A. Avižiūtė: viskas mūsų Lietuvėlėje tiesiog ranka pasiekiama

– Paskutinis mėnuo, ir teks uždaryti LRT „Labas rytas, Lietuva“ vasaros studiją. Su kuo jums asocijuojasi vasara?

– Turbūt nebūsiu labai originali sakydama, kad vasara man – mėgstamiausias metų laikas. Su kuo ji man asocijuojasi? Turbūt su šiek tiek daugiau laisvo laiko, jūra, susitikimais su draugais, galų gale su mano 31-uoju gimtadieniu, kurį atšvenčiau liepos viduryje. Išskirdama vasarą tikrai neturiu nusistatymo prieš jokį kitą metų laiką: juk būna žmonių, kurie sako: „Fii… Ruduo… Bus šalta, liūdna, niūru.“

Man vasara iškart asocijuojasi su labai pozityviais dalykais: matau ežerų, jūrų pakrantes, koncertus po atviru dangumi, jaučiu maisto, kepamo ant laužo, kvapą… Uogas ir visas kitas sodo, daržo gėrybes – taip pat. Pradedant nelietuviškais arbūzais ir baigiant braškėmis, avietėmis, vyšniomis… Aišku, tų asociacijų būdavo daugiau, kai pati lįsdavau pas močiutę (dabar jau amžinatilsį) į daržą Baisogaloje.

– Daugeliui žmonių vasara asocijuojasi su kelionėmis. Kaip jums? Ar pavadintumėte save keliautoja? Žinau, kad studijų metais buvote nusibeldusi net iki Pietų Korėjos.

– Dabar, kai pasaulis toks sumažėjęs ir visur nukeliauti yra santykinai paprasta, manau, kad visi mes esame keliautojai. Neseniai LRT studijoje viešėjo žmogus, kuris pirmasis iš lietuvių aplankė visas pasaulio valstybes. Į tokius keliautojus aš tikrai nesilygiuoju. Sąrašo, ką jau esu aplankiusi, o kur dar tik ruošiuosi keliauti, tikrai neturiu. Tačiau keliauti labai mėgstu. Pamatyti tai, ko nemačiau. Sugrįžti ten, kur buvo malonu. Jei tik atostogų turėčiau daugiau, matyt, keliaučiau dar intensyviau.

– Jei LRT pasiūlytų vesti kelionių laidą, rengti iš vietos reportažus, kaip tai daro Martynas Starkus TV laidoje „Tai kur toliau?“, svarstytumėte?

– Oi… Labai sunkus klausimas. Jeigu uždarytų „Labą rytą“, tada svarstyčiau. Tačiau jeigu ne... Pirmiausia kalbėčiausi su kolegomis, ar tai įmanoma suderinti. Žodžiu, jei klausiate, ar palikčiau dabartines pareigas dėl kelionių laidos, tai… labai labai labai daug galvočiau ir kol kas atsakymas turbūt būtų „ne“. Tačiau čia tik kol kas. Tikrai nežinau, kokį sprendimą priimčiau po metų, kitų, nes labai nemėgstu būti kategoriška.

D. Umbraso / LRT, A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai laimės ir įspūdžių ieškome kažkur labai toli, o jie pasirodo esantys čia pat. LRT laida „Draugiška Lietuva“ jau trečią sezoną iš eilės kviečia pažinti Lietuvos regionus, susipažinti su jų gyventojais ir išgirsti netikėtų istorijų. Po Lietuvą keliauja žiūrovų mylimi ir visiems gerai pažįstami TV veidai. Keliavote ir jūs. Ką šią vasarą aplankėte?

– Pernai lankiausi Švėkšnoje, Rusnėje, ragavau ten pagautų ir rūkytų žuvų, o šįsyk birželio pradžioje kartu su kolega Ignu Krupavičiumi keliavome į Prienus.

Niekada iš anksto nežinome, į kokį Lietuvos kraštą turėsime keliauti. Visada tai būna loterija. Juk… koks skirtumas, kur važiuoti?! Visur įdomu, visur tikrai yra ką pamatyti. Už tai atsakinga LRT komanda iš pradžių atlieka parengiamąjį darbą – apžiūri, kur ir ką įdomaus galima nuveikti, o paskui jau siunčia mus. Prienuose gal tik kartą esu buvusi. Misijos „Sibiras“ laikais žygiavome, atrodo, iš Birštono į Prienus, o gal atvirkščiai.

Ką Ignas ten veiks, sužinojau tik dienos pabaigoje, nes atvykus į vietą mūsų keliai išsiskyrė: vienas keliavo su viena filmavimo komanda, o kitas – su kita. Vakare abu susitikome ir pasidalijome įspūdžiais.

Man teko susipažinti su nuostabia mokytoja Roma Ruočkiene, kuri „Dainų dainelės“ konkursui ruošė puikų vaikinų ansamblį. Matėsi, kad mokytoja be galo myli savo darbą ir kad savo meile, atsidavimu sugeba uždegti mokinius, kurių akys degte degė vos pasigirdus pirmiesiems muzikos akordams.

Po tokių išvykų ir pažinčių su mažų miestelių žmonėmis imi geriau suvokti, kokia plati ir įdomi mūsų Lietuva.

Apsilankėme pas vietinę ūkininke Rasą Rasimaitę, kuri nori keisti įsisenėjusį požiūrį, kad ūkininkas yra tas žmogus, kuris tik sėdi prie traktoriaus vairo ir važinėja po laukus. Anot Rasos, šių dienų ūkininko dienotvarkėje – milijonas darbų. Kokie jie – sužinosite radę šios laidos įrašą LRT mediatekoje.

Vis dėlto turbūt didžiausią įspūdį paliko pažintis su sklandytoju Algimantu Jonušu, pasiekusiu ne vieną rekordą. Laidos pabaigoje jis mus su Ignu netgi paskraidino mažyčiu keturviečiu lėktuvėliu. Džiaugėmės abu kaip vaikai, nes vien išvysti visas orines keliavimo priemones buvo smalsu.

Po tokių išvykų ir pažinčių su mažų miestelių žmonėmis imi geriau suvokti, kokia plati ir įdomi mūsų Lietuva. Ir kaip gerai, kad ji maža, nes viskas čia tiesiog ranka pasiekiama.

Pasisėmiau daug įkvėpimo iš tų žmonių. Supratau, kad kartais nereikia ieškoti kažkokių neįtikimų, neeilinių darbų. Užtenka rasti vieną paprastos profesijos atstovą, tarkim, mokytoją, kuris taip myli savo darbą, kad ta jo meilė tiesiog daro stebuklus – savo vidine ugnimi uždega kitus!

– Kitas miestelis, kurį aplankėte drauge su kolega Ignu Andriuškevičiumi, yra Lazdijai. Ką įdomaus ten radote?

– Prisipažinsiu – įsimylėjau Dzūkiją. Mus pasitiko įspūdingas hipodromas, kuriame laukė Linas Balčiūnas ir jo žirgai prizininkai. Jis pats, beje, dirbęs karališkajame žirgyne Jungtinėje Karalystėje. Kartu su Justina Kreizaite ragavome vietinio rapsų ir saulėgrąžų aliejaus, o kartu su Sauliumi ir Rimantu iš Lazdijų Dainavos būriuotojų klubo jachta skrodėme Dusios bangas.

Ignas nuotykiavo ne ką mažiau – ir dvariško gyvenimo pabandė, ir po pelkes pabraidžiojo, ir paskraidė. Tačiau ką aš čia pasakoju – rugpjūčio 28-osios laidoje viską patys pamatysite.

D. Umbraso / LRT, A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Smalsu, kaip reaguoja „Draugiškos Lietuvos“ žmonės jus išvydę?

– Dalis žmonių tikrai mūsų nepažįsta. Kiti šypsosi, priėję smalsauja, ką ir kokiai laidai filmuojame. Treti dar aktyvesni – siūlo pakalbinti jų giminaičius ar kaimynus, kurie kažkuo ypatingi, gali papasakoti įdomių gyvenimo istorijų.

– Pati esate kilusi iš nedidelio, bet labai gražaus miestelio – Kėdainių. Ar dažnai ten grįžtate aplankyti tėvų ir ar Kėdainiai labai pasikeitė nuo tų laikų, kai ten gyvenote, lankėte mokyklą?

– Prisipažinsiu, kad į Kėdainius grįžtu tikrai nedažnai. Gal kas porą mėnesių. Kai prieš studijas palikau Kėdainius ir persikrausčiau į Vilnių, jie man tapo dar artimesni.

Kai žmonės sužino, kad esu iš Kėdainių, ima vardyti: „O, jūs turite nuostabią Rinkos aikštę! O, jūs turite Džiazo gatvę! O, jūs turite nuostabių maldos namų! O, jūs turite be galo gražią Šviesiąją gimnaziją! O, jūs turite garsiuosius Kėdainių blynus!“

Kai visa tai išgirsti, supranti, kad tavo gimtasis miestas yra be galo turtingas. Tačiau iš esmės visą jo vertę suvoki tik šiek tiek atsitraukusi – mano atveju, išvykusi studijuoti, paskui – dirbti į Vilnių. O kai dar žmonės, neturintys jokių ryšių su Kėdainiais, ima sakyti, kokie jie nuostabūs, aplanko dar didesnis pasididžiavimas savo gimtąja vieta.

Kas per tą laiką, kol esu Vilniuje, pasikeitė Kėdainiuose? Jau ir tada, kai mokiausi, daug kas keitėsi. Vis dėlto meluočiau, jei sakyčiau, kad Kėdainiuose nėra  problemų. Yra, manau, kaip ir kiekviename mieste. Tačiau badyti į ką nors pirštais, kai juose negyveni, turbūt nelabai sąžininga.

– Dažnai keliaudami į svečią šalį žmonės ieško ne turistinių, bet kažkokių ypatingesnių vietų arba vietų su vaibu, kaip pasakytų šių dienų jaunimas. Kiek metų jau esate vilnietė ir ar Vilniuje žinote tokių vietelių?

– Pradėsiu nuo to, kad tikrai negalėčiau savęs pavadinti vilniete: gyvenu Vilniuje, bet esu iš Kėdainių (šypsosi). Nebent vilnietė kabutėse. Kėdainiuose yra daug vietų, kurios man kelia sentimentų. Tai ir mano gimnazija, muzikos mokykla, pasivaikščiojimo takai… Vilniuje? Aišku, irgi yra tokių vietelių. Laisvalaikiu mėgstu išbandyti naujas maitinimosi įstaigas – apžiūrėti jų interjerą, paskanauti naujų patiekalų, gėrimų.

D. Umbraso / LRT, A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad šią vasarą atostogų dar tik laukiate, todėl išvardykite tris dalykus, kurie jums bus patys svarbiausi per jas?

– Per atostogas man svarbu atsijungti nuo visokių darbo klausimų, nes esu iš tų žmonių, kurie net per atostogas mėgsta padirbėti. Labai svarbu turėti laiko sau, t. y. nesekti ir nestebėti, kas vyksta pasaulyje. Būtinai kažkurį laiką turiu praleisti gamtoje arba prie jūros. Kitas privalomas punktas, be kurio neapsieina nė vienos mano atostogos, – miegas. Per atostogas leidžiu sau iki soties išsimiegoti. Čia turbūt kiekvieno labarytinio žmogaus noras (juokiasi).

Norėčiau palinkėti, kad visada suspėtume padaryti tai, ką planuojame. Tam, kad suspėtume, nereikia laukti – tiesiog imti ir daryti!

– Ar po gerų atostogų sunku grįžti į ankstesnį, kaip jūs sakote, labarytinį paros režimą?

– Parodykite jūs man žmogų, kuriam po atostogų lengva grįžti į darbą! Turbūt visi mes po atostogų norime dar ir dar atostogų? Taigi, pirmomis atostogų dienomis tiesiog labai daug miegu, o jau grįžusi į darbą – iš vakaro guluosi anksčiau. Kartais ir grįžusi namo po rytinės laidos valandėlę kitą nusnūstu.

– Mėgstate aktyvų ar pasyvų poilsį? Gal jau žinote savo artimiausių atostogų planus?

– Turėsiu trumpesnes ir ilgesnes atostogas. Per pastarąsias, kurios bus spalio pradžioje, svajoju aplankyti Atėnus. Graikijoje apskritai nesu buvusi! Dar kelioms dienoms keliausiu į Londoną, kur planuoju pamatyti miuziklą.

Šiaip jau labiau mėgstu aktyvų poilsį. Nesu gyvenime turėjusi nė vienų  atostogų, kur viskas įskaičiuota: tik skaniai maitiniesi ir guli prie baseino. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad kada nors jų neišbandysiu. Kartais visą dieną galiu žiūrėti filmus, skaityti knygą, vaikščioti galerijoje ar tiesiog žiūrėti pro langą. Patingėti aš irgi mėgstu, nes žinau, kad jei su saiku – tai netgi labai rekomenduotina.

Atostogaudama kitoje šalyje susidarau tam tikrą kiekvienos dienos planą, bet tikrai nesielgiu fanatiškai – nesikeliu šeštą ryto, kad jau stovėčiau eilėje prie kokios nors garsios ledainės, o aštuntą – prie muziejaus vartų. Faktas, kad stengiuosi kuo daugiau pagal galimybes apžiūrėti, nes koks tikslas vykti į Ispaniją ir visą laiką praleisti viešbučio baseine? Nebent labai to norėtųsi.

D. Umbraso / LRT, A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Dauguma lietuvių tradiciškai bent kartą per vasarą plaukia baidarėmis, rengia dviračių žygį, o jūs?

– Mokyklos laikais turėjome tradiciją – kiekvieną vasarą su bendraklasiais plaukdavome baidarėmis. Išvykus į Vilnių ši tradicija liko apleista, tačiau praėjusiais metais vieno draugo gimtadienį šventėme būtent baidarių žygyje. Šiais metais draugų kompanija irgi plaukė, bet man ištrūkti nepavyko. Vis dėlto… nežinau, ar galiu tai sakyti, laukia dar vienas plaukimas. Švęsime draugės mergvakarį ir viena iš programos sudedamųjų dalių bus plaukimas baidarėmis.

Kalbant apie dviračius – daug mano draugų juos turi. Dauguma įsigijo per karantiną… Aš? Kaip palikau savo dviratį Kėdainiuose, taip į Vilnių jo niekada ir neatsivežiau. Iš pradžių nebuvo kur jo laikyti, o paskui supratau, kad gyvenu tokioje strategiškai patogioje vietoje, kad viską – darbą, parduotuvę, kitas vietas – galiu pasiekti pėsčiomis. Kur negaliu nueiti – važiuoju viešuoju transportu.

– Viename interviu kalbėjote, kad žmogaus, skaitančio bet kokio žanro knygas, žodynas yra kitoks. Ar pati turėjote laiko vasaros skaitiniams?

– Šiek tiek turėjau. Negana to, truputį paskaityti įpareigoja ir darbas. Kartkartėmis per „Labas rytas, Lietuva“ pristatome naujas knygas. Vis dėlto didžiausia knygų krūva, matyt, laukia šaltesnio periodo, nes kol šilta, bent jau man norisi kuo daugiau laisvo laiko praleisti gryname ore.

Tas pats yra ir dėl filmų. Kartais pagaunu save besidžiaugiančią, kad visi kino festivaliai jau pasibaigę pavasarį. Vasarą einu į kiną po atviru dangumi. Nors visai neseniai buvau ir kino teatre. Žiūrėjau Yorgos Lanthimos komišką dramą „Malonės rūšys“. Ar rekomenduočiau jį kitiems? Turbūt. Jis keistas, bet man patiko. Tai ne įprastas holivudinis filmas, prie kurių mes labiau įpratę, bet priverčiantis žiūrovą kai kur  pasijuokti, kai kur kilstelėti antakį, o kai kur net pasibaisėti.

– Ar šią vasarą jau mėgavotės maudynių malonumais jūroje, ežere, upėje, o gal esate iš tų, kurie išvis nemėgsta maudytis?

– Lankiausi šią vasarą Nidoje, bet buvo taip šalta ir pūtė toks stiprus vėjas, kad maudytis taip ir neišdrįsau. Labai tikiuosi, kad tokių galimybių dar turėsiu. Norėčiau aplankyti ir Palangą. Be galo myliu šiuos miestus, nes tai vietos, tinkančios visų skoniams. Kas ieško vakarėlių – tikrai jų ras, kaip ir tie, kurie ieško kultūros ar ramybės.

Maudynės turbūt bus šios vasaros didysis liūdesys (juokiasi), nes iki šiol jokiame vandens telkinyje dar nesimaudžiau. Blogiausia, kad dėl to net neturiu deramo pasiteisinimo. Meluoju – lindau po nedideliu kriokliuku, bet tikrai nepavadinčiau to maudynėmis. Juolab kad maudytis labai mėgstu. Ko tikrai nemėgstu – tai degintis! Pasižiūrėjus į mano odą turbūt tai matyti.

D. Umbraso / LRT, A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų vardas – Audra. Šią vasarą audrų Lietuvoje siautė irgi nemažai. Gal kada domėjotės savo vardo istorija?

– Tėvai man yra pasakoję, tai, tikiuosi, kad nemelavo. Pirminis planas, kiek žinau, buvo pavadinti mane Ugne, bet tada jie nusipirko miegamojo komplektą, pavadintą Ugnės vardu (pamenate, sovietmečiu buvo tokia mada?). Gal čia viso labo tik tėvų pokštas, bet tai istorija, kurią vienintelę žinau. Deja, tikrai nežinau, kaip ir kodėl po Ugnės atsirado Audra, bet… ačiū už jūsų klausimą. Kai grįšiu į Kėdainius, būtinai pasidomėsiu.

Dalis žmonių mūsų nepažįsta. Kiti šypsosi, priėję smalsauja, ką ir kokiai laidai filmuojame. Treti dar aktyvesni – siūlo pakalbinti jų giminaičius ar kaimynus.

– Ką darote, kai jus užpuola vidinės audros, turiu omenyje, nerimą dėl ko nors? Ar neįprastas jūsų darbo grafikas turi įtakos jūsų miegui, sveikatai?

– Manau, kad nerimą vienokia ar kitokia forma patiriame visi. Juk gyvename tokiais neramiais laikais. Vien didelis informacijos srautas gali sukelti nerimą, jau nesigilinant į tai, kas tuose medijos kanaluose parašyta. Kovidas, karas, žemės drebėjimai, gaisrai, potvyniai, uraganai, cunamiai, o kur dar visokios asmeninės gyvenimiškosios dramos?! Dauguma žmonių šiandien yra dirglūs.

Gana ilgą laiką ir pati lankiau terapiją. Iš pradžių daugiau iš smalsumo nei iš reikalo. Tiesiog man, kaip žurnalistei, buvo įdomu, ką ten žmonės daro. Tačiau nuėjusi gavau ir daug naudos – ilgainiui atsiradęs ryšys su psichoterapeute padėjo nugesinti tas, kaip jūs sakote, vidines audras. Taip pat suteikė įrankių, kuriais iki šiol sėkmingai naudojuosi, vos tik pajuntu, kad kažkas viduje kyla.

– Ką planavote šią vasarą padaryti, bet vis dar nepadarėte?

– Dar šią vasarą nenakvojau palapinėje, dar manęs šią vasarą nesugėlė uodai… Daugiau? Jei kažką susiplanuoju, stengiuosi iš karto ir daryti, kad neliktų jokių nuoskaudų vasarai.

– Ir pabaigoje… Ką pasirinktumėte keisčiausiam vasaros savaitgaliui: bičių lovą Lietuvos kaime, namelį medyje ar nakvynę jachtoje?

– Viską man smagu pabandyti. Gal tik kokioje pelkėje nenorėčiau nakvoti. Širšė kartą yra įgėlusi – supratau, kad nealergiška, tai gal ir bitėms taip pat? Jau sakiau, kad esu smalsi, todėl, jei draugai pasiūlys, manau, su viskuo sutiksiu.

Jūsų skaitytojams, kaip ir LRT žiūrovams, norėčiau palinkėti, kad visada suspėtume padaryti tai, ką planuojame. Tam, kad suspėtume, nereikia laukti – tiesiog imti ir daryti!