Tai, ko nežinojote apie rašytoją Žemaitę

Julijos Žymantienės, labiau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, 170-ųjų gimimo metinių proga jos giminaičiai ir Aldona Ruseckaitė savo biografiniame romane "Pasaulis pagal Žemaitę" pateikė mažai kam žinomų faktų apie kūrėjos gyvenimą.

Pastūmėjo lietuvybės link

"Rašydama biografinį romaną apie Juliją Žymantienę-Žemaitę, tiksliau – apie jos gyvenimo paskutinįjį dešimtmetį, supratau, kad maža ką težinome apie jos asmeninį gyvenimą. Man pačiai besidomint leidiniuose, archyvuose, muziejuose sukaupta apie ją medžiaga, kai kas buvo nežinoma. Kad ir atkaklaus Žemaitės nenoro skirtis su skarele priežastis. Beje, su skarele rašytoja pavaizduota ir vieno lito kupiūroje. Manau, kad Žemaitė, būdama aktyvi moterų teisių gynėja, tokiu atveju būtų priminusi kupiūrų kūrėjams apie moterų diskriminaciją. Juk vyrai, sakytų ji, puikuojasi vien didesnių nominalų kupiūrose", – kiek ironizuodama kalbėjo dar neišleistos knygos apie Žemaitę autorė A.Ruseckaitė.

Gyvendama ir dirbdama žemės darbus su savo vyru Laurynu Ušnėnuose, J.Žymantienė susibičiuliavo su kaimynų sūnumi – publicistu ir švietėju Povilu Višinskiu, kuris supažindino ją su nelegalia lietuviška spauda. Būtent P.Višinskis paskatino Juliją, augusią lenkiškoje aplinkoje, kalbėti lietuviškai, pastūmėjo ją lietuvybės link.

Žemaitė, kartą perskaičiusi kažkokį apsakymą Jono Basanavičiaus redaguotoje "Aušroje", pasakė P.Višinskiui, kad ir ji galėtų taip parašyti. Tuomet šis ir paragino J.Žymantienę imtis kūrybos. Taip 1894 m. radosi pirmasis J.Žymantienės kūrinys "Rudens vakaras", kuris buvo išspausdintas "Ūkininko kalendoriuje", regis, Jono Jablonskio sugalvotu ir P.Višinskio rašytojai pasiūlytu Žemaitės slapyvardžiu. Jai tuomet buvo beveik 50 metų, ir visas Ušnėnų kaimas graibė tą kalendorių, negailėdamas pagyrų J.Žymantienei.

Žemaitės proproanūkis Sigitas Bagdonas pamena mamos pasakojimus apie tai, kaip rašytoja atvažiuodavo į Užventį aplankyti savo anūkės Elzės Čepauskienės (Elzė – Žemaitės dukters Juzės dukra). Užvenčio gyventojai Žemaitę pagarbiai vadino bobute, pas kurią eidavo pasitarti įvairiais klausimais. Jei kas abejodavo tokio vizito prasmingumu, tai jam buvo sakoma: "Jei rašytoja ir nepadės, tai bent istoriją parašys." Mat žmonės vertino jos iškalbingumą, aštrų liežuvį.

"Šį šaukštą išdrožiau iš klevo, po kuriuo ne kartą ilsėjosi Žemaitė, – aiškino jauniausias Žemaitės sesers Juzefos proanūkis Vytautas Šileika, dovanodamas savo drožinį rašytojos gimtinėje veikiančiam muziejui. – Tas klevas augo Varnių rajono Rumšiškių kaime, kur Žemaitės tėvai buvo parūpinę žemės dukros Julijos Žymantienės šeimai. Deja, Žymantams nesisekė toje vietoje ūkininkauti – jie išsikėlė kitur. Žemaitė vis atvažiuodavo aplankyti čia įsikūrusios sesers Juzės su vyru Albinu Šileika – būtent jiems Žemaitės tėvai perleido tą ūkį."

Daug skaitė

Anot A.Ruseckaitės, kai sunkiai susirgo Žemaitės vyras, ji daug laiko praleisdavo skaitydama Rusijoje studijavusio P.Višinskio atsiųstas knygas. Po vyro mirties rašytoja išsivadavo iš žemės ūkio darbų ir, palikusi ūkį dukrai Onai, pradėjo savo keliones bei gyvenimą pas draugus. Taip ji 1906 m. penkeriems metams įsikūrė Puziniškio dvare, kur dirbo ekonome pas savo gerą pažįstamą Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

Kaip prisimena Žemaitės dukros Onos proanūkė Ona Butkevičienė, J.Žymantienė gerai mokėjo skaičiuoti ir džiaugėsi, kai jos dukra Ona ištekėjo už Simono Jankaus, kuris gerai pažino pinigus. Pati Žemaitė buvo pramokusi pas dėdienę, pas kurią 12-metė buvo išsiųsta įgyti gyvenimo patirties, išmokti prancūzų kalbos, megzti ir siūti. Tad rašytoja nestokojo įgūdžių, išsilavinimo ir išmanymo, reikalingų dvaro ekonomei. Svarbiausia – pas G.Petkevičaitę-Bitę ją traukė kultūrinė dvaro aplinka. Būtent čia ji gana daug rašė ir, garsiai skaitydama savo kūrybą, sulaukdavo pagyrų iš to meto inteligentų, kurie rinkdavosi Petkevičių namuose.

Vėlyva meilė?

1911 m. Žemaitė įsikūrė Vilniuje, kur gyveno jos pažįstama Felicija Bortkevičienė ir kitos aktyvios moterys. Nors gyvenimas šiame mieste buvo sunkus ("Basai nedrąsu eiti, o akmenys ėda avalynę," – rašė Žemaitė), tačiau skurdas nepalaužė nei jos optimizmo, nei vėlyvos meilės Konstantinui Petrauskui. Būtent jam ji savo laiškuose rašė apie lankytus Vilniuje spektaklius, koncertus, parodas, kitus renginius.

Su K.Petrausku Žemaitė susipažino gyvendama pas G.Petkevičaitę-Bitę, kur viengungis aukšto ūgio, truputį šlubčiojantis garbanius dirbo ūkvedžiu.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nijolė

Nijolė portretas
Nieko naujo. Sovietmečiu išgarbinto „varguolės“ Bitė ir Žemaitė. Pirmoji buvo ištroškusi pinigų ir intrigų, kariavo su kuo netingėjo, skundėsi kam tik galėjo. Žemaitė jai padėjo. Labai smerkė aplinkinius, nors abi nebuvo šventos.

Gytis Navickas

Gytis Navickas portretas
Gaila. kad keiciantis valdziai keiciasi tik kepure: jei baltieji-viena, jei raudonieji- kita... suprantama. kad po tiek laiko gaima manipuliutoti ne tik istorija. bet ir nuomonemis....

Asta

Asta portretas
Labai gaila, bet nieko naujo, ko nebūčiau sužinojusi, neperskaičiau. Žemaitę gerbiu, nors jos kūryboje vertintini tik "Laimės nutekėjimo" ciklo apsakymai....
VISI KOMENTARAI 18
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių