Vienas „gezas“ trijuose asmenyse: poetas-gidas-mokytojas Jovaras Kelpšas

– Plačiajai visuomenei esi žinomas labiau kaip slemeris. Kada prasidėjo tavo ir slemo draugystė?

– Kai buvau pirmakursis filologas, bendrakursiai vis sakydavo, kad man būtų verta nueiti į slemą, pabandyti savo tekstus sakyti ant scenos. Iš pradžių priešinausi šiai idėjai, nes buvau labai susireikšminęs – neva mano kūrybai vertinimo nereikia, o dabar labai džiaugiuosi, kad neleidau tuo metu savo ego nugalėti ir pasirodžiau slemo renginyje.

Pirmą kartą į slemą atėjau 2018 m. vasarį. Tai buvo septintasis Kauno menininkų namų slemo renginys. Iš pradžių tik apsižiūrėjau, kas ir kaip, kokie tekstai skaitomi, kas publikai patinka. Supratau, kad iki tokio lygio aš su savo poezija netraukiu, todėl man atsivėrė akys: reikia tobulėti ir nenustoti rašyti.

2018 m. spalį vyko penkioliktas slemas, tada pirmą kartą lipau ant scenos kaip dalyvis.

– 2019 m. viename dienraštyje esi minėjęs, kad būti slemeriu madinga. Ką manai dabar, praėjus penkeriems metams?

– Tuo metu, prieš pandemiją, slemas populiarumo prasme tikrai sproginėjo. Kauno menininkų namuose kiekvieną mėnesį susirinkdavo apie 200 žmonių, ant scenos lipdavo 12–20 slemerių. Slemus pradėjo organizuoti ir kiti miestai: Panevėžys, Šiauliai, Tauragė. Tad slemas sklido per Lietuvą it geriausia maro versija. Slemerius net kvietėsi į LRT studiją.

Na, o dabar, sakyčiau, slemas atgimsta. Kauno menininkų namuose nuo 2022 m., kai pradėjau vesti slemo vakarus, dar nebuvo nė karto, kad nebūtų susirinkęs ne dviženklis skaičius slemerių. Tai laikau tam tikru savo nuopelnu, nes moku paskatinti dar abejojančius palypėti ant scenos autorius. Kartais tereikia gero spyrio į pasturgalį ir supranti, kad ne taip baisu būti scenoje.

Tuo metu, prieš pandemiją, slemas populiarumo prasme tikrai sproginėjo. Kauno menininkų namuose kiekvieną mėnesį susirinkdavo apie 200 žmonių, ant scenos lipdavo 12–20 slemerių.

 

Džiaugiuosi, kad slemas vis dar populiarus ir viena slemo karta keičia kitą.

– Kaip pakomentuosi visuomenėje susiformavusią nuomonę, kad baigę universitetus filologai, literatūrologai dažniausiai būna labai nuobodūs, laikosi standartų ir įvairių kalbos, literatūros ir kultūros normų?

– Džiaugiuosi, kad galiu laužyti standartus, nes normų nenorėjau laikytis ir studijų metais. Gaila, kad esu tik vienas įvairesnis paukštis ir aplink save jaunų kuriančių autorių filologų beveik nesutinku. Nors labai smagu turėti margos autorių įvairovės, kai poeziją ar prozą rašo gamtamoksliai, teologai, teatralai, tačiau labai norėtųsi ir daugiau humanitarų. Aišku, kita vertus, tie patys humanitarai save atranda akademinėse srityse, tad gal dėl to lieka tas požiūris, kad filologai yra nuobodylos. Noriu pridurti, kad man rašyti mokslinius darbus buvo tolygu gėrėtis lauko tualetu, nes atima visą gyvastį iš rašymo.

– Dabar dažnai jaunimas vadinamas beraščių karta, smerkiami už nuolatinį slengo ir anglicizmų vartojimą, už nesugebėjimą puoselėti gimtąją kalbą. Ar tai nuomonių išsiskyrimas dėl kartų skirtumų, ar visgi reikėtų žvelgti kaip į grėsmę?

– Grėsmės čia nematau, keičiasi visuomenė, tad natūraliai keičiasi ir kalba. Prieš 100 metų vartodavome tokius žodžius kaip nešpėtnas ar gramatnas, dabar turime melagieną ar tapšnoklį. Lygiai taip pat ir su svetimybėmis: buvo rusiškos ir vokiškos, dabar – angliškos. Visa tai natūralu – kokia aplinka, tokios ir naujovės. Reikėtų nebent kalbos blusinėtojus likviduoti, nes jokia kita save gerbianti Europos šalis neturi tokių kalbos komisijų, kurios aiškintų, kas dera ir kas nedera, visiškas biudžeto švaistymas. Kalba savęs neišsitrins kaip „Word“ dokumentas.

– Esi daugiau sakytinio žodžio skleidėjas. Koks tavo santykis su rašymu? Galbūt netolimoje ateityje tave pažinsime labiau kaip rašytoją?

– Labai labai toli kol kas, už nematomo kalno, šią minutę esti mano noras leisti knygą. Tačiau vis neprisėdu, vis neskiriu laiko. Pakariu aš tas raides, dedu kažkur į spintą ir laukiu, kada kaimynai užuos. Apsikrovęs aš, matai, gyvenime: dirbu gidu „Art Deco“ muziejuje, lietuvių kalbos mokytoju mokykloje „Atradimai“, slemo vedėju Menininkų namuose ir kankinu tą poetą, kuris, nors ir norėtų rašyti, bet džiaugiasi esantis sotus ir aprengtas. Trūksta man nevilties, kad rašyčiau stabiliau.

– Ką tau reiškia žodis „antis“?

– Daugiau nei paukštis, daugiau nei simbolis, daugiau nei religija. Antis yra aš, o aš skleidžiu anties tiesą – va taip va.

– Kaip ir kokiu tempu gimsta tavo tekstai?

– Spontaniškai kaip žaibo blyksniai, dažniausiai neturiu jokios kontrolės. Jeigu rašau, tai vieną tekstą per 10 minučių ir vienu bandymu. Mūzos dažniausiai mane aplanko, kai tenka kur nors dalyvauti, esu kviečiamas, ir ima sarmata, kad nieko naujo nesu parašęs, tada jau tenka tas mūzas ant griežto paimti.

– Pavyzdžiui, jeigu paprašyčiau dabar improvizuoti ir sukurti tekstą duodama vieną žemaitišką žodį „bašliks“ (gobtuvas), ar sutiktum?

– Ridenom margučius

Kruvinai stiprius

Tik daužt nebuvo ko

Ne kalbininkų šiand ruduo

Ir krito tartum skardžiai

Margutis iš dubens

Ant plytelių gul nabašniks

Kiaušinis ir jo bašliks.

– Tavo atsakymas tiems, kurie sako: jei gali nerašyti – nerašyk.

– Gal nustebinsiu, bet visiškai pritariu. Auksiniai Wolfgango Goethe’ės žodžiai, kuriuos supratau savo kailiu. Tikrai, kam čia dabar reikia apsikrauti su ta poezija, mislyti prie lango, krapštyti tuos eilėraščius kišenėse, pjauti laukan širdį, kai tiesiog galėtum būt normalus čiuvas ar čiolė, atidirbti savo ir gyventi spakainiai, bet neee, norisi čia mat poetu būti. Įdomūs mes sutvėrimai, vis kažko daugiau reikia.