Nusivelti šlepetes – malonus ir visapusiškai naudingas darbas

Nuo senų senovės įvairios tautos mokėjo velti vilną ir pasigaminti sau būstą, drabužį bei avalynę. Tam nereikia nei adatos, nei siūlo – tik uolaus darbo. Siūlome patiems nusivelti šiltas šlepetes.

Įgudimas – per darbą

Veltinis – tai nei austa, nei megzta, o būtent velta tekstilės medžiaga. Įgudus, veltinį galima pagaminti pageidaujamos formos ir storio.

Vėlimo subtilybes perkandusi Žavinta Butėnaitė-Audickienė drąsina: velti gali visi, taip pat, kaip ir piešti. Tačiau gaminio kokybę lemia profesionalumas, patirtis. „Kaip ir kiekviename darbe daugiausia lemia įdirbis. Darbas sudaro 90 proc., o talento užtenka ir 10 proc.“, – sakė ne tik pati velianti, bet ir kitus to mokanti moteris.

Be abejonės, reikia išmanyti vėlimo technologiją, tačiau sykiu nebijoti eksperimentuoti, bandyti naujas technikas.

„Tik taip gali sužinoti, kaip elgtis su vilna, suprasti, kada ji traukiasi, su kokiais pluoštais ji draugauja“, – aiškino vėlimo specialistė. Ji perspėja, kad nereikėtų pervertinti savo galimybių ir į vėlimo pasaulį nerti pradedant nuo pačių sudėtingiausių gaminių. Vėlimo meistrai moko – veltinį reikia prisijaukinti pamažu.

Nuo rutuliuko iki drabužio

Niekada nebandžiusiesiems velti Ž.Butėnaitė-Audickienė pataria pradėti nuo paprasčiausių veltinio rutuliukų, kuriuos po to galima panaudoti papuošalams. „Kiek daug būna džiaugsmo, kai mokiniai pamato, kaip iš minkšto vilnos gniužulėlio gimsta tvirtas kamuoliukas“, – šypsojosi pašnekovė. Po to mokomasi velti plokščius daiktus – kilimėlius, gėles. Tai irgi pakankamai lengva užduotis pradedantiesiems, visiems pavyksta.

Mokantis pradmenų svarbu išmokti teisingai sukloti vilną, keičiant vilnos klojimo kryptis, užleidžiant vilnos kuokštelius vieną ant kito, kad klojinys būtų tolygus, be guzų ir skylučių. Kai išmokstama šių pagrindinių dalykų, tuomet galima imtis sudėtingesnių gaminių, vadinamojo tūrinio vėlimo: pirštinių, kepurių, šlepečių, rankinių. „Aukščiausiu pilotažu“ Ž.Butėnaitė-Audickienė laiko veltinio drabužių gamybą – tam reikia didelio meistriškumo ir ne vienų metų vėlimo patirties.

Iš vienos pusės, tai gana nelengvas fizinis darbas, jei veliama stovint, pavargsta nugara, kojos, rankos. Iš kitos pusės, veldamas žmogus emocionaliai pailsi. „Tai daugiau meditacija, kūryba, buvimas su savimi. Žmogus atsipalaiduoja, išvalo savo mintis“, – privalumus vardijo vėlimo meistrė.

Veliasi ir sausa, ir šlapia

Vėlimas gali būti sausas ir šlapias. Tai yra, naudojant vandenį ar be jo. "Šie du vėlimo būdai yra visiškai skirtingi ir neturi tarpusavyje nieko bendra, išskyrus pačią žaliavą – vilną.

Veliant sausu būdu, naudojama speciali vėlimo adata su mažomis įpjovomis. Badant, vilna užkabina plaukelius, jie sukišami vis giliau. Taip gaminys tvirtėja ir susivelia. Sausu būdu galima nuvelti ne viską. Adata dažniausiai veliami apimtį turintys daiktai, pavyzdžiui, žaisliukai, mini skulptūros, paveikslai.

Šlapiai veliami gaminiai, sudaryti iš plokštumų. Tam reikia daugiau darbo priemonių. Be vilnos ir karšto vandens, reikalingas muilas, kuris paspartina vėlimo procesą. Vieni renkasi kietą, kiti – skystą muilą ar muilo mišinius iš drožlių.

„Griežtų taisyklių nėra. Kaip kas pripranta, su tokiomis priemonėmis ir dirba“, – teigė Ž.Butėnaitė-Audickienė.

Šlapiai velti reikalinga plėvelė, ant kurios bus klojamas ruošinys. Patyrę vėlėjai dažnai naudoja vadinamąją burbulinę pakavimo plėvelę. Praverčia rankšluosčiai drėgmei sugerti, nebent dirbate patalpoje, kurioje muilinas vanduo nuo stalo gali drąsiai tekėti žemyn.

Turi sumažėti trečdaliu

Taigi, darbo vietoje tiesiami rankšluosčiai, ant stalo dedama burbulinė plėvelė faktūrine puse į viršų. Tada klojama vilna. Vilna plėšoma vienodais nedideliais kuokšteliais, kurie tvarkingai suguldomi ta pačia kryptimi. Kai padengiamas visas būsimo gaminio plotas, vilna toliau plėšoma tokiais pat vienodais kuokšteliais ir dedamas antras sluoksnis, tik kita kryptimi. Kaskart naujas sluoksnis dedamas keičiant kryptį.

Kai vilna suklota, ant viršaus atsargiai maža srovele pilamas karštas muilinas vanduo. Drėkinti vilną galima ir naudojant retą sintetinio audinio gabalėlį (pavyzdžiui, užuolaidą ar kitą tinklelį). Užpylus vandens, klojinį būtina vis paspausti rankomis, kad vilna gerai sugertų vandenį.

„Kai ruošinys sudrėkintas, jį dar pamuiluoju ir švelniai patrinu per užuolaidą, tada jau galima pradėti kočioti“, – tęsė pašnekovė.

Būsimas veltinis susukamas su plėvele bei kočiojamas pirmyn ir atgal. Maždaug po minutės ruošinį reikia išvynioti, veltinį šiek tiek pasukti 90 laipsnių kampu, vėl susukti ir kočioti. Taip kartojama ir kočiojama, kol veltinis tampa pageidaujamo tvirtumo. Veltinio dydis, palyginti su pradiniu klojiniu, turi sumažėti maždaug trečdaliu, nes vilna traukiasi apie 30 proc.

Svarbus plauko storis

Norint velti, reikia nesuverptos vilnos ir kitų priemonių. „Dabar Lietuvos parduotuvėse galima rasti įvairių vėlimo priemonių, pradedančiajam netgi gali būti sunku išsirinkti, ką pirkti“, – pastebėjo pašnekovė.

Muilą, geriau be priedų, galima nusipirkti įprastose, burbulinės plėvelės – statybinių ar ūkinių prekių parduotuvėse. Daugiau dėmesio reikėtų skirti vilnai ir jos rūšims.

Velti dažniausiai naudojama avių vilna, nors tam naudojami ir prabangesni pluoštai – kašmyras, alpaka, mohera. Avies vilnos savybes lemia avies veislė, jos auginimo sąlygos. „Kuo plaukas plonesnis, tuo minkštesnis ir švelnesnis bus būsimas gaminys. Plonumą nulemia plauko storis, kuris matuojamas mikronais (mic). 16–18 mic – ypač plona vilna, 21–23 – mic – labai plona“, – mokė specialistė.

Tokio plonumo, pasak jos, dažniausiai būna merino vilnos plauko storis, gaminiai iš jos – švelnūs, nekandantys net kūdikiams. Iš jos veliami šalikėliai, pirštinės, kepurės ir kiti gaminiai, kurie tiesiogiai liečiasi su oda. Iš storesnių pluoštų veliami gaminiai, kuriems reikalingas tvirtumas, standumas. Pavyzdžiui, šlepetės, rankinės. Parduotuvėse galima rasti jau dažytos, karštos vilnos, visiškai paruoštos velti.

Išmokstama daug dirbant

Pasak Ž.Butėnaitės-Audickienės, nėra griežtų taisyklių, kaip ką reikia velti. Kiekvienas atranda savo metodiką ir technologiją. Patyrusi vėlėja pateikia savo šlepečių receptą.

Jei baiminatės, kad pirmasis gaminys gali nepavykti, pradėkite nuo mažesnių darbelių. Svarbiausia – perprasti vėlimo principą. Dirbant galima pasitarti su tuo, kas jau moka velti.

„Norint išmokti velti, reikia tiesiog matyti, kaip tai daroma ir bandyti patiems“, – patarė vėlimo meistrė.

Šiltos šlepetės žiemai

Reikalingos priemonės: vilnos karšinys (suaugusio žmogaus šlepetėms reikia apie 200–250 g), „ramie“ pluoštas dekoruoti, muilas, kempinėlė, sintetinės užuolaidos atraiža, žirklės, akyta plėvelė iškarpoms, rankšluostis.

Pirmiausia reikia pasigaminti iškarpas. Pėdą apibrėžus popieriuje, kontūrą reikia padidinti iš visų pusių 4–5 cm. Taip gaunama trečdaliu didesnės pėdos iškarpa (kadangi vilna traukiasi, susivėlusi ji bus tinkamo dydžio).

Vilna pradedama dėlioti ant iškarpos. Ji plėšoma vienodais, tolygiais kuokšteliais ir suguldoma viena kryptimi. Antras vilnos sluoksnis klojamas priešinga kryptimi. Taip suklojami keturi sluoksniai kaskart keičiant kryptį.

Tada ant klojinio dedama užuolaidos atraiža. Kempinėlė merkiama į karštą vandenį, muiluojama ir nugręžiama ant klojinio. Pilant vandenį, reikia vis paspausti, kad vanduo įsigertų į ruošinį ir pasiskirstytų muilas.

Kai klojinys sudrėksta, nuimama užuolaida ir ruošinys apverčiamas kartu su iškarpa.

Toliau vėl viskas kartojama, kaip ir kitoje iškarpos pusėje, galiausiai apverčiama ir užlankstomi krašteliai. Kai iškarpa lieka viršuje, aplink ją užlankstomi išlindusios vilnos krašteliai.

Kai vilna suklota, galima puošti paviršių. Išpešame „ramie“ pluošto plonas sruogeles ir sudedame pageidaujamoje šlepetės vietoje.

Vėl uždedama ant viršaus užuolaida. Jei trūksta muilo, galima papildomai pamuiluoti švelniais sukamaisiais judesiais šlepetės į viršų.

Kai sukimba paviršiaus plaukeliai, ruošinys apverčiamas ir vėl trinamas per užuolaidą.

 

Tai reikia daryti apie 10 minučių.

Kai paviršius sukibęs ir vilnos kuokšteliai nebeišsipeša, galima būsimas šlepetes švelniai pakočioti.

Pavyzdžiui, po 50 pakočiojimų iš visų keturių pusių. Kočiojimas yra labai svarbus, nes jo metu veliami vidiniai sluoksniai.

 

Po to laikas iškirpti skylę, pro kurią bus įmaunama šlepetė. Kirpti reikia atsargiai, kad neįkirptumėte iškarpos ir pado.

Po skylės iškirpimo, aptrinami šlepetės šonai. Ten, kur buvo lenkimo linijos pradedama kočioti įvairiomis kryptimis. Iš pradžių – išilgai, tuomet, kad šlepetė siaurėtų – skersai. Vis tampant, pataisant formą, keičiant kočiojimo kryptį ir gaminio pusę veliama tol, kol šlepetė susitrauks iki reikiamo dydžio. Paprastai tai užtrunka valandą – dvi.

Kai dydis geras, šlepetę reikia sušildyti karštame vandenyje, mauti ant kojos, pamuiluoti ir trinti, stengiantis išformuoti kiekvieną pėdos įlinkį. Kai forma ir dydis tenkina, šlepetę numauname, išplauname muilą, nuspaudžiame vandenį, nusausiname rankšluosčiu, vėl užsidėję ant kojos suformuojame formą ir paliekame džiūti. Išdžiūvus, galima avėti!



NAUJAUSI KOMENTARAI

lina

lina portretas
be zodziu kokie grazus darbai!tiesiog fantastika,dieviskai grazu

Super

Super portretas
labai patiko.

bet kogera

bet kogera portretas
labai daug dulkiu po tokio velimo
VISI KOMENTARAI 10

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių