi ir apie labai daug ką, tačiau jos karkasas – būtent eilės.

– Kaip radote laiko dar ir rašymui? Juk ne tik koncertuojate, bet ir projektuojate pastatus.

– Galvoti apie knygą pradėjau maždaug prieš metus. Daugiausia parašiau tuoj po 2013-ųjų sutikimo, atostogaudamas Egipte. Žmona gulėjo pliaže, o aš sau sėdėjau viešbučio kambaryje prie kompiuterio ir rašiau. Man buvo faina! Ką veikčiau paplūdimyje? Aš pro langą mačiau palmes, jūrą... Visi buvo laimingi. Kai vakare žmona sugrįždavo, aš jai paskaitydavau savo tekstus.

– Be visų kitų, atsiskleidė dar ir rašytojo talentas?

– Labai įdomu pasimatuoti visokias būsenas, pabūti daug kuo gyvenime. Manau, rašymas – kiekvienam sveikas dalykas.

– Ar, grįžus iš Egipto, nekilo noras kažką perrašyti iš naujo, ar viskas pavyko iškart?

– Tam, ką padariau, labai didelio pasipriešinimo nebuvo, bet gimdavo papildymų, patikslinimų. Tobulinimui ribų nėra.

– Kokį pažymį mokykloje turėjote iš lietuvių kalbos?

– (Juokiasi) Kukliai, kukliai... Tvirtą trejetą (penkiabalėje sistemoje – red. past.). Tačiau per stojamuosius lietuvių kalbos egzaminą išlaikiau penketu. Man netrūko fantazijos rašyti temas, bet kišdavo koją gramatika. Tiesiog buvau neraštingas. Bet per tiek metų jau šiek tiek išmokau lietuvių kalbą.

– Gal ši knyga yra dovana sau 60-ojo jubiliejaus proga?

– Tai visų pirma dovana mano draugams, visiems, su kuriais teko laimė gyventi ir su kuriais gyvenu. Savo jubiliejinio gimtadienio visiškai neakcentuoju. Rugpjūčio 12 d. (per gimtadienį – red. past.) Vilniaus universiteto naujojoje bibliotekoje įvyks knygos pristatymas. Norisi gimtadienio proga kažką padaryti ir pasidalyti. Nenoriu stovėti kaip balvonas ir laukti svečių. Arba tai turi vykti bent jau subalansuotai.

– Kas, norėtumėte, kad jūsų knygą skaitytų?

– Tiražas, kaip tokios knygos, gana didelis – trys tūkstančiai. Leidyklos "Tyto alba" vadovė ir savininkė Lolita Varanavičienė iš karto sutiko ją leisti. Kartą su ja kalbėjome knygų mugėje, ji pasakė: "Imu! Darom, viskas bus gerai." Dabar knygą jau atmintinai moku – ir vizualiai, ir verbaliai. Ji išėjo labai graži, įdomi, sakyčiau, netgi vertinga. Redaktorė Eglė Bielskytė labai kruopščiai dirbo prie mano knygos tekstų. Mano bendrapavardė Asta Kaušpėdaitė kūrė knygos dizainą. Ji nėra mano giminaitė, bet nuostabi dizainerė! Nors knyga tarsi yra moteris, bet ši  – vyriška. Dizainas sukaltas kietai, konstruktyviai, sakyčiau, architektūriškai. Jaučiasi tvarka, jėga. Norėjosi, kad vartant knygą būtų jaučiamas vizualinis pulsavimas, kad ji veiktų kaip kinas. Joje daugiau kaip 400 iliustracijų nuo seniausio laiko iki šių dienų. Knyga labai retrospektyvi, ji prisiliečia prie dabarties ir netgi ateities, kurios dar nėra. Manau, ši knyga turėtų būti įdomi mano muzikos gerbėjams ir ne tik.

– Ar šis leidinys atveria ir jūsų paties gyvenimą?

– Žinoma, joje yra ir labai asmeniškų dalykų. Turiu teisę tik savo vardu kalbėti. Tai mano paties kaip subrendusio žmogaus įžvalgos apie gyvenimą. Nors tai neturi nieko bendra su biografija, bet turi bendra su pragyventu mano gyvenimu. Bandžiau subalansuoti, kad būtų ir juokingų istorijų, ir prisiminimų, kurie yra vertingi. Kiekvienas mūsų pasaulį suvokiame skirtingai. Labai įdomu, kad tą patį pasaulio vaizdą žmonės mato tarsi per skirtingus langus ir truputį kitokiu rakursu. Tai yra vertybė, nes tame vaizde glūdi mūsų tapatybė. Knyga tikrai nenuobodi, joje daug netikėtumų, tekstai eina vienas po kito nelogiškai. Tik eilėraščiai sudėlioti chronologiškai.

– Ar galima laukti ir daugiau jūsų knygų?

– (Kvatoja) Žinote, rašyti man kažkaip patiko. Turiu dar vienos knygos idėją, tačiau dabar telieka tai paslaptis. Galbūt rašyti ir leisti knygas yra senoviškas dalykas, galbūt kuo toliau, tuo mažiau bus knygų. Tačiau man elektroniškai skaityti knygą – ne tas. Manau, mano amžiuje dėmesio knygoms dar užteks. Labai norint galima rasti laiko ir knygos rašymui. Pavyzdžiui, atsisakius betikslio televizoriaus žiūrėjimo ar žurnalų vartymo – pažiūri žinias ir eini dirbti.

– Ar kiekvienas žmogus gali sau leisti parašyti ir išleisti knygą? Juk tai kainuoja.

– Reikia sudominti leidėją. Aš į savo knygą neinvestuoju nė lito. Bet kas gali sudominti leidėją, bet tai turi būti kažkas ypatinga.

– Kaip manote, ar šiuolaikinis jaunimas "Anties" muzikos klauso, supranta ją? Ar jauniems žmonėms bus įdomi jūsų knyga?

– Lyg ir susišnekame su dabartiniu jaunimu, labai daug su juo bendrauju. Vis esu kviečiamas tai paskaitą jiems paskaityti, tai padiskutuoti. Nenoriu tai daryti kaip nors nuobodžiai, kaip Sąjūdžio veteranas. Bendrauju su jais kaip architektas, viešas žmogus. Sakau jiems, kad gyvenimas turi didelį gylį. Jeigu nori – nerk! Rasi tokių dalykų... Kad jaunimas pirktų "Anties" ar kitokias plokšteles – ne tie laikai. Jauni žmonės labai racionalūs. Jeigu jiems kažko reikia, randa internete. Kita vertus, pastebėjau, kad užaugo visiškai nauja karta, kuri nori visus gyvenimo dėsnius atrasti pati, galbūt jų netenkina tai, ką rado. Neseniai buvome festivalyje "Varom". Ten – visiškai kita kultūra. Nuo Motiejaus Valančiaus laikų neteko matyti tokio blaivaus, šviesaus, absoliučiai intelektualaus, neturinčio agresijos, sąmoningų žmonių festivalio. Šiems žmonėms visai nereikia apsvaigti norint atsipalaiduoti. Mano kartos žmonėms  būdavo kitaip. "Dirbau, užsidirbau, noriu atsipalaiduoti, išgėriau, dabar galiu ilsėtis..." Manau, labai didelė Lietuvos spraga – sąmoningumo, emocinio intelekto lygio problema. Matau, kad jauni žmonės pradėjo apie tai labai rimtai kalbėti, veikti. Po kažkiek metų, tikiuosi, atsiras neįsivaizduojamų naujų pokyčių.

– Kadaise revoliucijas kėlė "Antis". Ar šiandien tarp jaunimo muzikos grupių atpažįstate save ir kolegas?

– Deja, nesu giliai susipažinęs su jaunimo muzika, kad galėčiau spręsti. Galbūt man nepasisekė tokios grupės pamatyti? Kita vertus, tai, ką matau, kas man patinka, yra dainuojama anglų kalba. Gal gėdijamasi lietuvių kalbos? Gal įsivaizduojama, kad viskas daroma labai plačiai auditorijai? Visai ES arba dar plačiau? Tokiu atveju kontaktas tarp muzikantų ir auditorijos yra silpnas, grynai muzikinis, nėra intelektinio tiesioginio pranešimo. Norėdami kažką pasakyti lietuvių kalba dažnai pritrūkstame žodžio, talpesnės frazės. Tai kaip angliškai gali tai pasakyti? Kas yra rokas? Rokas – tai visų pirma yra slengas, tam tikra gatvės kalba. Kas pas mus gatvėje kalba angliškai? Tai nesusipratimas! Išeina, kad dainuojama kažkokia literatūrine arba telefonų knygos kalba, kuri neturi jokios emocinės įkrovos. Dėl to labai gaila. Labai nustebau festivalyje "Varom": prieš mus grojo "Poliarizuoti stiklai", po mūsų – kiti patyrusieji. Mums jau bus tuoj 30 metų, kai grojame. O kur šviežias jaunimas?!

– "Antis" buvo ne tik grupė, bet ir būsena. Ar ji išnyko? Galbūt iš naujo atgimė?

– Knyga ne veltui vadinasi "Antiška". Kodėl būdvardžiu reikėtų vadinti knygą? Būtent "Antiška", nes yra antiška būsena, laikysena, mąstymo būdas. Tai tam tikra estetika, gyvenimo forma, kurią mes visą laiką konstravome. Tai vėlgi yra noras kalbėti menine kalba, vengti didaktikos, tiesioginio pamokslo. Antiška yra visuomet su dvigubu dugnu, nes gali ir taip, ir taip suprasti. Kiekvienas randa savo interpretacijai vietos.

– Kodėl "Antis"?

– Labai mistiška. Šį grupės pavadinimą tarsi išgirdau iš savo pasąmonės. Jis visiškai nesusijęs su paukščiu. Tiesiog tai skambėjo. Po to architektas, dizaineris Robertas Čerškus po truputį išrutuliojo laikraštinės anties idėją. Sovietmečiu buvo toks laikraštis "Tiesa", užrašas buvo riebiu šriftu. Jis išplėšė šio pavadinimo raides ir sudėjęs kita tvarka bei pridėjęs raidę "N", gavo "Antis". Išėjo toks žaidimas: laikraščio leidėjai publikuoja antį, o mes, iš suplėšytų raidžių susiklijavę "Antis", sakome tiesą. Kita vertus, kai 1990 m. buvau Amerikoje, priėję garbingi žmonės sako: "Griežtai pasivadinote – Anti "S". Ne kiekvienas galėtų taip Sovietų Sąjungoje..." Aš, aišku, nepradėjau neigti, kad pavadinimas ne nuo to kilęs, tačiau pripažįstu, kad iš pradžių pavadinimo reikšmė nebuvo "Anti soviet".

– Esate ne tik muzikantas, visuomenės veikėjas, bet ir architektas. Kaip visa tai dera tarpusavyje? Kokią įtaką daro žinomumas?

– Visų pirma esu architektas. Architektui nereikia būti populiariam. Muzika ir architektūra vienas kitam tikrai nepadeda nei tiesiogiai, nei rinkodaros prasme. Ar patikėtume savo galbūt vienintelį gyvenimo namą suprojektuoti žmogui, kuris dainuoja, dažosi veidą? Turi įrodyti, kad iš tikrųjų esi geras architektūros profesionalas. Jei gražiai padainuoji, nereiškia, kad tau leis daryti projektą. Priešingai, gali sakyti: kaip tau lieka laiko dar ir projektuoti?

– Ar jūsų kurtos architektūros ir muzikos stilistika turi ką nors bendra?

– Tikrai turi. Mūsų įmonė, kuriai daugiau kaip 20 metų, nugyveno labai spalvingą gyvenimą. Ko tik nedarėme. Ir projektavome, ir gaminome. Apie 100 tūkst. kv. m ploto gyvenamojo ploto – medinių modulinių namų – esame pastatę vien Norvegijoje. Kai atėjo ekonominė krizė, imperija sužlugo. Dabar tik projektuojame. Žymiausias dabartinis mūsų projektas – "Antakalnio terasos" sostinėje. Kai šį kvartalą užbaigsime, jame gyvens apie 2 tūkst. žmonių. Galima sakyti, kad mūsų architektūra yra džiaugsminga, bendruomeniška, nukreipta į kontaktą, nuoširdumą. Kartais kalbant apie mūsų pastatus pasigirsta: "Čia per daug spalvų, per didelė formų įvairovė." Aš įsivaizduoju, kad forma neturi atstovauti siaurai architekto estetinei vizijai. Mes projektuojame gyvenamąjį būstą, norime, kad jis būtų sodrus, gilus, kad kiekvieną kartą iš kito kampo jis matytųsi naujai. Lygiai taip pat kaip senamiestyje, kuriame visko yra daug, daug įvairių rakursų, visokių nuotykių. Dėl to senamiestis ir traukia žmones. Pirmajame mūsų kvartale yra aštuoni namai, ir jie visi skirtingi – skiriasi forma ir apdaila. Man tai patinka.

– Kaip atrodo jūsų paties būstas?

– Jau vienuolika metų, kaip esu pasistatęs namą Vilniaus rajone. Jis kuklus, sakyčiau, racionalus, gražioje vietoje – vidury golfo laukų.

– Ką jums reiškia Architektų namai Kaune, greta kurių vyksta mūsų pokalbis?

– Labai daug reiškia. Nuo 1984 m. pradėjau dirbti Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus atsakinguoju sekretoriumi – išėjau iš "Miestprojekto", atsibodo projektuoti ligonines. Tada atsirado "Antis", štai šie rūmai. Buvau tas, kuris organizavo architektų sąlygų pagerinimą, nes mes tada glaudėmės "Pramprojekto" pastato 11-ame aukšte. Patalpos buvo labai valdiškos, norėjosi kažko jaukesnio. Pavyko išsiprašyti iš miesto valdžios štai šį Senamiesčio pastatą, jo erdves suprojektuoti savo reikmėms. Tais laikais buvo tam tikra ideologija, sovietinė propaganda. Buvo norima, kad menininkai visą laiką lestų iš valdžios rankos, kad visuomet būtų dėkingi. Kai kas iki šiol tai prisimena kaip savo gražiausią kaip menininko gyvenimo laikotarpį. Buvo ir gerų dalykų, ir nelabai.

– Papasakokite, kas čia vyko.

– Įsikūrimas šiuose namuose buvo nepaprastai įdomus. Vėliau šiuose rūmuose įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri suvaidino neeilinį vaidmenį atkuriant Lietuvai nepriklausomybę. Ji buvo gana radikali, visą laiką spaudė Kauno ir Vilniaus tarybų narius. Džiaugiuosi, kad tuo metu Kauno architektų namai buvo avangardinės kultūrinės inteligentijos židinys, veikla buvo labai prasminga.

– Ar neapmaudu, kad dabar Architektų namuose architektai naudoja tik nedidelę dalį patalpų, o likusiose erdvėse yra teatro, kavinės patalpos?

– Visi tie, kurie dabar klausia: kur ta architektų sąjungos veikla, kalba apie sovietinį modelį, kai per tam tikras visuomenines organizacijas vyko auklėjimas, buvo palaikomas tam tikras ideologinis kontaktas. Dabar visiškai kitoks gyvenimas. Architektų sąjunga yra grynai profesinė sąjunga, gildija, kurioje architektai ar jų įmonės rūpinasi savo profesija, padeda rengti susijusius įstatymus. Dabar kartu poilsiauti, pramogauti, tobulėti architektams nėra būtina. Taigi, anuomečiai Architektų namai jau tampa istorija.

– Tačiau ši vieta vis tiek traukia – juk užtikome jus būtent čia su kolegomis architektais.

– Žinoma! Labai gerai, kad dabar čia įrengta kavinė, turime kur susitikti. Juk nesėdėtume kažkokioje tuščioje salėje. Pastebiu ir priešingą procesą. Štai atgimsta Vilniaus architektų namai, viskas tarsi prasideda iš naujo. Susikūrė Architektūros fondas, kurį inicijavo jaunimas. Atėjo nauja architektų karta, kuriai bendrauti tarpusavyje sekasi kur kas geriau nei vidutinei mūsų kartai, kuri šiek tiek išsibarsčiusi.