L. Somovas apie šeimą, muziką ir ramybę

– Esi ne tik atlikėjas, bet ir prodiuseris. Kaip paskirstai laiką prodiusavimui ir savo paties projektams? Kam teiki pirmenybę?

– Įvairiai. Vienais metais prodiusavau nemažai albumų. Dabar skaičiaus tiksliai neprisiminsiu, gal net šešis. Kurti muziką kitiems artistams ir su jais koncertuoti man patinka, bet kartais tiek daug noriu aprėpti, kad tenka save stabdyti, nes laiko, esančio paroje, pritrūksta ir nukenčia mano asmeniniai projektai. Tokiais atvejais sulėtinu tempą ir koncentruojuosi į savo mėgstamiausią stilių bei žanrą. Praeitais metais su švedais „Highly Sedated“ išleidome albumą „All we have is now“, taip pat išsileidome albumą ir su Juste (J.Arlauskaite-Jazzu – aut. past.). Na, o dabar toks metas, kai norisi ko nors naujo, naujų garsų, naujų veidų. Per pastaruosius metus jauni atlikėjai žaibiškai ištobulėjo ir kartais pribloškia net mane patį. Kadangi jau nebereikia priimti visų darbų iš eilės ir galiu nieko nevaržomas rinktis, su kuo dirbti, išsikėliau sau pagrindinį tikslą – susikurti darbinę aplinką tarp žmonių, su kuriais gera ne tik kurti, bet ir bendrauti. Manau, labai svarbu sutapti mentaliai ir būti nuolatos suinteresuotiems bendriems tikslams. Būtent šiems dalykams šiandien teikiu pirmenybę.

– Ar lengvai apsipratai su nauju – „Lietuvos balso“ mokytojo – vaidmeniu? Juk reikia mokėti mokyti, kartais nebijoti kritiką išsakyti.

– Iš pradžių labai bijojau, naktimis prieš pirmąjį filmavimą sunkiai užmigti sekėsi. Kadangi nieko panašaus nesu patyręs, vis mąsčiau apie įvairias situacijas, kurios gali susidėlioti eterio metu. Tačiau nuo pat pirmos laidos viskas ėjosi labai natūraliai. O pozityvi visos komandos energija stipriai atpalaiduoja net kai filmuotis tenka visą dieną. Šiame projekte aš būnu savimi, toks, koks esu namuose, darbe ar parke su vaikais. O mokiniams stengiuosi atiduoti visą savo patirtį ir žinias. Manau, geriausia kritika yra įžvelgti ir skatinti jų gerąsias savybes, būtent tokiu principu blogosioms tiesiog nebelieka vietos.

– Ką tau davė „Lietuvos balsas“ ir kas labiausiai įsiminė?

– Įspūdį man paliko tai, kad čia ne tik gyvai dainuojama, bet ir akompanuojama, nors dažnai televizijose to vengiama. Kokybę rodo ir tai, kad viena iš mano dalyvių Paulina Paukštaitytė pateko į pasaulinio balso „The Voice“ įspūdingiausių aklųjų perklausų vaizdo kompiliaciją. Kaip ir sakiau nuo pat pirmų filmavimo dienų, stengsiuosi atrinkti geriausiuosius ir galiu drąsiai teigti, kad šiemetiniame „Lietuvos balse“ mano dalyviai yra stipriausi.

Prisipažinsiu, skeptiškai žiūrėjau į televizijos projektus, tiesą sakant, nežiūrėjau ir pačios televizijos. Todėl „Lietuvos balsas“ man buvo atradimas visomis prasmėmis. Projekte mane nustebino labai jauni ir talentingi dalyviai. Taip pat sutikti žmonės: linksmai leidome laiką su Donatu, susipažinau su Džordana, o su Inga dabar bendraujame net šeimomis.

– Tikriausiai pastaruoju metu gauni nemažai dėmesio iš žiniasklaidos ir gerbėjų.

Visuomet smagu, kai tau parodomas dėmesys dėl tavo atlikto darbo, o ne dėl to, kokią kepurę šiandien dėvi.

– Visuomet smagu, kai tau parodomas dėmesys dėl tavo atlikto darbo, o ne dėl to, kokią kepurę šiandien dėvi. Mes daug dirbome, kad turėtume šiandieninį produktą, o kai jį ir teigiamai įvertina, negaliu nesidžiaugti. Kurį laiką vengiau viešumos. Sukūrėme su Žemyna šeimą ir norėjome kuo daugiau privatumo. Nesinorėjo, kad mano veidas taptų populiaresnis už tai, ką aš sukuriu. Šiandien jaučiuosi stiprus ir turintis ką pasakyti, pasidalyti patirtimi.

– Be „Lietuvos balso“ dar įrašinėji solinį projektą, taip pat koncertuoji ir įrašinėji dainas su J.Arlauskaite-Jazzu, o kur dar „Highly Sedated“. Kur labiausiai jautiesi save realizuojantis?

– Pastaruoju metu daugiausia dirbu su švedais „Highly Sedated“ ir mūsų tikslas yra kurti bei gyvai atlikti pasaulinio lygio elektroninę šokių muziką. Būtent toks muzikinis žanras man yra labai artimas, todėl stengiuosi ir daug didžėjauti. Jau šį rudenį su „Highly Sedated“ ir Steve Angello ruošiame naują kūrinį, duetą, kuris pasirodys naujame Steve’o albume. Tai bus vienas iš stipresnių, didesnių mūsų išleistų kūrinių. Po šio žingsnio organizuojame kūrybinę stovyklą. Važiuosime į Šiaurės Švediją, į miškus. Išsinuomojome namą, kuriame ketiname susikaupti, įvertinti darbus, nuspręsti ir pagalvoti, kaip norėtume atrodyti ateityje. Dvi savaites gyvensime kartu ir kursime. Mums tai svarbus įvykis. Taip pat noriu išleisti daugiau kūrinių savo Leono Somovo vardu. Galbūt sukursiu keletą kūrinių su kitais atlikėjais. Šiais metais planuoju paruošti naują albumą, o jei pasiseks – ir išleisti.

– Koks buvo „Highly Sedated“ raktas į sėkmingą startą užsienyje?

– Su „Highly Sedated“ mes turime stiprų užnugarį. Mūsų įrašų kompanijos vadovą S.Angello elektroninės muzikos pasaulyje labai vertina ir gerbia. Buvo labai geras jausmas, kai pastarąjį kartą su „Highly Sedated“ grojome Barselonos klube „Opium“. Mane labai nudžiugino, kad žmonės, kurie stovėjo priekyje, žinojo žodžius ir dainavo kartu. Man tai labai didelis įvertinimas.

– Galbūt tai susiję ir su Lietuvos muzikine rinka? Ji nėra tokia didelė, mažiau galimybių, nėra tiek daug klausytojų.

– Kaip ir sakai, rinka nėra didelė. Kai projektas užauga į šiek tiek didesnį, pristatai albumą didžiuosiuose miestuose, tai yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, ir tavęs jau klausia, kada kitas albumas. Didesniems projektams, kai biudžetas išauga, mažesni organizatoriai nepajėgia mokėti norimų honorarų ir kitur pristatyti tokį kokybišką projektą su geru apšvietimu, daugybe muzikantų, didele technine grupe tampa nebeįmanoma. Mažoje rinkoje esi priverstas šiek tiek greičiau atsinaujinti.

Ateina momentas, kai pats pajauti ribas, tada reikia truputį pailsėti bei sumažinti intensyvumą ir tai visiškai natūralu. Jei būsi visur, tada žmonėms labai greitai atsibosi. Visiškai sveika yra tiesiog pailsėti, pakvėpuoti. Darėme taip ir su Juste, ir kituose projektuose: turi išlikti ta racionali intriga, žmonės turi norėti ateiti į tavo koncertus.

– O kiek muzikos versle svarbus užnugaris arba pažintys ir vadyba?

– Manau, kad tai labai svarbu. Aš asmeniškai nenoriu rūpintis ir galvoti apie techninius, organizacinius dalykus, nes turiu visiškai fokusuotis į kūrybą, todėl man geriau turėti savo vadybą. Tada nereikia sukti galvos dėl derybų ar leidybos. Aš galiu visą dėmesį skirti kūrybai. Vadybininkas gali būti ir užnugaris, ir įkvėpėjas. Jam turi būti svarbus ryšys su artistu. Jeigu vadyba neatlieka savo darbo, artistas negauna ko tikisi, nejaučia stipraus užnugario, tada gali nukentėti pati kūryba. Galbūt ankstesniuose etapuose, kai tik pradedamas naujas projektas, dažniausiai vadybininkų negali turėti, nes tai kainuoja, bet tai normalu. Kai projektas užauga, tuomet atsiranda ir suinteresuoti žmonės, kurie nori padėti jį vystyti.

– Kur ieškai įkvėpimo kūrybai?

– Mėgstu fotografuoti. Fotografija man yra hobis, kuris irgi atima daug laiko, bet man tai padeda truputį pakeliauti mintimis, pabūti su savimi, paieškoti naujų dalykų ir kurį laiką visai negalvoti apie muziką. Iš to pasaulio grįžtu pailsėjęs ir vėl pasineriu į garsų gamą.

– Kaip susidomėjai fotografija? Ir ką labiausiai patinka fotografuoti: gamtą, žmones?

– Mano tėvas yra fotografas, todėl augau aplinkoje tarp įvairių menininkų. Jie mane mokė, skatino ir įkvėpė. Dabar fotografija yra mano esybės dalis kaip ir muzika. Labiausiai mėgstu fiksuoti natūralioje aplinkoje esančius objektus – tiek žmones, tiek gamtą. Viskas nuotraukoje turi būti nesuvaidinta, kaip nesumeluota istorija.

– Beje, o kokią vietą tavo gyvenime užima sportas, knygos, filmai ar serialai? Turi mėgstamiausius?

– Užsiimu joga, bet tai jau praeitas etapas. Dar mėgstu gaminti maistą, žiūrėti serialus. Mėgstu „Fargo“, „Westworld“, „House of Cards“, „Better Call Saul“, „Rick & Morty“. Galėčiau išvardyti ir daugiau, bet būtų labai ilgas sąrašas (šypsosi). Vis labiau man atsipalaiduoti padeda knygos. Šiuo metu skaitau Peterio Hoego knygą „Tylioji mergaitė“. Taip pat esu perskaitęs daug Rytų išminties, gyvenimo filosofijos knygų. Bet jeigu sąžiningai, pastarąjį pusmetį esu tiek įnikęs į darbus, kad pomėgiams lieka labai mažai laiko.

– Ko dažniausiai klausai?

– Anksčiau klausydavau nišinės muzikos, bet kai pradėjau dalyvauti „Lietuvos balse“, reikėjo daugiau pasidomėti popkultūra, ypač vokaline popmuzika ir stipriai išanalizuoti šiandieninį šio žanro kultą. Bet man labiausiai patinka klausytis muzikos iš plokštelių. Elektroninė muzika, kuri yra išleista plokštelėse, yra rečiau girdima, bet labiau vertinama. Yra tokių įrašų, kuriuos išleidžia labai ribotu tiražu, pavyzdžiui, pagaminama tik 200 kopijų. Kai kurios įrašų kompanijos arba artistai specialiai leidžia įrašus tiktai plokštelių pavidalu. Klausydamas plokštelės, tu turi ekskliuzyvą. Taip pat gali rasti tokių įrašų, kurių galbūt nerasi nei „Spotify“, nei kitose skaitmeninėse platformose. Tarp skaitmeninių įrašų yra daug šiukšlių ir nekokybiškos muzikos, todėl kai groju DJ setus ir ieškau muzikos, kurią galėčiau pagroti, reikia tikrai nemažai laiko, kad atsirinkčiau tame dideliame sraute kažką ypač gero. Šiais laikais išleisti savo kūrybą skaitmeninėje erdvėje yra labai paprasta. Tai nekainuoja daug pinigų, nereikia turėti pažįstamų. Gali pats namuose lengviausiai tai pasidaryti. Plokštelę išleisti yra brangiau nei skaitmeniniu formatu ir natūraliai atsifiltruoja kokybiškesnė, išskirtinesnė muzika.

– Gal netgi kolekcionuoji plokšteles?

– Ne, aš fanatiškai to nedarau. Nors Stokholme atradau fantastišką įrašų parduotuvę su daugybe retenybių. Kiekvieną kartą, kai skrendu į Švediją, kojos pačios mane ten nuveda. Tai savotiška meditacija. Kai klausausi muzikos skaitmeninėje platformoje, dingsta dalelė žavesio, paties muzikos įjungimo efekto, dulkių nupūtimo nuo griovelių. Plokštelė man yra kažkas specialaus, ypatingo.

– Esi šiek tiek darboholikas?

– Mano žmona „šiek tiek“ pakeistų kitu apibūdinimu. Bet ji supranta, kad kitaip aš negalėčiau.

– O kaip atsipalaiduoji? Juk vis tiek norisi skirti laiko šeimai, artimiesiems.

– Stengiuosi su šeima daug keliauti. Kelionės yra vienas iš būdų, kada galiu atitrūkti toliau nuo savo darbo vietos ir pabūti kartu su žmonėmis, kuriuos myliu. Taip pat mėgstu važiuoti ilgas distancijas dviračiu. Tuomet nežiūriu nei į telefoną, nei į kompiuterį, tiesiog keliauju su savo mintimis ir taip atsipalaiduoju.

– Koks tipiškas jūsų šeimos laisvadienis?

– Būname paprasti mirtingieji, užsisakome maisto iš kinų restorano, sugriūname ant sofos ir žiūrime vaikiškus filmus. Užkuriame židinį, Žemyna groja pianinu, vaikai dainuoja. Mokau vyriausiąją dukrą groti gitara. O kai atsibosta, važiuojame pasivaikščioti į mišką.

Naujo žurnalo „370“ numerio ieškokite kavinėse, baruose, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Visos platinimo vietos čia.