V. Toleikis: gyvenimo turime tiek, kiek atsimename

Pirmoji Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodžiusios knygos dalis skirta pagerbti ir padėkoti „gyvenimo mokytojams“: teatrologei Irenai Veisaitei, kino scenaristui Pranui Morkui, dailininkui Vincui Kisarauskui, diplomatui Ričardui Bačkiui.

Susitikimus, santykį su žmogumi V. Toleikis vertina ir dirbdamas mokytoju. Įkūręs neformalaus ugdymo grupę „Vaikščiotojai“, daugybę paauglių įkvėpė domėtis kultūra, pažinti save ir pasaulį, o galbūt kai kuriems pats tapo gyvenimo mokytoju. Su V. Toleikiu pasikalbėjome apie naująją knygą, ryšį su jaunąja karta ir savasties išsaugojimo svarbą.

– Skaitant knygoje aprašytus susitikimus stebina jūsų drąsa. Net būdamas jaunas nebijojote bendrauti su tokiais asmenimis, kuriuos retas išdrįstų pakalbinti. Iš kur kyla ši drąsa?

– Iki Lietuvos atgimimo, t. y. 1988 m. vasaros, aš buvau labai drovus, nedrąsus mokytojas. Kaip ir dauguma mano profesijos žmonių, bendraujantis uždarame savo ratelyje. Pasisekė, kad tas ratelis buvo ne mokytojų, o Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojos Irenos Veisaitės aplinka, kurioje dažnai matydavau menininkus Vladą ir Marytę Vildžiūnus, jų dukrą žurnalistę Liudviką, rašytoją Kazį Sają, inžinierių Tadą Masiulį, teatrologą Dovydą Judelevičių. Su žmona bičiuliavomės ir su kino scenaristo Prano Morkaus, dailininko Vinco Kisarausko šeimomis, dėstytoja Aldona Vaitiekūniene. Tačiau tuo mano ratas ir užsidarė.

1988 m. rugpjūčio pabaigoje jau buvau Lietuvos mokytojų sąjūdžio tarybos nariu. Ir tada prasidėjo... Iš intraverto staiga virtau ekstravertu: ėmiau rašyti straipsnius (to niekada gyvenime iki tol nedariau!), platinau Sąjūdžio spaudą, organizavau pirmąsias komunistinės valdžios nekontroliuojamas jaunimo vasaros stovyklas, įsitraukiau į Lietuvos ateitininkų federacijos atkūrimo veiklą. 1990 m. vasarą su Jonu Morkumi organizavome pirmąją Lietuvoje piligriminę kelionę Prancūzijos katalikų jaunimui. Per pačią ekonominę blokadą – ir mums pavyko! Buvo ypatingas laikas. Tuo metu žmonės savaime vienas kitą surasdavo. Galėdavome vienas kitam be ceremonijų paskambinti, susitikti, paprašyti paramos, ką nors kartu daryti. Negalvojau apie jokią drąsą. Buvo neišpasakytai didelis laimės proveržis žengiant į laisvę. Maždaug ketveri metai nepaprastai aktyvios visuomeninės veiklos. Va tada ir išmokau susipažinti, nuo to laiko galiu bet kur užkalbinti bet kokį žmogų. Beje, mūsų buvo mažuma, bet labai matoma, juntama visuomenėje.

– Rašote šnekamąja kalba, nevengiate tarmybių, šmaikščių posakių. Kodėl pasirinkote tokią natūralią kalbinę raišką?

– Jeigu kitaip rašyčiau, kalbėčiau ne savo kalba, būčiau ne aš, o koks nors apsimetėlis. Man svarbu rašyti su aistra, rašyti savo širdies balsu. Tarsi kvėpuotum. Tai ir savo mokiniams patariu, kurie jau po truputį krebždena plunksną. Rašydamas jaučiu, tarsi kažkam pasakoju, noriu, kad mane išgirstų, gal net šiek tiek suprastų, susigraudintų, nusišypsotų. Jeigu rašau esė ar kokią kelionių apybraižą, tada ir citatų nevengiu. Žanras apsprendžia. Tačiau vis tiek sunku pasislėpti po mokytumo kauke, ima ir nukrinta kokia žemaitiška mamaitės frazė. Tada belieka pačiam nuspręsti, ar palikti žanrui nebūdingą išsprūdusį posakį, palyginimą.

– Pasakodamas apie santykį su profesore I. Veisaite pabrėžiate jos pastangas supažindinti studentus su pasauliu, įtraukti į kultūrinį gyvenimą. Kaip mokytojui, tai svarbu ir jums. Tikriausiai būtent iš I. Veisaitės perėmėte tokį ugdymo modelį?

– Teatro sekcijos veiklos modelis, kuriam vadovavo I. Veisaitė, buvo mano paradigma. Kur nors mokinius nuvežti, organizuoti susitikimą, vasaros stovyklą, supažindinti su kitų mokyklų mokiniais, bendraminčiais. Atgimimo laikais tai, ką gavau iš I. Veisaitės, drįsčiau tvirtinti, – kūrybiškai išvysčiau.

– Taip pat knygoje minite, kad profesorė I. Veisaitė skatino domėjimąsi teatru. Kaip manote, kodėl jaunam žmogui svarbu pamatyti ir analizuoti aukštos meninės vertės spektaklius?

– Tie mokytojai, kurie veda mokinius į prastus, neskoningus, pritaikytus primityviai publikai spektaklius, yra netikėliai, vaikų estetinio skonio gadintojai, tikrieji atgrasintojai nuo aukštojo meno. Jeigu jaunam žmogui pavyksta laiku pamatyti pirmus aukšto meninio lygio spektaklius su dideliu idėjiniu užtaisu, jis gali užsikabinti visam gyvenimui. Be abejo, mokinius reikia paruošti, per daug rizikinga mesti žmogų su drabužiais į ledinį vandenį. Be įvadinio pokalbio būtų kvaila mokiniui pasiūlyti žiūrėti Luiso Bunuelio „Andalūzijos šunį“ ar Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“. Reikia apšilimo, istorinio ir kultūrinio konteksto.

Man svarbu rašyti su aistra, rašyti savo širdies balsu. Tarsi kvėpuotum.

– Itin prasminga jūsų suburtų „Vaikščiotojų“ veikla. Kas savaitę lankote visuomenei svarbius asmenis, kultūros paveldo objektus. Kiek laiko užima organizuoti tokius susitikimus? Ar visada pavyksta susitarti ir nukeliauti į norimas vietas?

– Laiko užima labai daug. Todėl su mokiniais vaikščiojančių mokytojų yra mažuma. Formaliai mano ugdymo plane tam skirtos keturios valandos. Vidutiniškai susitikimas trunka dvi valandas, bet paskui vaikščiotojai parašo ir man atsiunčia savo refleksijų ar impresijų apie susitikimą. Aš jas suredaguoju ir siunčiu dienos herojui kaip staigmeną. Dar uždaroje grupėje paskelbiu nuotraukų, dalį jų persiunčiu ir asmeniui, su kuriuo tą dieną susitikome. Neretai vaikščiotojai parašo straipsnelį gimnazijos tinklalapyje. Jeigu planuojamas susitikimas su rašytoju, prieš susitikimą stengiamasi, kad bent dalis vaikščiotojų būtų skaitę autoriaus knygas. Prieš susitikimą tenka pažiūrėti ir dokumentinį filmuką ar perskaityti interviu. O kur dar skambučiai, laiškai galimiems būsimų susitikimų herojams?! Tai rimtas darbas, bet jis man teikia džiaugsmą. Galimybė mokiniams susitikti su ypatingu žmogumi, pamatyti palėpes, rūsius, muziejų saugyklas, ranka paliesti retą eksponatą ar daiktą, pasėdėti ministro kėdėje ar nusifotografuoti su premjere. Taip ugdomas santykis, būtent asmeninis. Su Vilniumi, Lietuva, pasauliu.

Be abejo, ne visi žmonės trokšta praleisti dvi valandas su šešiolikmečiais, manydami, kad čia niekinga investicija, ne tas lygis... Čia jau jų puikybės, neišmintingumo problema, ne vaikščiojų ir ne mano. Kartais planuodavome ir nespėdavome susitikti. Ligos, išvykimas svetur ar netikėta mirtis. Dėl to vaikščiotojai nepasimatė su Icchoku Meru, Vanda Zaborskaite, Marcelijumi Martinaičiu, Regimantu Adomaičiu, Rolandu Rastausku ir dar ne vienu. Taigi mano patirtis sako – viską daryk dabar ir nieko neatidėliok!

– Kodėl kiekvienam svarbu pažinti savo krašto istoriją?

– Mylėti gali tik tai, ką pažįsti, o per pažinimą surandi santykį su žmogumi. Taip ir su tėvyne. Man atrodo, kad istorijos mokymas yra iš principo ydingas. Per daug mokomasi atmintinai, per daug testų. Atspėk iš trijų kartų... Nelieka pasakojimo. Kai nėra pasakojimo, nelieka peno vaizduotei. Ydinga istorijos, literatūros mokymo sistema nebekuria asmeninio santykio. Čia vis tas pats šūdinas brendas – neprisirišti prie savo žemės, miesto, tėvų, mylimosios. Aš sakau – prisirišk, giliai įsišaknyk, kad joks demagogas, IT manipuliatorius niekada neatrištų!

– Kokie didžiausi iššūkiai kyla dirbant mokytoju?

– Kantrybė. Ir dar kartą kantrybė. Mokytojų, ypač jaunų, kantrybė baigia galutinai išsekti. Ne tik dėl ministerijos neįgalumo. XXI a. žmogus, jaunoji karta vergauja savo išmaniesiems telefonams, taip yra mokomi banaliausių nuomonės formuotojų, šou verslo „elito“ – neva viskas turi būti pateikiama greitai, linksmai ir patraukliai. Mokoma kuo daugiau imti iš gyvenimo ir niekam neįsipareigoti. Ar ne dėl to taip yra šeimos? Mokymasis, visų pirma, yra mokymasis dirbti. Įgyti socialinių įgūdžių, ypač išmokti būti kartu su kitokiais. Gimnazija nėra atrakcionų parkas, kaip bando įsivaizduoti kai kurie tėveliai ar pradedantys politikai.

Dar vienas iššūkis – kvaila idėja, kad mokytojas yra paslaugų teikėjas. Ir koks asilas tai sugalvojo! Tada dažnas tėvelis į mokytoją žiūri kaip į kokį liokajų, jo atžalos linksmintoją – klientas juk visada teisus! Taigi, visuomenės, ypač vaikų, bukinimas per IT srautus ir iškreiptas visuomenės požiūris į mokymą, mokinių ir tėvų pareigas yra didžiausi iššūkiai. Nesakau, kad turėtume pereiti prie grifelinių lentelių. Apmaudu, kad visai patogus darbo įrankis – išmanusis telefonas – mokiniams tapo vergavimo įnagiu, kurio net valandai išjungti nebegali. Žinote, kokia tėvų bausmė vaikams baisiausia? Atimti dienai ar savaitei telefoną. Tai tolygu vienu metu atimti smegenis, atmintį, jausmus, humoro jausmą, beveik viską. Būtų gerai, kad aš klysčiau.

– Kaip pasikeičia ryšys su mokiniu, kai jaunuolis pamato, kad mokytojas juo tiki? Kokių galimybių tai atveria?

– Atsiranda galimybė, kad mokinys taps tavo draugu. Kartais turi būti pasaulyje bent vienas žmogus, kuriuo jaunas žmogus galėtų bent truputėlį pasitikėti, jam išsipasakoti. Jeigu per visą mokyklą neatsiranda nė vieno mokytojo ar bent mokyklos budėtojo, ant kurio peties padėjęs galvą jis galėtų apsiašaroti, – tegul būna tai lodorių lodorius, chuliganų chuliganas, – ko tada išvis verta mokykla ir visa švietimo sistema, socialiniai pedagogai?

– Ne tik žodžiais, bet ir darbais parodote, kad svarbiausias yra žmogiškasis ryšys, santykio kūrimas. Kaip manote, kodėl šiuolaikinis žmogus neretai bijo santykio su kitais? Ko reikia, kad tai pasikeistų?

– Visų pirma, suaugusysis turi pats nemeluoti jaunam žmogui, neapsimetinėti, nevaidinti tokio, kuo pats nėra. Tada jaunas žmogus gali surizikuoti ir taip pat pamėginti būti savimi. Reikia drąsos. Ir mokytojui reikia nebijoti ko nors nežinoti, suklysti, net būti nelaimingam ir to neslėpti. Aš stengiuosi būti visur maždaug toks pats: gimnazijoje, namuose, mieste su mokiniais.

– Knygos įvade kviečiate skaitytojus aprašyti, kaip juos veikia tam tikri susitikimai. Pasidalykite savo mintimis, kodėl svarbu reflektuoti net ir trumpiausius susitikimus...

– Ko gero, mes gyvenimo turime tiek, kiek atsimename, kiek atminties įprasminime. Tarsi užpildome laiką savimi. Tai labai svarbu. Padeda ir branginti laiką, ir jo tėkmėje sutiktus žmones. Aš savo pavyzdžiu, t. y. atsiminimų knygomis, visus kviečiu tai daryti. Fiksuoti, neišmesti senų fotografijų, jums brangių, akį glostančių daiktų, knygų, savo ir ne tik savo, vaikams papasakoti, kas ir kada jose įsispaudę jums brangu. Jeigu nepavyksta rašyti – būtinai pasakokite, netylėkite kaip teliaušai. Jeigu pasakosite su meile, jus išgirs. Kultūra yra perdavimas, perėmimas. Iš kartos į kartą. Visi yra pašaukti būti kultūroje, nenuvertinkime savęs, ypač mokinių. Kaip ir Išganymui.