A. Krilavičienė: vertėjo darbas man – kaip hobis

Literatūros vertėjos Aidos Krilavičienės darbai kalba patys už save: daugybė sudėtingų vertimų iš suomių kalbos pelnė kolegų įvertinimą, be to, šiemet Kauno miesto taryba apdovanojo ją burmistro Jono Vileišio medaliu už Kauno miesto vardo garsinimą. 50-mečio sukaktis – puiki dingstis pakalbinti vertėją, kurios dėka lietuviškai prabilo ne vienas suomių rašytojas.

– Esate baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Kaip pradėjote versti iš suomių kalbos?

– Baigusi universitetą, pradėjau dirbti „Šviesos“ leidykloje. Po poros metų prasidėjo Persitvarkymo sąjūdis, viskas keitėsi. Tada labai domėjausi Vengrija, norėjau išmokti vengrų kalbą. 1989 m. Kaune buvo įsteigtas pirmasis Vadybos ir kalbų koledžas, kuriame žadėjo jos mokyti. Kai nuėjau ten, paaiškėjo, kad vengrų kalbos niekas nemokys, o tik giminiškos – suomių. Galima sakyti, kad suomių kalbos pradėjau mokytis atsitiktinai. Vėliau, Helsinkio universiteto kalbos kursuose, pamačiau dokumentinį filmą apie Miką Waltarį. Sužinojau, kad Sovietų Sąjungoje jo romanai buvo draudžiami, nors pasaulyje tebėra labai populiarūs. Perskaičiusi „Sinuhę egiptietį“, išverčiau gabalėlį ir nuėjau su juo į „Tyto albos“ leidyklą. Redaktorė Jadvyga Barcienė labai geranoriškai mane priėmė. Visąlaik svajojau versti grožinę literatūrą, todėl iki šiol jaučiuosi dėkinga šiai redaktorei už paskatinimą pradėti.

– Koks jūsų santykis su suomių kalba? Kas sunkiausia, verčiant ją į lietuvių?

– Kai kuriuos kūrinius versti sunkiau dėl daugybės suomiškų realijų. Rašytojai knygas pirmučiausia rašo saviems ir apie vertimus negalvoja. Pavyzdžiui, retas suomių autorius išsilenkia Žiemos ar vadinamojo Tęstinio karo temos, nes tie karai daugiau ar mažiau paveikė kiekvieną šeimą, todėl nenuostabu, kad rašytojas kokiu nors niuansu ar žodžiu juos prisimena. Kūrinyje jie, aišku, svarbūs, o lietuviams kartais mažai ką sako, nes mes apie tai žinome nedaug arba ne tai, ką žino suomiai. Nesinori teksto apkabinėti išnašomis, nes skaitant grožinį kūrinį jos visada trikdo.

Kitas sunkus dalykas – šnekamosios kalbos perteikimas. Ji labai skiriasi nuo literatūrinės – suomiai savo šnekamąją kalbą kartais net tarme pavadina. Tai labai gyva, smagi, greita kalba ir šių dienų jaunieji rašytojai meistriškai ją vartoja, bet lietuviškai tą jų meistriškumą parodyti sunku.

– Už M. Waltario romano „Mikaelis Klajūnas“ vertimą 2006 m. buvote apdovanota Lietuvos PEN centro premija – Metų vertėjo krėslu. Esate išvertusi ir daugelį kitų istorinių šio autoriaus romanų, pelniusių jam pasaulinę šlovę: „Sinuhę egiptietį“, „Turmsą nemirtingąjį“, „Žmonijos priešus“, „Mikaelį, sultono tarną“ ir t. t. Jie pasižymi sudėtinga stilistika, istorinių ir kultūrinių realijų gausa. Papasakokite, kokie jums buvo šie vertimai.

– Pirmąjį kūrinį – M. Waltario „Sinuhę egiptietį“ – nebuvo labai sunku versti. M. Waltaris sakė romaną rašęs Koheleto arba Ekleziasto knygos stilium – primityvoka kalba, su daugybe pakartojimų. M. Waltario romanų vertimai man buvo gera mokykla, juolab kad šalia visada buvo gerų mokytojų – redaktorė Dalia Dubickaitė, su kuria parengėme ne vieną M. Waltario romaną, Ramutė Prapiestienė, Birutė Simanavičienė.

M. Waltario knygas verčiau ne vienus metus ir iki „Mikaelio Sultono tarno“ maniau, kad jau perpratau rašytojo stilių, bet, išvertusi šio romano gal šimtą puslapių, kažko pradėjau kliuvinėti ir kaip reikiant įklimpau, vienu tarpu net buvau išsigandusi, kad išvis neišversiu, tekstas pasidarė labai koncentruotas, sklandžiai neperteikiamas. Juolab kad ir originalas sudarė tūkstantį puslapių. Tada suvokiau M. Waltario sudėtingumą. Versdama visada naudodavausi pagalbine literatūra ir enciklopedijomis, nes neišmanant konteksto bet kokį istorinį romaną sunku versti.

Man pačiai įdomiausi tie M. Waltario romanai, kurie susiję su netolima istorija. Pats rašytojas neslėpė, kad kai kurias knygas rašė remdamasis Koheleto mintimi, jog „nėra nieko nauja po saule“. Sovietų Sąjungoje M. Waltario knygos buvo draudžiamos kaip tik dėl potekstės: „Sinuhė egiptietis“ – dėl Antrojo pasaulinio karo, „Mirties angelas“, kuriame Konstantinopolio užkariautojas Mechmedas turi Stalino bruožų, – dėl Žiemos karo.

– Minėjote, kad „Sinuhę egiptietį“ versti nebuvo itin sunku. Ar vėliau imtis versti sudėtingą literatūrą buvo sąmoningas sprendimas, ar šį iššūkį priėmėte veikiau atsitiktinai?

– „Sinuhė egiptietis“ buvo gana populiari knyga, leidykla norėjo toliau leisti M. Waltario knygas, o ir aš to norėjau. Taip ir atsitiko, kad ėmiausi sudėtingesnių kūrinių. Šiemet išėjo Riikos Pulkkinen romanas „Tiesa“. Jo vertimas irgi nebuvo visai paprastas – autorė rašo šiuolaikiška, nors poetiška kalba, kurios konstrukcijos svetimos lietuvių kalbai. Bet kaip tik tuos konstrukcijų uždavinius spręsti ir įdomu. Juolab jei originalas nevaržo vertimo. Vis dėlto sudėtingesnę literatūrą leidykloms įsiūlyti sunku. Pirmiausia visada siūlau originalesnes ir, mano galva, nepanašias į kitas verstines knygas. Bet lietuviai, matyt, inertiškesni nei suomiai, todėl leidėjai baiminasi originalesnių kūrinių kaip nuostolingų.

– Šiuo metu esate laisvai samdoma vertėja. Kokių matote tokio pasirinkimo privalumų ir trūkumų?

– Laisvai samdomas vertėjas – lyg ir pats sau šeimininkas, nors taip atrodo tik iš pradžių. Paskui pamatai, kad reikia sau užbrėžti tam tikras ribas, disciplinuoti save. Bet vienišiams iš prigimties vertimas – idealus darbas, juk lyg ir nėra jokio prižiūrėtojo ar tiesioginio viršininko. Aišku, amžinas ateities planavimas ir laiko atima, ir erzina: turėsiu darbo, o sykiu ir pragyvenimo šaltinį ar neturėsiu, ką darysiu, jei neturėsiu? Paprastai sugriūva daug darbų iš karto – reikia verstis per galvą, paskui ateina itin ramus metas, – tada ir vėl negerai.

– Jau kurį laiką negyvenate mieste – pasirinkote užmiesčio ramybę...

– Mieste nebenorėjau gyventi dėl amžino triukšmo. Dabar gal ir lengviau dirbti, bet bendravimo su rašto broliais ir seserimis tikrai trūksta.

– Vadinasi, literatūros vertėjo darbui vis dėlto į naudą tam tikra izoliacija, tyla, atsiskyrėliškumas?

– Tyla – sveikas dalykas, bet kartais pakyri. Žinau, kad kai kurie suomių vertėjai, nuolat dirbantys namuose, mėgsta pakeisti aplinką – eina dirbti į kavines, kur šiaip jau negroja muzika ir gana ramu. Kartais taip daro ir rašytojai – pavyzdžiui, mano minėta R. Pulkkinen. Matyt, neagresyvaus žmonių šurmulio pasiilgsta visi.

– Kaip žiūrite į vertimą – kaip į meną ar kaip į amatą?

– Vertimą laikau amatu, kurio pati vis dar mokausi. Gerų mokytojų netrūksta – ir netiesioginių – vertėjų, iš kurių darbų semiuosi patirties (Nijolės Chijenienės, Valdo Petrausko, Stasės Gervienės, Rūtos Jonynaitės ir kt.), ir tiesioginių – gerų redaktorių.

– Jei būtų galima pasirinkti iš naujo, ar rinktumėtės vertėjos kelią?

– Jei tik galėčiau, rinkčiausi. Vien dėl to, kad myliu knygas.

– Bet juk darbų, susijusių su knygomis, gali būti įvairių, pavyzdžiui, redaktoriaus, bibliotekininko ir kt.

– Redaktore dirbti negalėčiau, – man tai neįveikiama, o vertėjo darbas – kaip hobis, dirbdama net nejaučiu, kaip diena praeina. Pavyzdžiui, ima ir sudomina kokia nors teksto detalė ar žodis. Prisimenu, kaip pirmą kartą susidūriau su sunkiai išverčiamu žodžiu „etiäinen“. Tai lyg ir žmogaus antrininkas, lyg dvasia, ateinanti pas artimuosius, pavyzdžiui, ištikus nelaimei, ir šiandien, sako, patiriama Laplandijoje – girdima arba matoma, siunčiama šamanų. Taip užkabino tas žodis, kad „nugrybavau“ paskui jį kažin kur. Suomija, nors nei tautų katilas, nei labai kontrastinga, slepia daugybę mums nežinomų įdomybių.

– Ką verčiate dabar?

– Neseniai leidyklai atidaviau suomių autorės Leenos Parkkinen romano „Po tavęs, Maksai“ vertimą. Autorė jauna, bet kūrinys nelengvas: veiksmas vyksta XX a. pradžios Europoje, o veikėjai – Siamo dvyniai. Bet džiaugiuosi, kad turėjau galimybę versti šį romaną – buvo labai įdomu atrasti visiškai kitokių žmonių gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tai jau taip

Tai jau taip portretas
Vertėjo darbas šiais laikais ir tegali būti hobis, kai iš to pragyventi nereikia, nes tų skatikų, kuriuos leidėjai nūnai vadina "honorarais", net ėdesiui neilgai teužtenka, o jau apie žodyno ar paprasčiausios knygos nusipirkimą net svajoti neverta.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių