G. Jaunius: „Lietuvos balsas“ – tarsi atskiras muzikinis pasaulis

– Rudenį prasidės populiariausio LNK muzikinio televizijos projekto „Lietuvos balsas“ dvyliktasis sezonas. Bet pokalbį norėčiau pradėti dar iš toliau. Sunku suvokti, kad noras būti vienuoliu kunigu ir renginių organizatoriumi slypėjo viename ir tame pačiame žmoguje…

– Kodėl gi? Liturgijos organizavimas bažnyčioje tam tikra prasme irgi turi renginio bruožų. Sutinku, kad sritys skirtingos, bet, matyt, tai kalba apie faktą, kad man patinka prieštaringi dalykai. Tiesą sakant, nesigailiu, kad netapau dvasininku. Užtai džiaugiuosi turėtomis patirtimis: gyvenau Jėzuitų namuose Kaune, trejus metus mokiausi Kauno kunigų seminarijoje. Ten gavau puikius filosofijos, teologijos pagrindus, tiesa, dar metus prieš tai mokiausi Kretingos Šv. Antano religijos studijų institute.

Kieno paskatintas pasirinkau pasauliečio kelią? Niekieno – tik savo širdies. Jėzuitų vadyba buvo labai subtili ir taikliai vedanti į žmogaus širdį. Buvau mokomas įsiklausyti į save. Visus trejus metus tai ir dariau. Tačiau lygiagrečiai toms studijoms aš dar sugebėjau organizuoti ir muzikos festivalius. Tai buvo ženklas, kad galiu daryti ir viena, ir kita, bet visa širdimi jaučiau, kad mano vieta ne tarp bažnyčios ar vienuolyno sienų.

E. Paulausko, U. Bagdonavičiaus, ELITAZ archyvo, G. Jauniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Prodiuseriaujate jau 25 metus, tuo tarpu jūsų įkurti kūrybos namai „Elitaz“ kitąmet švęs 20-ies metų jubiliejų. Įdomu, kokį kelią teko nueiti nuo tada, kai palikote Jėzuitų namus ir, gavęs šiek tiek pinigų, gyvenimo pradžiai išsinuomojote butuką Šančiuose?

– Prisipažinsiu, kad Kaunas tame kelyje, kaip ir visoje mano karjeroje, labai figūravo. Netgi tada, kai išvažiavau dirbti į Vilnių, mane nuolat kviesdavosi tuometė „Katalikų studija“, esanti Kaune, kitos prodiuserinės kompanijos.

Į televiziją darbuotis taip pat atėjau per Kauną ir kauniečius. Pirmoji mano laida buvo „Atverk duris“ su broliu Astijumi. Po jos sekė „Farai“ (apie kasdienį pareigūnų gyvenimą), „Mažieji stebuklai“ (apie medikų darbą), „Gelbėtojų komanda“ (apie ugniagesius). Per tuos metus pačiupinėjau tikrai nemažai dokumentinės realybės žanro. O tada atsirado populiarieji „Gelbėtojai“, mus visus iškrapštė iš už kadro ir liepė darbuotis laidoje (juokiasi).

Maždaug apie 2005-uosius drauge su savo geru bičiuliu Tadu Bruzguliu, kuris dabar yra „Elle“ žurnalo vadovas ir savininkas, sumanėme kurti restoraną. Kadangi negavome licencijos, o įmonę jau buvome įsteigę, pradėjome organizuoti renginius.

Po atrankų esame džiugiai nusiteikę, nes Lietuvoje spėjo užaugti nauja ir labai talentinga dainuojančių žmonių karta. Jaučiu, kad gresia išskirtinis šio projekto sezonas.

Tuo metu aš jau pilna koja dirbau televizijoje ir supratau, kad ši veikla nėra ilgaamžė. Panorau užsitikrinti sau ateitį. Taip atsirado renginiai. Toli nuo televizijos nepabėgau, nes tai pačiai televizijai, kurioje tuo metu dirbau, mūsų kūrybos namai ir organizavo renginius. Ilgainiui jie išaugo į labai rimtus, jau filmuojamus projektus – didžiuosius televizijos sezono pristatymus ir kt. Taip po truputį viskas ir įsivažiavo.

– Kaip jums šovė į galvą įgyvendinti „The Voice“ franšizę Lietuvoje ir kokių sunkumų patyrėte rengdami pirmąją „Lietuvos balso“ laidą?

– Pačią franšizę, tiesą sakant, išsirinko LNK televizija, o mums tiesiog pasiūlė imtis šio projekto. Kai jį pamačiau, net nesvarsčiau – iš karto sakiau „taip“! Kaip matote, neprašoviau: „Lietuvos balsas“ šįmet pradės dvyliktąjį sezoną.

Reikia pasakyti, kad tai labai sudėtingas projektas – jis ir renginys, ir gyvos muzikos koncertas, ir TV laida. Pirmi žingsniai buvo nelengvi, užtai sudarė mums sąlygas augti. Per tą laiką susipažinau su daug patirties sukaupusių ir mus konsultuojančių užsienio prodiuserių.

E. Paulausko, U. Bagdonavičiaus, ELITAZ archyvo, G. Jauniaus asmeninio archyvo nuotr.

– „The Voice“ laikoma sėkmingiausia pasaulyje televizijos franšize. Šou kuria beveik šimtas šalių, o per jo egzistavimą gimė net kelios naujos atšakos, skirtos vaikams, paaugliams, senjorams, repo dainininkams, kartoms ir projekte jau dalyvavusioms žvaigždėms. Pernai lietuviai stebėjo „Lietuvos balsas. Kartos“ variantą, o ko turėtume tikėtis šiais metais?

– Šį sezoną „Lietuvos balsas“ bus klasikinis – be jokių atšakų. Paintriguosiu, kad tai bus bene ilgiausias sezonas, nes žiūrovams pateiksime daugiau aklųjų perklausų.

Po kiekvieno „Lietuvos balso“ savęs klausiame, ar jau visi lietuviai padainavo, ar dar turėsime iš ko rinktis kitais metais (juokiasi). Tai skubu nuraminti ir jus, ir save: po atrankų esame džiugiai nusiteikę, nes Lietuvoje spėjo užaugti nauja ir labai talentinga dainuojančių žmonių karta. Į atrankas kvietėme asmenis nuo 15-os metų. Konkurencija tarp dalyvių bus didžiulė – teks traukti visus ginklus, kokius tik turi.

Ir pats labai laukiu aklųjų perklausų, kurias filmuosime jau liepos 25, 27 ir 28 dienomis Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje. Tada ir pamatysiu, kaip tie mūsų atrinktieji dalyviai atrodo ant „Lietuvos balso“ scenos. Tačiau jau dabar jaučiu, kad gresia išskirtinis šio projekto sezonas.

– Prodiuseriai paprastai turi gerą uoslę žvaigždėms. Gal jau dabar matote potencialų „Lietuvos balso“ nugalėtoją?

– Sakykime taip: aš matau ne nugalėtoją, bet žmones, kurie, mano galva, galėtų laimėti šį projektą. Deja, labai dažnai atsitinka ir taip, kad kas pradžioje sužavi, išsiskiria iš kitų, nebūtinai pasiteisina laidų eigoje. Kartais geras vidutiniokas atsiveria gražiausiomis spalvomis ir įtikina visus, kad būtent jis vertas nugalėtojo vardo. Todėl apie būsimus laimėtojus kalbu labai atsargiai, nors kokius keturis ar penkis kartus per atrankas tikrai aikčiojau, kaip, beje, ir kiti komisijos nariai – Rosita Čivilytė (dalyvių dainavimo mokytoja), Julius Valančiauskas (muzikos redaktorius).

– Ar tarp atrinktųjų dalyvių yra užsieniečių?

– Yra, bet nepasakyčiau, kad daug. Iš kaimyninės Latvijos visada turime norinčių dalyvauti, nes Latvijoje kol kas dar nėra tokio projekto. Bus atlikėjų iš Angolos, Sakartvelo.

– Koks šįmet bus „Lietuvos balso“ teisėjų desantas – pakvietėte dalyvauti daugiausia „M.A.M.A“ statulėlių susižėrusią Jessicą Shy. Ar nebijote, kad visi dalyviai norės patekti į jos komandą, tuo tarpu kiti teisėjai liks be darbo?

– Visų pirma, tuos žmones, kurie sėdi kėdėse, mes vadiname mokytojais, o ne teisėjais. Kodėl? Nes jie gali ne tik komentuoti, bet ir patys, užlipę ant scenos, parodyti savo meistriškumą. Nuo jų labai daug kas priklauso, nes dėl jų į atrankas ateina ir dalyviai. Priklausomai nuo jų populiarumo, charizmos kyla žiūrovų susidomėjimas ir pačiu projektu.

Kiekvienais metais mes iš naujo formuojame mokytojų suolą. Tiesa, kai kurie asmenys kartojasi, bet tie naujieji, kurie ateina, įneša į projektą labai daug geros, šviežios energijos. To tikimės pakvietę dalyvauti ir J. Shy. Kai paskelbėme apie jos prisijungimą prie mokytojų komandos, išsyk atsirito dar viena norinčių dalyvauti „Lietuvos balso“ projekte banga.

Ar kiti mokytojai neliks be darbo? Nemanau. Nes į atrankas atėjo labai daug mokytojos Gabrielės Vilkickytės gerbėjų, jos kūrybos sekėjų. Mantas Jankavičius taip pat turi savo gerbėjų ratą, kaip ir Benas Aleksandravičius Ba. Jis jau ne pirmus metus tiesiog magiškai traukia dalyvius. Spėju, kad bus didžiulė konkurencija ir tarp mokytojų, ne tik tarp dalyvių.

Beje, šiais metais projekte matysite ir daug dalyvių, į kuriuos mokytojai neatsisuks. Tarp jų bus ir tikrai gerų, mygtuko paspaudimo vertų dainininkų, kurie kvietimo į kitą etapą taip ir nesulauks. Kodėl? Nes, kaip ir sakiau, kartelė bus pakelta labai aukštai, o mokytojai turės tik ribotą vietų skaičių.

E. Paulausko, U. Bagdonavičiaus, ELITAZ archyvo, G. Jauniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tarp dalyvių bus ir Lietuvos muzikos pasaulyje žinomų balsų?

– Pernykštis „Lietuvos balsas. Kartos“ projektas šiai galimybei buvo dėkingesnis. Pagal taisykles projekte gali dalyvauti ir žinomi, jau karjerą muzikos srityje padarę žmonės, bet vis tik šis konkursas labiau skirtas tiems, kurie dar tik nori pradėti savo muzikinį kelią. Žinoma, matytų žmonių tikrai bus, kaip ir sugrįžimų. Laidos reporterė – Eglė Jurgaitytė – liks ta pati. Muzikinio konkurso vedėjas – Rolandas Mackevičius – bus tas pats.

– Kokią pagrindinę savo dalyvavimo priežastį mini žmonės, užpildę dalyvių anketas ir panorę pasirodyti „Lietuvos balse“?

– Dalyvavimas „Lietuvos balse“ dainininkams yra, visų pirma, puiki sceninė patirtis. Tai ir darbas su gyva grupe, ir galimybė pabendrauti su tikrai rimtas karjeras muzikos srityje padariusiais mokytojais, o kur dar didžiulė žiūrovų auditorija tiek prie TV ekranų, tiek ir studijoje, filmuojant „Balso“ etapus.

Šįmet akląsias perklausas filmuosime Vilniuje, paskui kovų etapui judėsime į Klaipėdą, o finalui vėl grįšime į sostinę, į „Twinsbet“ areną.

Kodėl žmonės dalyvauja „Lietuvos balse“? Nes juos neabejotinai traukia ta didelio televizinio muzikinio renginio aura. Tarp jų yra ir tokių, kurie aiškiai sako, kad atėjo laimėti – pasiimti tuos 15 tūkstančių eurų ir gauti kontraktą su garsia muzikos įrašų kompanija. Kiti nori tiesiog dalyvauti ir save parodyti. Žodžiu, dalyvių motyvacijos pačios įvairiausios ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad „Lietuvos balsas“ yra tarsi atskiras muzikinis pasaulis, į kurį visi su džiaugsmu trokšta pasinerti.

– Kadaise pats vos netapote vienuoliu, tai sakykite, ar vienuoliai (-ės), kunigai gali dalyvauti tokiame muzikiniame šou?

– Gali, gali. Kodėl gi ne? Kažkada viena balsinga vienuolė net tapo „Italijos balso“ nugalėtoja. Mūsų durys visiems atviros. Deja, vienuolių per visą šio projekto istoriją nesulaukėme, nors... sykį vedėme derybas su vienu labai gerai dainuojančiu kunigu. Tik jis, matyt, nerado būdo suderinti savo pagrindinių pareigų su dalyvavimu „Lietuvos balse“. Šįmet irgi, jei gerai pamenu, dvasininkų projekte nebus, bet noriu pasinaudoti šia proga ir padrąsinti juos dalyvauti kitais metais.

E. Paulausko, U. Bagdonavičiaus, ELITAZ archyvo, G. Jauniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Teko būti praeito „Lietuvos balso“ finale, kuris vyko Kauno „Žalgirio“ arenoje, ir matyti, kaip dėl techninių kliūčių neveikė grupės „Fuzija“ elektrinės gitaros. Ar po tokių netikėtumų nepadaugėja ant galvos žilų plaukų, o grįžus namo – ar netenka gerti raminamųjų, džiaugiantis, kad, ačiū Dievui, viskas baigėsi sėkmingai?

– Iš tiesų stresinių momenčiukų mūsų kasdienybėje yra daug. Bet gal dėl to mes ir mėgstame tai, ką darome? Esame ištroškę adrenalino, greitos reakcijos, nuotykių. Nors mūsų darbas – viską sklandžiai suplanuoti, bet, prisiminus „Fuziją“, man ir šiandien delnai kaista. Net į reklamą turėjome išeiti anksčiau. „Lietuvos balsas. Kartos“ projektas buvo be galo sudėtingas, nes jame dalyvavo ne tik dainininkai, bet ir grupės, atėjusios su savo instrumentais, kuriuos reikėjo kokybiškai įgarsinti. Šia prasme dvyliktasis projekto sezonas bus kur kas lengvesnis. Tad nelinkiu jokių kuriozų nei sau, nei kitiems – tik smagaus reginio, gerų reitingų, o dalyviams – gerų balsų.

Savaitgaliais, kai nėra filmavimų, stengiuosi kokybiškai leisti laiką – ilsėtis, skaityti knygas, važinėti dviračiu po miestą. Mindamas pedalus klausausi garso knygų.

– Gal galite paintriguoti „Lietuvos balso“ gerbėjus, kad jų fantazija per likusią vasaros dalį lietųsi laisvai ir būtų smagiau laukti rudens…

– Na, visų detalių dar negaliu atskleisti, bet žiūrovams pažadu, kad intriguojančių vaizdų bus į valias. Kasmet stengiamės šį konkursą atnaujinti. Prieš porą sezonų įvedėme kryžmines kovas, kur mokytojai kaunasi tarpusavyje, o dalyvius vertina šimtas prisiekusiųjų. Jie nėra šališki, neatstovauja kažkuriam vienam konkursantui. Įdomu, kad kartais jų nuomonė visiškai nesutampa su mūsų mokytojų nuomone, bet laikomės pozicijos, kad žiūrovai visada teisūs. Beje, kryžmines kovas su prisiekusiaisiais žiūrovai pamatys ir šiais metais.

– Ar akies krašteliu stebite, kaip „Lietuvos balso“ laimėtojams sekasi toliau?

– Vienas ryškiausių „Lietuvos balso“ atradimų yra Monika Marija, šiuo metu nuėjusi į kantri muzikos skambesį. Bet ne tik ji. Čia reikėtų kalbėti ne tik apie nugalėtojus, bet ir apie finalistus, iš kurių daugelis padarė puikias muzikines karjeras ir šiandien sėkmingai gyvena iš muzikos. Turiu omeny Anyanyą – dešimtojo sezono nugalėtoją, gyvenantį Lietuvoje, Vilniuje. Kalbant apie dvyliktąjį sezoną, manau, turėsime labai daug ryškių atlikėjų, kurie nebūtinai nugalės, bet kad paliks šiltą įspaudą žmonių širdyse – tai jau tikrai.

E. Paulausko, U. Bagdonavičiaus, ELITAZ archyvo, G. Jauniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Tik darbai, renginiai, projektai… Ar „Elitaz“ kolektyvas su savo vyriausiuoju prodiuseriu priešakyje vasarą neatostogaus?

– Taip jau yra, kad vasara mums pats darbymetis, bet aš atsikvepiu kelionėse. Štai ir dabar jau kraunu lagaminą į Monrealį. Važiuoju pas prancūzakalbės Kanados dalies „Balso“ prodiuserį. Kolega kviečia pažiūrėti jo filmuojamų „Balso“ laidų. Ir nors vizito tikslas – darbinis, bet nuvykęs į vietą pasistengsiu dar ir šį tą pamatyti. Vien turistauti – be jokio tikslo – nelabai mėgstu. Jei jau vykstu, tai arba pas kažką į svečius, arba darbo reikalus derinu su laisvalaikiu.

– Jūsų darbas kelia daug streso. Ar turite kažką, kas padėtų nusiraminti ir suteiktų balansą kasdienybėje?

– Kelis kartus per savaitę sportuoju. Turiu asmeninį sporto trenerį. Savaitgaliais, kai nėra filmavimų, stengiuosi kokybiškai leisti laiką – ilsėtis, skaityti knygas, važinėti dviračiu po miestą. Mindamas pedalus klausausi garso knygų.

– Vasariniai vandens sportai nerūpi?

– Jei iš darbo pusės, tai „Elitaz“ irgi dirba su vandeniu. Rugpjūčio 16–17 d. Klaipėdos uoste rengiame F2 vandens formulių pasaulio čempionato etapą, kur pergalės sieks ir lietuvis Edgaras Riabko. Katerio teisių laikyti nesiruošiu, nes geriausiai jaučiuosi ant žemės, kelyje, automobilyje. Be galo mėgstu vairuoti. Tai irgi vienas iš mano atsipalaidavimo būdų.

E. Paulausko, U. Bagdonavičiaus, ELITAZ archyvo, G. Jauniaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar mėgstate gręžiotis atgal, į praeitį? Ar kada pamąstote, kas būtų, jeigu 1999-ųjų gegužę nebūtumėte iškepęs to pirmojo blyno – nebūtumėte surengęs krikščioniškos muzikos festivalio Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje?

– Gal kartais ir pagalvoju, kas būtų, jeigu būtų, bet, tiesą sakant, esu labai patenkintas tuo, ką darau dabar. Visur gerai, kur mūsų nėra, bet iš tiesų kiekvienas darbas, kiekvienas pašaukimas turi savo niuansų. Todėl tikiu, kad mano atveju viskas susiklostė geriausiai taip, kaip ir turėjo susiklostyti. Kartais pasiilgstu ir tos tylos, ir to subalansuoto ritmo, kokį turėjau gyvendamas Jėzuitų namuose, bet puikiai suprantu, kad mano asmenybės tipažui ten trūktų judesio, triukšmo, veiklų.