„Aš vis dar gyvenu su Kara...“

Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras išleido rašytojo Laimono Inio romaną "Sakmė apie Gervių tiltą". Knygoje – netikėta tema, stilistika, kompozicija.

"Žodžiai iš sąmonės gelmių lyg aukso grūdeliai biro į tamsėjantį vandenį..." Apie tuos "aukso grūdelius", romaną sakmę, knygos atsiradimo istoriją ir jau savarankišką gyvenimą kalbamės su autoriumi.

– Knygos anotacijoje akcentuojamas ryšys tarp praeities ir dabarties, pabrėžiama, kad viskas, kas buvo, nedingsta be pėdsakų, egzistuoja visatoje, sklinda įvairiais pavidalais. Tokiam teiginiui tikriausiai nedaug kas prieštaraus. Tačiau, vis dėlto, kodėl šiai tezei patvirtinti pasirinkote ne kokią nors kitą istoriją, o karaimų tautos likimą?

– Trumpai atsakyti labai sunku. Nors karaimų tautos istoriją šiek tiek žinojau ir tai, kad jie nuo seno gyvena Lietuvoje, anksčiau nė į galvą nebuvo atėjusi mintis, apie tai ką nors parašyti. Pirmiausia gimė idėja. Tautų likimas istorijos verpetuose, žmogaus lemtis ir dvasios didybė, sielos nemirtingumas ir etc. – tai nuo seno rūpėjo. Tiesa, apie tai šiek tiek esu rašęs ir kitose knygose (bene svariausiai šią temą paliečiau romanuose "Pamišėliai ir šventosios" (2007), "Paslaptį žino tik moterys" (2006), novelių knygoje "Ilgas pabučiavimas prieš aušrą" (2013) – epizodiškai, lyg tarp kita ko, ir jaučiau, kad pasakiau tik mažą dalelę to, ką galėjau ir norėjau pasakyti. Pamažu, nejučia ėmė kauptis padrikų užrašų lapeliai: staiga galvon atėjusios mintys, įvykių atgarsiai, metaforos, palyginimai, pafilosofavimai, sapnų nuotrupos, nugirstų atsitikimų fragmentai ir dar daug kas. Tų lapelių susikrovę nemažai – keli šimtai. Bet kas iš to? Neradau formos (gal istorijos?), kad galėčiau idėją realizuoti.

Ir štai kartą – tai buvo prieš trejus metus – važinėjau po Aukštadvario ir Trakų apylinkes. Palinkę pakelės medžiai, nuo vasaros saulės parudavę kalneliai, melsvos ežerų ežerėlių akys, pilies didybė, istorijos sūkurius menantys akmenys ir niekad neišdilsiantys Vytauto pėdsakai... Ir staiga akyse sušmėžavo pakelės rodyklė: "Vėžio akies ežerėlis". Lyg žaibo blyksnis nušvietė sąmonę: štai kur išeities taškas. Vėžio akis... Mažytis žvilgantis taškelis žemėje, dangaus atspindys. O gal kažkada čia gyvenusių, mylėjusių, kovojusių žmonių sielos aidas?

Galvoje tarsi bičių spiečius ūžė daugybė minčių, viena kitą nustelbdamos ir vėl iškildamos, ir nevalingai suvokiau: nuo čia, nuo to ežerėlio ir reikia pradėti!

– Ir tada nusprendėte, kad karaimų likimas Lietuvoje geriausiai tiks jūsų idėjai įgyvendinti?

– Ne iš karto. Kaip rašau knygos įžangoje, aš iš tikrųjų ilgai abejojau. Kol išgirdau nežinia iš kur atsklidusį balsą. Tiksliau sakant, – alsų šnabždesį: nepraleisk tos valandėlės, kai atsiveria Visata ir trumpam sugrįžta prabėgęs Laikas, kai pamatai akis, kurios į tave žiūri ir nekalbėdamos kalba, kai prabyla meilė, nelauktai užgimusi ir tapusi nemari.

– Priešistorė gana įdomi. Bet dabar grįžkime prie gervių. Jūs deklaruojate, kad mažos karaimų tautos, susijusios ir su Lietuva, – didi ir gabinga istorija. Per šimtmečius karaimai išsaugojo savo kalbą, raštą, religiją, papročius, tapo mūsų istorijos ir kultūros dalimi. Kiek knygoje yra tikrosios istorijos ir kiek išmonės?

– Tikrąją istoriją turi rašyti istorikai. Man istorijos faktai yra atspirties taškas. Daug kam žinoma, kad XIV a. pabaigoje karaimus į Lietuvą pakvietė kunigaikštis Vytautas. Dauguma jų buvo apgyvendinti Trakuose. Karaimai saugojo pilį, vertėsi žemės ūkiu, prekyba. Jie integravosi į Lietuvos gyvenimą, bet išsaugojo viską, kas jiems buvo svarbu ir, sakyčiau, šventa. Šie ir kiti istorijos faktai man buvo svarbūs. Knygoje apie tai užsimenu, bet tai tik fonas, vaizduojant karaimų merginos Karos ir pilies sargybinio Vytautuko gimstančios draugystės, o gal ir meilės istoriją.

– Kodėl romaną pavadinote "Sakmė apie Gervių tiltą"? Ar tai susiję su kokia nors realybe?

– Taip. Tarp vadinamojo karaimų kampo ir Trakų salos pilies buvo pastatytas tiltas, kurį vakarais pakeldavo gervėmis. Tas tiltas ir skyrė, ir jungė du krantus, galima sakyti, – dviejų tautų žmones.

Čia pravartu prisiminti ir kitą metaforą – gerves, paukščius, išdidžiai braidžiusius po ievų žiedlapių pribirusį paupį ir dabar gyvenančius Mergelės akies paežerėly (Vėžio akies ežerėlis mano knygoje tapo Mergelės akimi – pailgas, paslaptingas, buriantis kaip Karos akys...).

– Sakmę būtų galima pavadinti fragmentų romanu. Kodėl pasirinkote tokią kompoziciją?

– Iš tikrųjų, iš pirmo žvilgsnio tai fragmentų rinkinys: "Sapnas", "Kelionė", "Kara", "Laiškas", "Paveikslas", "Tiltas", "Išsivadavimas iš sapno" – kiekvienoje dalyje po keletą ar keliolika skyrelių, tarsi tarpusavyje ir nesusijusių. Bet tik iš pirmo žvilgsnio... Aš kartais sakau: tai lyg žemuogės ant smilgos. Šis įvaizdis gyvas nuo vaikystės, kai išeidavau į pamiškę ar paupį žemuogiauti ir kvepiančias uogeles verdavau ant smilgos. Lūpomis vieną po kitos skinti žemuogėles nuo smilgos buvo be galo saldus užsiėmimas. Nesu tikras, kad panašų malonumą jaus skaitytojas, skanaudamas vieną fragmentą po kito, bet nenorėjau rašyti klasikiniu stiliumi, kurdamas nuoseklų siužetą ir chronologine seka pasakoti įvykius. Siekiau netikėtumo, norėjau viską suvelti, šiek tiek intriguoti, nes tik atkakliai skaitant vieną skyrių po kito, fragmentą po fragmento, paaiškės autoriaus sumanymas ir romano esmė. Žinoma, galima skaityti ir pasirinktinai, sakykim, tik "Keliones" ar tik "Tiltus". Kažkas paaiškės, bet tik kažkas, ne visuma.

– Knygoje daug mistikos, alegorijų, vizijų...

– Tai meninės priemonės, kuriomis norėjau kurti intrigą, leistis į nepažįstamą dvasių pasaulį, leisti herojams ieškoti išeities iš kebliausių situacijų. Kelionė iš praeities į dabartį – sunki, tas kelias pilnas kliūčių, nusivylimo ir juos įveikti gali tik stipri dvasia.

– Kodėl knygos heroję pavadinote Kara?

– Ilgokai mąsčiau, kokį vardą jai duoti – karaimišką ar sugalvotą. Pagaliau apsisprendžiau: tegu bus Kara – nuo žodžio karaimai. Ir tik dabar sužinojau gilią jo prasmę: Kara – tai siela. Taip man paaiškino akademikas Romualdas Grigas, kalbėdamas apie keltų ir aisčių dvasinę išmintį. Alamkara – dvasių brolybė. O juk sielų brolybė – svarbiausias knygos leitmotyvas.

– Ar ilgai "gyvenote" su Kara? Kitaip sakant, ar ilgai rašėte šią knygą?

– Aš su Kara ir dabar gyvenu.Ir vis dar mintyse girdžiu jaudinančią jos širdies kalbą. O romaną rašiau 38 dienas, po to dar pusantrų metų taisiau, vis braukydamas, papildydamas, ieškodamas vaizdingesnio palyginimo, nenuvalkioto žodžio, tardamasis su kitais,