I. Kofas: dabar mano gyvenime daugiau šviesių spalvų

– Mūsų bendras bičiulis A. Mamontovas yra sakęs, kad nėra parašęs nė vienos dainos būdamas apsvaigęs. O tu?

– Aš irgi nerašiau dainų būdamas apsvaigęs. Tačiau į sceną lipau daug kartų būdamas neblaivus. Visų žmonių, kuriuos kažkada įžeidžiau ar pavedžiau, po tų įvykių aš asmeniškai (ir labai nuoširdžiai) atsiprašiau. Labai viliuosi, kad tie dalykai daugiau  niekada nebepasikartos.

– Ko gero, ir draugų ratas pasikeitė – jame neliko tų, kurie mėgdavo su tavimi kartu taureles kilnoti.

– Matyt, jie ir nebuvo mano draugai, tik sugėrovai. Tikri draugai liko ir liks visada šalia, kad ir kas su tavimi nutiktų.

– Skirtingai nei kitos pramogų verslo garsenybės, kurios po TŲ įvykių ir tavo problemą viešai aptarė, tu pats bent jau socialiniuose tinkluose neatrodai labai pilietiškas – nieko neauklėji, nesigiri savo gerais darbais. Kaip tu pats supranti pilietiškumą ir patriotiškumą? Ar bent rinkimuose balsavai?

– Taip, balsavau, nes tai man svarbu. O patriotiškumą ir pilietiškumą visi ir suvokiame, ir parodome skirtingai. Labai patiko kažkieno pasakyta mintis, kad į šiukšliadėžę įmesta svetima nuorūka yra didesnė patriotizmo apraiška nei ant automobilio veidrodėlio prikabinta trispalvė.

Be to, aš nuo paauglystės esu didelis Lietuvos patriotas, kad kaip tai keistai skambėtų. Dar besimokydamas mokykloje visus sąsiuvinius buvau apipiešęs trispalvėmis – ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos. Mokykla, kurioje mokiausi, tais laikais buvo tokia tarybinė! Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jos nebaigiau ir nuėjau mokytis į vakarinę. Žinoma, anuomet turbūt prie tų jausmų dar prisidėjo ir paaugliškas maištas – norėjosi eiti ne pasroviui, o prieš srovę. Ir šviesaus atminimo Viktoras Cojus su savo tekstais nemažą įtaką padarė.

Na ir kas, kad esu rusų kilmės, bet gimiau Lietuvoje ir ją labai myliu. Nacionalizmo apraiškų iš lietuvių pusės esu sulaukęs tik paauglystėje, bet dėl to iš dalies ir pats kaltas buvau, labai prastai kalbėjau lietuviškai. O dabar tarp mano draugų netgi daugiau lietuvių nei rusų. Iš tiesų tautybė nėra svarbi, kur kas svarbiau yra aplinka, kurioje užaugi, ir kokiomis vertybėmis vadovaujiesi.

Po interviu Igoris sidabriniu žymikliu skuba raityti dedikaciją ant salotinio „Lemon Joy“ kompaktinės plokštelės „Willkommen“ knygelės lapo. „Pačiai mylimiausiai ir artimiausiai žurnalistei“, – perskaitau ir jau beveik pasipiktinu. „Pridėjau žodį „žurnalistė“ tik tam, kad neskambėtų taip intymiai. Juk tu puikiai žinai, kas mes esame vienas kitam“, – šypsosi jis.