Gyva krepšinio legenda nenumalšino pergalių alkio

Pirmasis olimpinių žaidynių prizininkas Kazimieras Petkevičius aikštelėje galynėjasi ir su užaugusiais anūkais

Pirmasis olimpinių žaidynių prizininkas Kazimieras Petkevičius aikštelėje galynėjasi ir su užaugusiais anūkais

Kazys Petkevičius puikiai prisimena tuos laikus, kai būdamas vienas Sovietų Sąjungos rinktinės lyderių įkrėtė beveik viso pasaulio krepšininkams, nors kovojo ne už savo šalį.

Tai buvo laikai, kai K.Petkevičius valandų valandas praleisdavo krepšinio aikštelėje ir rinko svarbiausius trofėjus: olimpinius, Europos ir pasaulio čempionatų medalius.

Laikai, kai vienas geriausių visų laikų krepšininkų tapo pirmuoju lietuviu, užlipusiu ant olimpinės apdovanojimų pakylos.

Nuo Helsinkio olimpinių žaidynių praėjo 55-eri metai. Ar kas nors pasikeitė? „Ne, - sako jis. – Gal tik krepšinio aikštelėje vis rečiau pergalingai iškeliu rankas. Tenka pripažinti net anūkų pranašumą.“

Kartais pralaimi

K.Petkevičius žino, ką reiškia laimėti. Kai pralaimi, irgi neatrodo nuliūdęs, ypač dabar, kai aikštėje grumiasi su gerokai jaunesniais ir fiziškai stipresniais varžovais. „Gerai vien tai, kad išbėgu į aikštę, kad galiu joje būti“, - nusišypsojo 81-erių atletas.

Krepšinio aikštelė įrengta ir prie jo sodybos Šventojoje. Lankas, tinklelis ir kamuolys šiuose namuose svarbesnis nei televizorius, kompiuteris ar skalbimo mašina.

Skalbyklės prireikia nebent tuomet, kai baigiasi mačas. Anūkų, sūnaus ir K.Petkevičiaus skruostais žliaugia prakaitas. Vyrai nusimeta permirkusią aprangą. Patys vėliau išsiskalbs.

Vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų niekada nebuvo išlepęs. Nei titulai, nei vardai, nei tūkstančiai per petį plojančių gerbėjų neprivertė riesti nosies. Kai su Sovietų Sąjungos rinktine jis atsidūrė beveik pačioje Helsinkio olimpiados viršūnėje, K.Petkevičius plačiai nusišypsojo, bet nujautė, kad gerokai reikšmingesnės pergalės laukia ateityje.

Po 55 metų – tikroji vertė

Vicečempione tapusiai anuometinei SSRS vyrų krepšinio rinktinei atstovavo Stepas Butautas, Kazys Petkevičius, Justinas Lagunavičius ir Stanislovas Stonkus, tačiau su sidabru į Lietuvą grįžo trys pirmieji, o atsarginiu buvęs S.Stonkus į apdovanotųjų gretas nepateko. Nebeliko nė vieno, su kuriuo K.Petkevičius aplaistė garsiąsias pergales.

„Nepaprasta dvasia ir noras laimėti – tokia įkvepianti olimpiados atmosfera. Niekas tuomet negalvojo, kad ši pergalė bus nepamiršta net 50 metų. Laikas parodė tikrąją jos vertę“, - K.Petkevičius rodo ir kitus apdovanojimus, kuriuos iki šiol saugo savo namuose.

Kazimieras - užsispyrusio ir kieto charakterio, nepaisantis ir nepasiduodantis jokiems sunkumams žmogus. Tikras žemaitis. Jis - ilgaamžiškumo krepšinyje pavyzdys. Išsiskyrė savotiška metimų į krepšį maniera: metė viena ranka nuo peties atsilošęs atgal.

Verkė tik kartą

Laimėjimų K.Petkevičiaus karjeroje buvo daug ir reikšmingų. Apie kai kuriuos sukurti filmai ir parašytos knygos.

Krepšininko karjerą K.Petkevičius 1945 metais pradėjo Kūno kultūros instituto komandoje, vėliau atstovavo „Žalgiriui“. Penkis kartus jis tapo Lietuvos čempionu, du kartus - Sovietų Sąjungos pirmenybių nugalėtoju, ne kartą tapo jų prizininku.

1947-1956 metais jis atstovavo Sovietų Sąjungos rinktinei. Su ja dukart tapo olimpiniu vicečempionu (1952 ir 1956 metais), dukart - Europos čempionu (1947 ir 1953 metais), sykį bronzos medalio laimėtoju (1955 metais).

Ryžtas ir sugebėjimas kovoti iš paskutiniųjų pačiomis sunkiausiomis minutėmis K.Petkevičiui padėjo tapti vienu geriausių Europos krepšininkų.

Jo kartos Lietuvos krepšininkai, iškovoję visus svarbiausius Europos trofėjus, verkė tik kartą. Ta pergalė sukūrė išskirtinę atmosferą ir pradėjo tikrąją „Žalgirio“ aukso erą.

„Kai tapome SSRS čempionais, jautėmės nugalėję imperiją. Kartais tai skamba pernelyg pompastiškai, bet tie mūšiai krepšinio aikštelėje vėliau įkvėpė dar ne vieną kartą“, - į prisiminimus leidosi garsus žaidėjas.

Dirba trenerio asistentu

K.Petkevičiaus patirtis, žinios ir meistriškumas – dar jokia praeitis. Jis yra treniravęs daugelį ryškiausių krepšinio žvaigždžių. Ir tai daro iki šiol.

„Jei reikėtų išvardyti, užtruktume kelias valandas. Pasakysiu tiek, kad rankas esu pridėjęs ir prie Arvydo Sabonio. Jis to niekada neužmiršta“, - savo auklėtiniais didžiuojasi treneris.

Kas antras kaunietis pažįsta K.Petkevičių. Visus juos krepšinio paslapčių yra mokiusi šio sporto legenda. „Girdėjau tokias kalbas, - kuklus K.Petkevičius. – Malonu, kai sustabdo gatvėje ir sako, kad iki šiol prisimena treniruotes. Ir taip kelis kartus per dieną.“

Žvalus, sportiškas ir jaunatvišką entuziazmą išsaugojęs dukart olimpinis vicečempionas iki šiol dirba Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje „Žalgirio“ dublerių komandos treneriu asistentu. Jis žino, kad dabar eilė atėjo kitiems – pergales skins jo auklėtiniai.

„Išmokysiu krepšinio pagrindų, - kalbėjo krepšininkas, kuris pats aikštėje visada buvo karys. – Dirbti galėčiau ir daugiau, bet auga nauja trenerių karta. Tikrai neketinu sustoti. Rugpjūtį vėl kibsiu į darbą.”

Nejaučia metų naštos

Bent kol kas jo automobilis dažniau stovi ne prie „Žalgirio“ krepšinio mokyklos, o prie namo Šventojoje. Krepšinio legenda čia atvažiuoja ne tik per atostogas, bet ir kiekvieną savaitgalį. Kaip ir krepšinio aikštelėje, sodyboje jis viską stengiasi daryti pats.

„Dažome sienas, dedame langus. Sūnus Arūnas viską stengiasi susikrauti ant savo pečių, bet ir aš nesėdžiu ant atsarginių suolelio“, - jaunatviškai mosteli krepšinio treneris.

Jis vis dar – atletiškas. Gal nebe toks energingas, kaip Helsinkyje, bet vis toks pats vyriškas, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, kai Maskvos skulptoriai kvietė K.Petkevičių pozuoti kurdami vyro skulptūrą.

„Taip susiklostė, kad iš savo kartos krepšininkų ilgiausiai išlikau darbingas. Manau, daug veiksnių turėjo įtakos, kad iki šiol dirbu. Yra kas manimi labai rūpinasi. Pirmiausia - tai šeima. Turiu puikią žmoną Laimą, su kuria užauginome šaunius vaikus. Visą laiką jaučiu Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos globą, kuri man tarsi suteikia papildomų jėgų“, - jokių specialių receptų negalėjo pasakyti K.Petkevičius.

„Sportas, krepšinis“, - kiek pagalvojęs du energijos šaltinius įvardija pirmasis olimpinis prizininkas. Išsaugoti sveikatą padėjo ne tik judėjimas, bet ir sportinis režimas, kurio paisė visą gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių