Menininko namų durys atviros net ir recidyvistams

„Mes neimame tų vaikų, jie patys ateina. Tų, kurie ateina, neišvejame. Aš jiems kartoju: “Jūs man įdomūs tiek, kiek aš jums reikalingas. Jeigu aš jums nereikalingas, tai ir jūs man neįdomūs.„ Bet jeigu jiems reikia pagalbos, galiu viską mesti ir užsiimti tik jais“, – apie savo globotinius dėstė žinomas skulptorius Nerijus Kavaliauskas.

Šeimoje – vien berniukai

Menininkas gyvena Varėnos rajone, Naujuosiuose Valkininkuose. Vyras pajuokavo, kad tėvus išvežė rogutėmis į mišką, o pats su šeima įsikūrė jų name. 36 metų Nerijus – krepšininko ūgio, stambus, vešlia ryža barzda. Gal Valkininkų vaikų globos namų „Spengla“ auklėtiniai į jį žvelgdami instinktyviai mato tėvą, jaučia, kad už tokio didelio vyro pečių bus saugu?

Nerijaus ir skulptorės-restauratorės Rūtos Glinskytės-Kavaliauskienės šeimoje – vieni berniukai. Tris sūnus – 13 metų Mykolą, 11 metų Rapolą ir šešerių Leoną – auginanti šeima laukia ketvirto sūnaus. Be jų, čia gyvena 12 metų globotinis Dainius ir 20 metų Adas.

Vieni vaikai ateina savaitgaliais, kai kurie kartais lieka nakvoti. Viena mergaitė gyveno visą vasarą. Jų namuose vasarą gyvena 8–10 vaikų. Todėl Nerijus tiksliai negali pasakyti, kokio dydžio jų šeimyna.

Menininko bendraamžės žmonos Rūtos lankantis jų namuose sutikti nepavyko – ją išvežė į Vilnių, į ligoninę, nes gresia priešlaikinis gimdymas. Trijų vaikų – Mykolo, Rapolo ir globotinio Dainiaus – taip pat nebuvo – jie mokosi dailės Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Nerijus kratosi minties, esą jis su žmona vaikus pasukęs į meną. Niekas jų nevertė tuo užsiimti, niekas pieštuko ar popieriaus lapo po nosimi nepakišo.

„Va, mažasis mato, kuo mes užsiimame. Bet jis visai nepiešia“, – sakė tėvas apie Leoną.

Vaikas eina į kaimą pas neseniai atsikrausčiusią muzikos mokytoją mokytis groti pianinu.

„Žmona pastaruosius ketverius metus čia negyveno. Vadovavo Užutrakio dvaro rūmų interjero atkūrimo darbams ir gyveno ten“, – dėstė Nerijus ir garsiai, bet nepiktai paprašė ką tik pakirdusio Ado atnešti kavos ir arbatos.

20 metų Adas – oficialiai pripažintas recidyvistas.

Išgąsdino paprašęs guliašo

N.Kavaliauskas – ne visai laisvas menininkas. Vyras dirba už kelių kilometrų nuo namų esančiuose vaikų globos namuose. Nerijaus kabinetas – molio karalystė, vaikai ten mokosi lipdyti. Aukštaūgis neabejingas ir krepšiniui – mėgsta ne tik jį žaisti, bet ir į globos namus pakviečia garsių krepšininkų, už kuriuos per rungtynes serga vaikai.

R.Glinskytė-Kavaliauskienė – Trakų istorinio nacionalinio parko restauratorė. Abu darbų turi per akis, tad kam dar užsiimti svetimais vaikais? Ne taip paprasta juos užauginti, ant kojų pastatyti, juo labiau kad savų greitai turės jau keturis.

Nerijaus filosofija – keista, neįtikima.

„Mes neimame tų vaikų, mums jų nereikia – jie patys ateina. Daug lengviau gyventi be jų. Bet jiems manęs reikia. Tų, kurie ateina, neišvejame. Jiems aš kartoju: “Jūs man įdomūs tiek, kiek aš jums reikalingas. Jeigu aš jums nereikalingas, tai ir man jūs neįdomūs.„ Aš turiu ir savo darbų. Bet jeigu jiems reikia pagalbos, galiu viską mesti ir užsiimti tik jais“, – nevyniojo žodžių į vatą N.Kavaliauskas.

Ir pridūrė, kad nė vienu tų vaikų nepasitiki. Ir labai gerai, nes niekada nenusivilia.

„Pavyzdžiui, vakar du globojamieji visą dieną šeimininkavo namuose. Manęs nuo ryto iki vakaro nebuvo, – pasakojo vyras. – Aną dieną atėjo mergičkos. Pasakiau, kad norėsiu guliašo, ir išėjau prie darbų. Mergaitėms šokas – kaip gaminti? Paaiškinau, kad receptą ras internete. Ir pagamino tą guliašą superinį. Juk vaikų namuose jiems viskas paduota, pagaminta, išskalbta. Jie neruošiami savarankiškam gyvenimui.“

Angelas, panašus į velnią

Pirmiausia vaikai ateina į Nerijaus vadovaujamą keramikos būrelį. Su jais mokytojas bendrauja neformaliai – net šešiamečiai į jį kreipiasi vardu. Lentynose – vaikų lipdiniai: į velnią panašus juodas angelas, niūri, pikta Mergelė Marija su ėdžiose gulinčiu keistu kūdikėliu Jėzumi. Vaikų kūriniai byloja apie jų gyvenimo tragedijas.

„Tie vaikai – pragerti. Gimdytojams atimtos tėvystės teisės už alkoholizmą. Tikri našlaičiai gal kokie du“, – paaiškino Nerijus.

Jau pirmasis „globiuko“ Dainiaus lipdinys mokytojui pasirodė vos ne stebuklas. Parsiveždavo jį namo – vaikas piešdavo po šešias valandas. Mokydavosi, kokias spalvas sumaišyti, kad išgautų, pavyzdžiui, žalią arba oranžinę. Pasitarę su žmona, juodu nusprendė Dainių kartu su savo vaikais išsiųsti į „čiurlionkę“.

Augo bažnyčioje ant pastolių

Kaip Rūtai suktis, kaip išmaitinti, apskalbti tiek vyrų? Dėl gausios šeimos maitinimo sunkumų nekyla – Rūta iš to tragedijos nedaro, nors aišku, kad jai nelengva. Paprasčiausi patiekalai savaitgaliais pagaminami per dvi valandas. Indų plauti nereikia – tą darbą atlieka indaplovė.

„Kad Rūta mažai čia buvo. Ji pagimdo – ir į darbus. Gimus vyriausiajam, Mykolui, ji Vilniuje Šv.Petro ir Povilo bažnyčią restauravo. Arba aš jį auginau, arba ant pastolių vaikas buvo. Su vaikštyne po Šv.Petro ir Povilo bažnyčią lakstydavo. Kai gimė Rapolas, Mindaugo laikų Žemutinės pilies mūrą atkasė. Rūta tą mūrą konservavo. Pieną nusitraukdavo, padėdavo į šaldiklį, o aš lakstydavau pas vaiką su buteliukais. Kai gimė Leonas, prasidėjo darbai Užutrakio rūmuose“, – vardijo Nerijus.

Juodu su Rūta pažįstami šimtą metų. Bendraklasiai buvo „čiurlionkėje“, bendrakursiai – Dailės akademijoje. Drauge – nuo 11 metų.

Kalbantis į didįjį kambarį lyg raketa įlėkė katė. Sustojo, pasmalsavo, kas čia atvyko, paskui puolė išdykauti. Mažasis Leonas jai davė tris vardus: Murkė – kai murkia, Margė – kai gera būna, Kačiola – kai neklauso ir ką nors drasko nagais. Staiga ji suleido nagus į odinį fotelį, o Leonas pradėjo šaukti: „Kačiola, Kačiola!“

Vaikų lovos – palubėje

Pakylame į antrą aukštą. Nerijus namą didina, aukština, plečia – vyksta grandioziniai darbai, remontai. Vienoje pusėje, kaip vyras planuoja, bus vieša erdvė su televizoriumi, kitoje – jo ir žmonos miegamasis. Stogą paaukštino Adas ir sūnėnas Rimvydas. Praėjusį rudenį Nerijus įrengė centrinį šildymą. Nuo tada namą apšildo ekologiškai – šiaudų granulėmis.

Vyriausiojo sūnaus Mykolo kambarys primena dirbtuves – vien detalės, mechanizmai. Nugvelbia iš brolių mašinėlę, ją išardo, pasiima variklį ir ką nors sukonstruoja. Labiau nei menai jam patinka konstruoti. Mykolas jau moka sukurti elektromagnetinius laukus. Berniuko lova – ne ant grindų, o palubėje. Į ją reikia užlipti paprastomis kopėčiomis, kokiomis kaimiečiai kopia ant aukšto.

Lygiai taip pat ropščiasi į guolį – tik kitame kambaryje – Rapolas su globotiniu Dainiumi. Vaikams lovas palubėse įtaisė Nerijus. Jokios baimės, kad jie nuo kopėčių nubildės žemyn.

„Jeigu jiems patogu, tegul taip miega, – kvatojo Nerijus. – Ne man reikia laipioti – ne mano bėdos.“

Išsiuntė į svetimšalių legioną

Namų kiemą puošia Nerijaus sukurtos skulptūros: angelas, kiškiai, lūšis. Adas kieme stato pašiūrę lentoms sudėti. Paklaustas, iš kur išmoko to darbo, atsakė, kad tas didelis žmogus išmokė. Vaikinas, anot N.Kavaliausko, turi auksines rankas, tik nuo vaikystės gabumai nebuvo ugdomi.

Iš „Spenglos“ globos namų Adą pirmą kartą išvežė sėsti bene 16-metį. Grįžęs atėjo į keramikos būrelį. „Molis ten, kampe“, – pasakė Nerijus ir net akių į jį nepakėlė. Vaikinas apsisuko ir išėjo. Atėjo dar kartą, pasiėmė molį, atsisėdo ir lipdė. Iki šiol darbų kabinete ant lentynos Ado darbas – Madona.

Kaip jis atsirado Nerijaus ir Rūtos namuose? Paprastai. Atėjo, atsisėdo ir sėdėjo prie durų. Kai Nerijus grįžo namo, pakvietė užeiti į vidų. Taip jis čia apsigyveno.

N.Kavaliauskas vaikinui nupirko mašiną, sumokėjo už vairavimo kursus. Tačiau vairavimo egzamino Adas nelaukė. Vieną dieną su kaimiečiais miško keliuku teįstengęs nuvažiuoti tik pusantro kilometro, mašiną sudaužė. Po kiek laiko, jau sulaukus pilnametystės, Nerijus jam pasiūlė pagyventi atskirame bute, bet tame pačiame kaime. Vaikinas grįžo stipriai sumuštas, sutinęs. „Daryk su manim ką nori – daugiau taip gyventi nenoriu“, – pasakė.

Tada N.Kavaliauskas Adą išsiuntė į Prancūzijos svetimšalių legioną, kuris buvo įsikūręs prie Marselio. Pagal sutartį vietoj penkerių metų Adas ten atbuvo beveik dvejus. Vieną dieną ir vėl pasirodė ant Kavaliauskų namų slenksčio Naujuosiuose Valkininkuose.

Adas sakė, kad čia jam patinka labiau negu Prancūzijos svetimšalių legione. Kodėl iš legiono pabėgo, negalėjo dorai paaiškinti: „Nenorėjau ten visą gyvenimą prabūti.“

Prieš dvi vasaras pagal Nerijaus brėžinį abu vyrai ant Spenglos kranto surentė pirtį.

„Daugiausia statė Adas. Jau išmoko statyti. Būdavo, rytą užduodu darbą. Vakare atvažiuoju jo pasiimti ir pasakau, ką kitą dieną reikės nugriauti ir perstatyti. Jis kitą dieną griauna ir stato iš naujo, – dėstė Nerijus. – Iš pirmo karto nepavyksta, iš trečio – visada.“

Atkūrė Užutrakio skulptūras

N.Kavaliausko dirbtuvėje ir velnias koją nusilaužtų – ko tik čia nėra! Neseniai čia vyko didžiuliai darbai, viskas skendėjo dulkėse. Užutrakio parkui N.Kavaliauskas iš lieto marmuro atkūrė 6 skulptūras, 8 biustus, o vazų, kaip sako, – be skaičiaus. Vyrui talkino ir žmona.

„Buvo labai įdomus darbas, bet žiauriai įtemptas ir sunkus, – neslėpė skulptorius. – Visas projektas truko 8 metus.“

Skulptūrų originalus XVII a. pab.–XVIII a. pr. sukūrė prancūzų skulptorius Antoine’as Coysevox. Užutrakyje stovėjo jų kopijos, kurios po Antrojo pasaulinio karo buvo sunaikintos.

N.Kavaliauskui teko išsiaiškinti, kaip atrodo Paryžiuje, Luvro muziejuje, esantys originalai. Abu su Rūta ir vaikais du kartus leidosi į Paryžių apžiūrėti, fotografuoti ir matuoti tų skulptūrų. Kad būtų galima dirbti, vykdavo sanitarinėmis dienomis, kai muziejuje nešurmuliuodavo lankytojai.

Užutrakio parke buvo ir gulinčio Bacho skulptūra. Pavyko surasti tik vieną jos fotografiją. Ši skulptūra buvo sunaikinta per Pirmąjį pasaulinį karą.

„Ėmiau gyvą modelį ir pagal jį lipdžiau“, – sakė Nerijus.

Bacho skulptūrai pozavo jo sūnėnas Rimvydas – medicinos mokslų studentas. Naujausiems Nerijaus darbams pozavo vaikai. Viena skulptūra – korys su sėdinčio berniuko figūrėle – pastatyta prie sankryžos į pirmąją Varėną. Šiam darbui pozavo „globiukas“ Dainius. Kita – berniukas su grybų pintine – iškilo prie grybų sostinės Varėnos savivaldybės.

Leonas puolė demonstruoti, kaip pozavo tėvui: ant šono pakreipė kepurėlę, į rankas paėmė pintinę su gipsiniais grybais. Vaikas aiškino, kad pozuoti esą buvo nesunku, tačiau grybų pintinę rankose vos išlaikęs.