Gopalo balsas drebins „La Scala“ teatrą, o Kaune stovės jo namas

Romų tautybės baritonas Gopalas Michailovskis, užaugęs Kauno vaikų globos namuose, ant likimo nepyksta. Atvirkščiai – mano gavęs jo dovaną, kuria yra įpareigotas dalytis, ir pašauktas tapti pavyzdžiu kitiems.

24-erių vyras, atrodo, stengiasi pasinaudoti visomis gyvenimo gyvenimo galimybėmis: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) džiaugiasi klasikinio vokalo magistro studijomis, profesinio rengimo centre Vilniuje ruošiasi būti geru elektriku, o Kaune mokosi karybos Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje.

LNK projektas „Mes – vieno kraujo“ Gopalą vadina didžiausiu atradimu, o jis pats neslepia į televiziją einantis paskatinti žmones žvelgti į gyvenimą giliau ir pabandyti laimėti 10 tūkst. eurų, kuriuos skirtų tolesniems mokslams.

Blogiausia – neturėti pavyzdžio ir nesuprasti, kas yra gerai, o kas – blogai. Aš žinojau, kas yra nemeilė, bet sužinojau, ką reiškia būti mylimam. Ir norėjau eiti į meilės pusę.

Pradėjęs mokytis pas profesorių Virgilijų Noreiką, G. Michailovskis trečius metus tobulina dainavimą pas docentą Algirdą Janutą, kurį pakiliai apibūdina kaip vokalinės ir dvasinės išminties derinį. „Savęs dainininku dar nelaikau, šlifuoju vokalą. Esu tiesiog žmogus – romų tautybės, bet kartu jaučiuosi esąs lietuvis, o širdyje – ir tikras kaunietis“, – kukliai prisistato R. Michailovskis.

– Su pasididžiavimu sakote esąs kaunietis. Kodėl jūsų širdis linksta prie šio miesto?

– Aš tikras, gilios širdies kaunietis, čia užaugau, baigiau mokyklą. Myliu Kauną. Vos įvažiuoju į miestą, iškart pasijuntu labai gerai, nors draugai išsibarstę, o aš atvažiuoju tik į karininkų kursus. Tačiau Kaune mane užlieja palaimos banga. Norėčiau gyventi tik Kaune ir kada nors nusipirkti čia namą. Net vietą nusižiūrėjau.

– Kokia vieta Kaune jums yra ypatinga?

– Mylint Kauną sunku išrinkti mylimiausią vietą. Vis dėlto pastaruosius metus mano mylimiausia vieta yra Arkikatedra. Vilniuje esu į daug bažnyčių užsukęs, bet dar nė viena nesukėlė tokio šventumo jausmo. Žinoma, visas bažnyčias gaubia šventumas, bet Kauno arkikatedra turi ypatingą aurą ir viskas aplink ją man artima ir suprantama. Jei turėčiau galimybę dažniau eiti į ją, mielai tai daryčiau. Apskritai ta Kauno senamiesčio dalis mane labai žavi.

– Esate tikintis?

– Taip, aš krikščionis. Bet manau, kad Dievas yra vienas ir visos religijos į jį veda. Nesilankau uoliai Mišiose, į bažnyčią einu tada, kai jaučiu poreikį. Gyvenimas be Dievo man atrodo tuščias. Mane taip pat vilioja Rytų išmintis, induizmas, dzenbudizmas. Joga neužsiimu, bet norėčiau, o praktikuoju meditaciją ir pranajamą, nes tai labai susiję ir su dainavimo technika.

– Galima išgirsti, kad melstis galima bet kur, kad gamtininkas Dievą gali matyti gamtoje, o kompozitorius savo Dievu laikyti muziką. Ar jums dainavimas tolygu pakylėjimui, maldai?

– Tikiu Dievą ir manau, kad muzika, voverėlė, mašinytė – visa yra iš jo. Jei myli Dievą, gali giliau mylėti ir muziką. Dainininkas ar inžinierius – tik šablonas, esminis klausimas – kas tu, be to, esi iš tiesų. Buvo kompozitorių, kurie atsisakė Dievo kūryboje ir Dievu laikė muziką, bet man tai yra neįmanoma. Vienas mano siekių – kad kiekviena dainavimo pamoka būtų su Dievu, malda, nors tai gal kažkam skamba keistai.

– Išties keistai. Kam to reikia?

– Tai nekelia egoistinių minčių. Noras tobulėti ir būti geriausiam veda į pilnatvę, bet, ištikus nesėkmei, susiduri su nusivylimu savimi. Kodėl? Todėl, kad išryškėja egoistinė gyslelė, kai norisi būti ne geriausiam, kiek gali, bet geresniam už kitus, vadinasi, sutrypti kitą. Yra geras posakis: ar būtina užgesinti kito žiburį, kad uždegtum savąjį? Į muziką stengiuosi eiti per Dievą – kad neturėčiau panašių egoistinių minčių. Aš labai noriu būti dainininkas, bet net jei juo nebūčiau, suprasčiau tai kaip Dievo siųstą man ženklą eiti kitur, kitą planą. Manau, kad stengdamasis gali tapti kurios kitos srities profesionalu, bet šiame gyvenime Dievas mane gludina ir siunčia išbandymus būtent per dainavimą. Žinau, kad vėlimasis į intrigas žmogų labai apkrauna. Užsidedi karūną ir turi už ją atsakyti. O kai neužsidedi, esi laisvas žmogus. Toks ir noriu likti mene – laisvas, nevaržomas, ir tik tai, mano manymu, gali atvesti prie meistrystės.

– Kas yra meistrystė?

– Meistrystė yra tuomet, kai esi užtikrintas savimi, turi sukaupęs ne tik dainavimo, bet ir dvasinės išminties. Žmonės ateina paklausyti muzikos norėdami dvasinio pasitenkinimo, todėl pats turi būti neišmatuojamas klodas ir pasiruošęs perteikti meną. Meistrystė – kai mokiniui gali padėti tobulinti ne tik vokalą, bet ir save.

– Vaikų namai nėra puikiausia terpė skleistis talentams. Kaip jums pavyko apčiuopti savąjį?

– Kai pagalvoju, sutapimai gyvenime nugrūda tave ten, kur reikia. Mano kelią į muziką žymi keli lemtingi etapai ir žmonės: pradinių klasių mokytoja Regina Damijonaitienė, kuri man parodė begalinę meilę ir atvėrė mano paties širdį, manimi tikėjusi muzikos mokytoja Teofilė Vozbutienė ir Juozo Gruodžio konservatorija, galutinai atvėrusi akis ir leidusi suprasti, kuo noriu būti gyvenime.

Aš laime vadinu savo susikurtą vidinę darną, harmoningą gyvenimą. Mano taktika – eiti į gėrį per Dievą, per kovą su savimi.

Iš vienos mokyklos mane išmetė antroje klasėje. Vaikščiodavau per pamoką ir dainuodavau. Prisidėjo ir tai, kad klasės vaikų tėvai prieštaravo, kad čigonas, kuris keikiasi, blogai elgiasi, mokytųsi kartu. Ką darysi – atsikratė. Nuėjau į Viktoro Kuprevičiaus vidurinę mokyklą, ten išmetė iš trečios klasės, ne visai išmetė – tik į kitą klasę. Buvau hiperaktyvus ir kitus mokėjau išjudinti, nuo vaikystės išsiskyriau oratoriškumu ir vaikai manęs klausydavo, o ne mokytojos. Tėvai vėl pradėjo reikalauti mane išmesti. Nė viena mokytoja nebepriėmė manęs į klasę – vienintelė R.Damijonaitienė. Tai fantastiškas žmogus, ir kaskart norisi verkti, kai pradedu apie ją kalbėti. Ji mąstė ir elgėsi kaip mama. Vaikų namai ne viskuo aprūpindavo, tai ji iš savo pinigų ir pratybų sąsiuvinius man nupirkdavo, nuvesdavo pavalgyti – jei likdavo, gaudavau nemokamo maisto. Atrodo, smulkmena, bet kai augantis organizmas negauna pakankamai maisto, vaikas būna piktas. Ji suorganizuodavo man drabužių, surengė gimtadienį su tortu. Iki šios mokytojos niekad nebuvau ekskursijoje – neturėdavau pinigų ir niekas nesiveždavo. Ji iš savo pinigų mane vežėsi į Vilnių, vedėsi į televizijos bokštą. Matydama mano aktyvumą, stūmė visur, kur galėjo: ir koncertuose dalyvaudavau, ir į varžybas važiuodavau. Galiausiai mane išvariusi klasė atsiprašė. Kai baigiau keturias klases, nuėjau pas mokytoją, apsikabinau, apsiverkėme. Likusius metus ji buvo lyg mano šešėlis. Galėčiau apie R.Damijonaitienę ilgai kalbėti – jausmas neišmatuojamas mano širdimi. Taip mano gyvenimas prasidėjo – nuo meilės. Pamačiau, kad žmonės gali mylėti. Galų gale mane vis tiek išmetė iš tos mokyklos, kai buvau septintoje klasėje.

– Dėl ko buvote išvarytas dar kartą?

– Kalta paauglystė. Susimušiau su vienuoliktoku, bet iki tol buvau prisirinkęs raportų už trukdymą mokytojams dirbti. Įdomu tai, kad visas pamokas lankydavau ir mokiausi net labai gerai, kitiems nepriimtinas buvo mano elgesys. Bet daug vėliau sugrįžau į tą mokyklą pakoncertuoti ir sulaukiau atsiprašymo.

Su tokia charakteristika manęs išvis į jokią mokyklą nenorėjo priimti, tad aš, paauglys iš nelabai kokios aplinkos, atsidūriau Tito Masiulio jaunimo mokykloje. Bet net ir ten, kur, atrodo, suburtas žemiausias visuomenės sluoksnis, yra žmonių, puikiausių pedagogų. Ir jie mane pastebėjo. Kur nepastebės, jei ateidavau į pamokas vienintelis. Vis dėlto svajojau pereiti į paprastą vidurinę mokyklą, pavyko patekti į Juozo Urbšio mokyklą, bet ten mane priėmė tik į vakarinę, kur sutikau kitą lemtingą man mokytoją – T. Vozbutienę. Ji iškart paprašė manęs būti klasės, kurioje ir penkiasdešimtmečių buvo, seniūnu, pastebėjo gebėjimus, pradėjo ruošti konkursui „Dainų dainelė“, ir mokyklos žvilgsnis į mane pradėjo keistis. Pasitaikė galimybė dalyvauti projekte „Už gražų vaiko pasaulį“, kur dainavau su Jeronimu Miliumi, Michailu Bojarskiu.

Po pusmečio jau mokiausi dieninėje mokykloje. Mokytoja parekomendavo mane Miko Petrausko muzikos mokyklos direktoriui Ojarui Gricijonui, kuris pasiūlė stoti į Juozo Gruodžio konservatoriją.

Man pasisekė. Gyvenau vaikų namuose, nemažai mano draugų nuėjo klystkeliais, sėdo į kalėjimą. Taip nutinka, nes žmogus neturi gyvenimo stuburo. Man jį davė Juozo Gruodžio konservatorija. Tik dabar įvertinu, kad patekau į labai gerą erdvę. Ir ten buvau aršus – žinant derinį „temperamentas plius aplinka“ turėjau problemų dėl elgesio, man vis atleisdavo, bet kartą direktorius Kęstutis Bliujus tiesiai šviesiai pasakė: arba tu nustoji, arba mes irgi tavęs atsisakysime. Nuo tada tapau šilkinis. Konservatorijoje žmonės mane mylėjo ir linkėjo viso ko geriausio. Nuoširdžiausiai esu jiems dėkingas, nors kartais galėdavo taip neatrodyti. Baigdamas konservatoriją turėjau tvirtus muzikos pagrindus ir tikinau, kad tikrai įstosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

– Kada pamilote muziką taip, kad pajutote ir norą savo gyvenimą sieti su ja?

– Kai pirmą kartą išgirdau klasikinį dainavimą, man tai pasirodė kaip baubimas. O įsimylėjau ir panorau dainuoti išgirdęs italų kompozitoriaus Ernesto de Curtis dainą „Torna a Surriento“ („Grįžk į Sorentą“), kurią mano pirmas mokytojas O.Gricijonas padainavo su nepaprastu užsidegimu. Kaip neįmanoma suskaičiuoti, kiek vandenynas turi bangų, taip aš įsimylėjau muziką. Klasika, opera mane sužavėjo taip, kad kiti jau kreivai žiūrėdavo: teatre nepraleisdavau nė vieno spektaklio, galėjau išvardyti visus atlikėjus, eiles, parterius, teatras tapo mano namais. Į vaikų namus grįždavau tik pernakvoti.

– Ar jaučiate nuoskaudą, kad neaugote visavertėje šeimoje?

– Nuoskaudos nejaučiau, nes nežinojau, kaip gali būti kitaip. Aš visą gyvenimą mačiau ne mamą ir tėvą, o auklėtojas, žinojau, kad valgyti paduodama tuo pačiu laiku, patalynė yra keičiama tam tikru laiku, maudomasi, žiūrima televizorių ir einama miegoti – irgi nustatytu.

Ne nuoskaudą, o netekties skausmą jaučiau išsiskirdamas su vaikų namų direktore Kazimiera Motiejaitiene. Ji išlaikydavo atstumą, bet jaučiau jos artumą, mane visuomet motiniškai globodavo, užstodavo, sakydavo: aš tave išauginsiu ir būsi padorus čigonėlis. Sutapo taip, kad panašiu metu ji išėjo iš darbo ir man reikėjo palikti vaikų namus. Prisimenu tą dieną: visi vaikai išvažiavo prie jūros, aš – vėliau. Ilgai su ja kalbėjome apie šį gyvenimo tarpsnį, nusistebėjo, koks aš užsidegęs muzika, perspėjo, kad nepasiklysčiau. Apsikabinome, pasibučiavome, davė 20 litų (tai man buvo tikrai nemaži pinigai) ir aš išvažiavau. Grįžęs jos jau neradau. Iš didelio apmaudo net parašiau porą eilėraščių apie tą netektį. Ir tąkart, kaip ir daugeliu kitų atvejų, muzika man padėjo išgyventi. Yra tokia Cesare Bixio daina „Mamma“ ir joje tokia eilutė: „Mama, šiandien tavo galvą baltą norėčiau glausti prie savo širdies.“  Raudojau miškelyje – tai gali atrodyti nesuprantama, bet netekau žmogaus, kuris visą gyvenimą buvo šalia.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
saunuolis esi gopalai sekmes tau sveikatos daug linkiu.nuostabiai dainuoji visi mylim tave

Renata

Renata portretas
Charizma, talentas, temperamentas, vyriškas žavesys , dvasingumas, - tu Lietuvos šviesulys ! Tiesiog tai yra laimė klausyti dainavimo , nes tu dainuoji visa savo siela ! Ir tikrai tikiu, kad tu džiuginsi viso pasaulio klausytojų širdis!

Pretty please

Pretty please portretas
Ei, Gopalai, idek ka nors i youtube, ka nors is klasikos. Nieko daugiau, isskyrus sita pacia istraukele is Delilah, ten daugiau neradau. Tikrai nuostabus balsas. O ir vyrukas tikras fainuoliukas. Daug sekmes siekiant savo tikslu.
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių