F. Alley: kai patys padarome daug, tada ir pasaulis dovanoja sėkmę

– Kada pradėjote domėtis muzika, ją kurti?

– Mano močiutė turėjo gražų balsą, senelis grojo akordeonu – nuo mažens buvau apsupta muzikos. Kaip ir daugelis bendraamžių, lankiau muzikos mokyklą, vėliau – dainavimo pamokas, o penkiolikos metų, kaip dažnai nutinka paauglystėje, mane apėmė melancholija ir liūdesys. Pradėjau ieškoti vietos po saule ir susidomėjau dainuojamąja poezija. Pačios gražiausios man buvo Vytauto Kernagio, Andriaus Kulikausko, Sauliaus Mykolaičio dainos. Paslapčia pradėjau kurti melodijas eilėraščiams, o netrukus ir pati rašyti dainas. Žinoma, dauguma jų neišvydo dienos šviesos, bet man tai buvo neįkainojama pradžia ir pirmi žingsniai į muzikos pasaulį.

– Kas atviliojo į Londoną ir kodėl savo gyvenimą kurti nusprendėte būtent šiame mieste?

– Iš tiesų neplanavau gyventi ne Lietuvoje. Tik mėgau keliauti, aplankyti naujas vietas. Tačiau kai kurie dalykai nutinka mums nesuprantant, nei kodėl, nei kaip. Atvykimas į Londoną ir pati pradžia čia man dabar atrodo kaip sapnas. Kai atsigręžiu atgal, manau, kad man reikėjo pokyčių ir iššūkių, naujų galimybių kuriant savo muziką. Norėjau ją iš karto kurti savaip. Sunku nusakyti tą būseną – tarsi kas būtų stūmęs iš nugaros ir vedęs ten, kur turi eiti.

– Neretai svetur gyvenantys lietuviai tikina, kad užsienyje žmonės tolerantiškesni, šilčiau priimantys tiek jų asmenybes, tiek ir kūrybą. Ar pritartumėte?

– Vengiu lyginti ar sakyti, kad Lietuvoje vienaip, o jau kitur tai kitaip. Kiekviena šalis ir joje gyvenantys žmonės turi ir pranašumų, ir trūkumų. Taip, Londone žmonės laisvesni, tolerantiškesni, bet tai juk didelis miestas. Kiekvienas savo jėgomis bando susikurti gyvenimą ir supranta, kad ir kitas nori to paties. Iš tiesų mes, žmonės, esame vienodi, mūsų troškimai tokie patys: norime būti sveiki, saugūs, laimingi, realizavę save. Manau, kad didžiausias skirtumas tarp gyvenančiųjų mažoje šalyje ir didelėje, mažame mieste ir dideliame yra tas, kad mažuose mes jaučiamės svarbūs ir vieninteliai, daugiau galvojame, kaip atrodome aplinkiniams, dažnai elgiamės pagal nustatytas normas ir bandome su kažkuo lygintis. Dideliame mieste supranti, kad tu esi lygiai toks pats, kaip ir milijonai kitų, nepaisant tavo užimamų pareigų, išvaizdos, pajamų, statuso ir t.t. Jei nebūsi atviras ir tolerantiškas, kenksi pats sau, nes daug kas erzins ir kartins gyvenimą. Taigi tolerancija kitam ateina natūraliai, kai supranti, kad nesi nei herojus, nei kažkuo ypatingas, ir tau pačiam reikia išsiugdyti daugiau gerų savybių, nei turėjai iki šiol. Todėl ir kitiems pasidarome šiltesni, išmokstame pagirti kito darbus, kūrybą. O supratus, ko norime patys, kito kitoniškumai ima nebetrukdyti.

– Ar ateityje planuojate sugrįžti į Lietuvą visam laikui?

– Svarbiausia būti laimingam ten, kur esi, o ne ten, kur nesi. Kadangi aš neplanavau išvažiuoti iš Lietuvos, o išėjo atvirkščiai, tai dabar vengiu ką nors planuoti visam laikui. Žiūrėk, viena diena išausta vienokia, o kitą jau darai kažką, ko niekada manei nedarysi. Kol esu laiminga Londone, čia ir gyvenu. Jei jausiu, kad būsiu laimingesnė Lietuvoje, sugrįšiu. Leidžiu gyvenimui tekėti sava vaga.

– Grįžtate aplankyti Lietuvos. Gal per tą laiką, kai gyvenate toli nuo jos, pastebite džiugių pokyčių?

– Aš labai pasiilgstu Lietuvos. Stengiuosi grįžti kuo dažniau, kad ir trumpam. Pastebiu daug džiugių pokyčių: žmonės laisvesni, tolerantiškesni, užsiima įvairiomis įdomiomis veiklomis, daugiau keliauja, kuria, mažiau koncentruojasi į materialius dalykus.

– Jūsų apranga – išskirtinė, galima sakyti šiek tiek hipiška, boho stiliaus. Ar daug dėmesio skiriate tam, kaip atrodote?

– Prisipažinsiu – tikrai ne. Aš apskritai nemėgstu apsipirkti ar leisti laiką parduotuvėse. Tikriausiai atrodome taip, kaip jaučiamės, o aš jaučiuosi drąsiai, laisvai, spalvotai. Mėgstu originalias detales, kūrybiškus sprendimus. Jei drabužis išskirtinis, drąsiai jį vilkiu ir gerai jaučiuosi. Iš kitos pusės, išvaizda ir apranga turi atitikti vietą ir laiką, tad eidama į parduotuvę ir rengiuosi kaip parduotuvei, o lipdama ant scenos vilkiu taip, kad drabužiai ir muzika kurtų harmoningą visumą.

Geriausi dalykai atsitinka išėjus iš komforto zonos, retai kada – sėdint ant sofos. Tik tada peržengiame savo pačių ribas ir tobulėjame.

– Papasakokite, kaip gimsta jūsų dainos. Kas jas įkvepia, kaip atrodo kūrybinis procesas?

– Dainos gali gimti bet kur, tik vienos išgyvena, o kitos miršta, viena idėja įsikabina į tave, kita paleidžia. Tai gali būti kažkoks įvykis, žinutė, žodis, jausmas, prisiminimas ar su niekuo nesusijęs dalykas. Tik prieš rašydama dainą ir viską sudėdama į žodžius bei melodiją, pagalvoju, ką noriu ta daina pasakyti, kokį jausmą sukelti. Mano kūrybinis procesas tvarkingai netvarkingas: nuo rašinėjimo ant kas papuola popierinio važiuojant traukiniu iki pakeitimų, atėmimų, pridėjimų gaunant  galutinį rezultatą.

– Netrukus pristatysite dar vieną savo kūrinį. Kokia tai bus daina?

– Vasarą planuoju išleisti kelis kūrinius, o iki metų galo – ir savo EP (angl. "extended play" – muzikinis albumas, kurį sudaro daugiau dainų nei single, tačiau mažiau nei pilname albume, –  red. past.). Man buvo didelis iššūkis ir jaudulys, kai nusprendžiau parašyti lietuvišką dainą, nes nuo to laiko, kai išvažiavau, kūriau tik angliškai. Kai gyveni užsienyje, pradedi kitaip žiūrėti į lietuvišką kūrybą. Rašydama šią dainą aš tarsi vėl gyvenau Lietuvoje. Ši daina apie tai, kaip stipriai mes jaučiame, bet kokie iš tiesų esame maži ir kaip gamta, nepaisant nieko, sukosi ir suksis savo ritmu.

– Kaip apibūdintumėte savo muzikinį stilių? Gal, bėgant metams, jis smarkiai keitėsi, eksperimentavote su muzika?

– Apibūdinčiau kaip atmosferinį popmuzikos, poetišką elektroninės muzikos stilių. Be eksperimentų ir bandymų niekas neišeis, jei nenori kopijuoti ar perdainuoti kažkieno dainų. Eksperimentuodamas ir atrandi, ir išmoksti naujų dalykų – tik taip galima tobulėti. Aš nuo pat pradžių norėjau atrasti savo stilių. Net perdainuodama kitų dainas negalėjau tiesiog kopijuoti, vis ką nors pridėdavau, perkurdavau.

– Kas iš šiuo metu populiarių atlikėjų labiausiai žavi?

– Iš labai populiarių išskirčiau "Coldplay", Sia, "The Killers", "Florence and the Machine", Roisin Murphy, Lana Del Rey. Bet iš tiesų yra labai daug nežinomų, nepastebėtų atlikėjų, kurie kurią nuostabią muziką. Tokie atlikėjai man įdomiausi.

– Ką patartumėte tiems, kuriems norisi siekti savo svajonių, išbandyti gyvenime kažką naujo, tačiau baisoka išeiti iš savo komforto zonos?

– Mane labai motyvuoja paprasčiausias žinojimas, kad gyvename tik vieną kartą. Sakykime, vidutiniškai žmogus gyvena 80 metų – 29 200 dienų, čia dar optimalus variantas. Tada paskaičiuokite, kiek jau nugyvenote ir kiek dar liko. Kai aš taip pagalvoju, visi nereikšmingi dalykai pranyksta, supranti, koks esi laikinas, norisi kiekvieną dieną išnaudoti maksimaliai. Gyvenime reikia klausytis širdies – tik tuomet atliekame kažkokią misiją. Be to, ir mažiau blaškomės. Geriausi dalykai atsitinka išėjus iš komforto zonos, retai kada – sėdint ant sofos. Tik tada peržengiame savo pačių ribas ir tobulėjame. O baimių visada buvo ir bus, toks jau yra žmogus. Tik klausimas, ar mes įveikiame baimes ir einame į priekį, ar tiesiog bijome ir stovime vietoje. Baimė toks dalykas: jei įveiki ją bent kartą, ji tikriausiai nebegrįš. Todėl visada patariu nebijoti, siekti to, ko norisi, ir per daug neklausyti kitų. Dažnai žmonės savo patarimais tik nuveda mus nuo mums skirto kelio ir paklaidina nežinioje. Tik mes žinome, kaip mums geriausia gyventi. O visa kita – tik mūsų rankose.

– Kokia didžiausia jūsų svajonė, susijusi su muzika?

– Kai ji išsipildys, atsiras dar didesnė. Aš tiesiog noriu, kad žmonės mėgtų mano muziką.

– Ar tikite likimu? Kaip manote, kas svarbiau: sėkmė ar įdirbis?

– Tikiu likimu kalbant apie esminius dalykus: kokioje šeimoje gimstame, kokius žmones sutinkame, kokias pamokas turime išmokti. Sėkme be įdirbio nelabai tikiu, nes dažniausiai sėkmė – sunkus daugelio metų darbo rezultatas. Kai patys padarome kiek galėdami daug, tada ir pasaulis mums dovanoja sėkmę. Kitaip, manau, nežinotume, nei kaip su ja elgtis, nei į kurią pusę pulti.