S.Gentvilas užsienyje mokosi nuo šešiolikos metų

Nors Europos ir pasaulio žemėlapiuose kasmet tampa vis sunkiau rasti dar neaplankytų vietų, klaipėdiečiui Simonui Gentvilui svyla padai. Buvusio europarlamentaro sūnus komfortą lengva ranka maino į pavojus ir atradimo stebuklą.

Emigracija pakeitė

S.Gentvilas Klaipėdoje – nedažnas svečias. Sugrįžimai į gimtąjį pajūrį ištaikius kelias dienas tarp reikalų ir kelionių kaskart atveria naujų pastebėjimų. "Patinka grįžti namo geru metų laiku. Klaipėdiečių nuotaika labai priklauso nuo oro. Pilkuma mus kažkodėl labai veikia, nors Švedijoje ir Norvegijoje būna dar niūresnių dienų. Visgi kai Klaipėdoje šilta, žmonės čia tiesiog sužydi", – šypsojosi S.Gentvilas.

Simonas įsitikinęs, kad netgi trumpa emigracija sudrebina kiekvieno žmogaus gyvenimą ir verčia susimąstyti. "Pagyvenęs užsienyje jau niekada nebūsi toks, kaip anksčiau – daugelį dalykų vertinsi objektyviau, stengsiesi palyginti savo patirtis namie ir svetur", – samprotavo 24-erių vaikinas.

Studijuoja Europoje

Pirmąkart savarankiškai lagaminą S.Gentvilas krovėsi būdamas šešiolikos – tiek jam buvo, kai ryžosi palikti tėvų namus. Pagal mainų programą į Švediją išvykęs Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis užsienyje įgijo vidurinį išsilavinimą. Po to – sociologijos studijos Norvegijoje, vieni metai Danijoje.

Šiuo metu Simonas Vienoje studijuoja urbanistiką, tačiau jau rudenį mokslus pratęs Kopenhagoje, o kitą pavasarį apsistos Madride.

"Tėvai nei skatino, nei atkalbinėjo žinių siekti užsienyje – tiesiog nebuvo klausimo leistų tai ar uždraustų. Būdamas moksleivis gyvenau švedų šeimoje. Artimieji žinojo, kad manimi bus rūpinamasi, ir nereguliavo mano dienotvarkės. Santykiai su tėvais nuo mažens buvo grįsti pasitikėjimu", – aiškino Simonas.

Užmojai – vis platesni

Atrodytų, jog S.Gentvilas puikiai atitiktų klasikinį "pasaulio piliečio" apibrėžimą, tačiau jis pats neskuba sau klijuoti tokios etiketės. "Šis naujas statusas, kurį įgyja daug keliaujantys ir nė prie vienos šalies neprisirišantys žmonės, mane gąsdina. Nenoriu atsiriboti nuo savo šaknų. Visgi jaučiu, kad padai dabar dažnai dega", – šyptelėjo pašnekovas.

Kol nesaisto įsipareigojimai šeimai ar darbdaviams geografų šeimoje užaugęs Simonas skuba semti patirtį, kurios nešykšti kelionės. "Taip jau susiklostė – kol kas gyvenu su vienu lagaminu. Keliaudamas jaučiuosi patogiai – įtakos tam turbūt turi ir studijuojant sociologiją įgytos žinios, ir tai, kad moku nemažai kalbų", – aiškino klaipėdietis.

Pirmieji jo kelionių maršrutai driekėsi iki Belgijos ir Prancūzijos. Dviejų savaičių trukmės žvalgytuvių autostopu biudžetas tebuvo 50 eurų. Kai atsirado galimybė pačiam užsidirbti pinigų, horizontai plėtėsi, didėjo ir užmojai. Simonas jau yra išmaišęs beveik visą Europą, teko pabuvoti Kaukaze, aplankyti Pietų Ameriką – pernai klaipėdietis keliavo nuo Urugvajaus iki Kolumbijos. Būta sumanymo iš Lietuvos nuvažiuoti iki Egipto, tačiau idėja, galima sakyti, sudegė: "Nukeliavau iki Sirijos ir teko apsisukti – buvo nepakeliamai karšta".

Pats už save atsakingas

Klaipėdietis visuomet keliauja vienas ir tvirtina, jog taip patiria žymiai daugiau malonumo. "Jei keliauji su kažkuo, tai jau draugo, o ne kitos šalies ar kultūros pažinimas. Esi atsakingas už savo kompanioną, o kartu ir jis būtų įsipareigojęs. Suderinti interesus, atostogų metą, finansinius resursus būtų nelengva. Pasitaiko momentų, kai vienam pasidaro liūdna, tačiau tai praeina", – kalbėjo S.Gentvilas.

Vaikinui jau porą kartų teko susidurti su plėšikais, tačiau tai neprivertė atsisakyti įpročio po svetimus kraštus keliauti vienam. Bulgarijoje Simonas buvo priverstas atiduoti visus pinigus taksistui, vežusiam jį į kanjoną už miesto: "Žmogus neatėmė asmeninių daiktų, vėliau netgi pats į traukinį įsodino. Jis aiškino, kad neturėjo pasirinkimo – nurodymą davė vietinės mafijos veikėjai, kurie sėdėjo netoli manęs bare, matė, kad esu turistas. Jei vairuotojas būtų nepaklausęs, nusikaltėliai galėjo pamanyti, kad vyras pinigus pasiėmė sau".

Naivumas brangiai kainuoja

Simonui liūdnai galėjo baigtis mėginimas kirsti Peru ir Ekvadoro sieną įsėdus į nepažįstamų vyrukų automobilį, tačiau keliautojas laiku pasišalino iš mašinos. Vėliau sutikta viena kanadietė S.Gentvilui guodėsi, kad nepaklausė intuicijos balso ir analogiškoje situacijoje prarado visus turėtus pinigus.

Baltaodžiai turistai Pietų Amerikoje privalo būti ypač budrūs. S.Gentvilui ne kartą teko girdėti istorijų, kai lengvabūdiški pasivažinėjimai baigiasi košmaru su užmautu maišu ant galvos. Nusikaltėliai trims dienoms įkalina auką pasiėmę banko kortelės kodą, kol ištraukia visus svetimšalio pinigus. "Pagrobimai – jokia retenybė tose šalyse. Jei skrydis lėktuvu kainuoja 400 JAV dolerių, o kelionė autobusu – tik 30 JAV dolerių, verta gerai pasvarstyti, ką pasirinkti, kad netektų pasigailėti", – dalijosi patirtimi Simonas.

Vilioja tai, kas nepadailinta

Nors nuotykių nekolekcionuoja, gera kelionė Simonui yra ta, kuri peržengia komforto ribas ir palieka vietos improvizacijoms. "Miestuose mažai būnu, labiau traukia gamta. Atrodytų paradoksalu – juk studijuoju urbanistiką. Pusiau juokais aiškinu, kad šią kryptį pasirinkau, nes myliu gamtą, o ją reikia apsaugoti nuo miestų", – šypsojosi S.Gentvilas.

Nuvykęs į svetimą šalį klaipėdietis dairosi ne jaukaus viešbutuko, bet ieško draugiškų akių kontakto. Jei tik įmanoma, S.Gentvilas stengiasi apsistoti vietinių žmonių šeimoje, kad galėtų iš arti pažinti jų buitį, gyvenimo filosofiją, paragauti kasdienio maisto. Jei reikia pagalbos ūkyje ar namų ruošoje, vaikinas mielai pasiraitoja rankoves.

Žmonės – lyg enciklopedija

Simonui įdomu palyginti, kuo skiriasi tikintys ar religijos neišpažįstantys žmonės, miestiečiai ir nuo gimimo matantys tik kaimą: "Lietuvoje nebūtų galimybės to patirti – čia per daug struktūros, karjerizmo ir galimybių. Jei tau nepasisekė, esi pats kaltas – taip yra modernioje visuomenėje. Tačiau yra vietų, kur mąstymas visiškai kitoks, kur žmonės gyvena tame pačiame socialiniame lygmenyje ir net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Svarbiausia ten – bendras identitetas, ne asmenybės".

Keliaujant griuvo ne vienas stereotipas. Pietų Amerikoje, kuri daugeliui asocijuojasi su plačiomis šypsenomis, aistringu argentinietišku tango ir nesibaigiančiomis fiestomis sambos ritmu, Simonas įsitikino, kad vietiniai – gan uždari, baikštūs intravertai. "Ispanų kalba man nėra problema, tačiau ten manęs niekas neužkalbindavo, kol pats nežengdavau pirmo žingsnio", – prisiminė klaipėdietis.

Plaukti pasroviui nenori

Ne visi keliautojai, kurie blaškosi po pasaulį, kupini troškimo geriau pažinti kitas kultūras, aplankytų šalių istoriją ir gamtą. Simonas neslėpė, kad jam tenka sutikti nemažai tuščiagalvių, kurių tikslai apsiriboja pigių narkotikų vartojimu. "Jaunimas padirbėja kur nors Skandinavijoje fabrikuose ir leidžiasi į Pietryčių Aziją, Indokiniją arba Pietų Ameriką pusmečiui. Kelionės tokioms grupelėms tampa savotiška rutina", – aiškino S.Gentvilas.

Klaipėdiečio svajonės dar neišseko: Simonas norėtų nuvažiuoti į taigą, pasigrožėti Tian Šanio kalnais Vidurinėje Azijoje, aplankyti Altajų, Kosta Riką – sakoma, jog toje šalyje plyti gražiausios pasaulyje džiunglės. Studentas norėtų dalyvauti mokslinėse ekspedicijose, pavyzdžiui, leistis filmuoti banginių arba pabūti dykumų tyrinėtojų asistentu.

Kur padės savo lagaminą ilgesniam laikui, Simonas dar neapsisprendė: "Patiko bendravimo atmosfera Australijoje, Gruzijoje. Visgi svarbiausia man – dirbti mėgstamą darbą, o vieta neturi didelės reikšmės. Dauguma žmonių yra oportunistai ir fatalistai – tiesiog šokinėja per galimybes ir leidžiasi valdomi likimo. Manau, laimingas tas, kuris pats nusistato gyvenimo tikslą".