Svarbiausia – buvimas baltai

"Man labiausiai norisi, kad būtų įdomu. O kad būtų įdomu, reikia rasti, su kuo būtų galima kalbėtis: giliai, iš esmės kalbėtis. Kiek įmanoma, jautriai. Iš pajautos. Pajauta yra giluminis žmogaus ryšys su savimi, pasauliu, aplinka", – pokalbį pradeda tapytojas ir architektas Mantas Maziliauskas.

Mūsų susitikimo vieta – Justino Vienožinskio menų fakultetas, kuriame menininkas plačiai atveria duris į parodą-kambarį "Svečių kambarys, arba Nemirtingumas", skirtą Lietuvos meno mokyklai ir jos įkūrėjui J.Vienožinskiui atminti.

Kambarys šviesus, jame daug baltos spalvos, užpildytos asmeniniais daiktais, tapybos kūriniais, objektais. Už galerijos langų atsiveria skaisčiai žalias sodas su nedideliu kalneliu, žiedus sprogdinančiais medžiais ir sklindančia ramybe. Mintys aprimsta, kiekvieną dieną lydintis skubėjimas atsitraukia. Svarbiausia vaikštant M.Maziliausko įrengtame kambaryje įsibūti į erdvę, pajausti menininko svetingumą ir bent mažą akimirką – iš tikrųjų pamatyti.

Kurdamas kambarį dailininkas nesiekė sterilios erdvės, kurioje kiekvienas kūrinys būtų sureikšmintas, neliečiamas, prikaustantis dėmesį. Juk lankydamiesi svečiuose nepuolame apžiūrinėti kambario interjero elementų, reikšti savo nuomonės, kad vienas ar kitas daiktas stovi ne vietoje. Pagrindinis menininko siekis – kad apsilankęs šiame kambaryje žiūrovas pasijustų svetingai priimtas.

Tapyba, architektūros elementais ir daiktais M.Maziliauskas "apmąsto metafizinę svečių kambario kaip bendros, dalijimosi erdvės reikšmę. Pasidalijimo veiksmą – kaip galimą nemirtingumo pavidalą. Kūriniuose ir jų deriniuose vystydamas savitą simbolių kalbą, jungia ją su archajiškomis baltiškomis ir bendražmogiškomis mitologinėmis sandaromis, autorius žiūrovą kviečia į nebūtą pasaulio stebėjimo vietą".

"Svečių kambarys, arba Nemirtingumas" – tai ne tradicinė paroda, o vieta, kurioje gera pabūti, kuri leidžia pažinti ir mąstyti. Menininkas drauge su J.Vienožinskio menų fakulteto administracija kviečia kiekvieną užsukti ir bent akimirką pasijusti svetingai priimtu šio kambario šeimininku.

– Parodą dedikuoji Lietuvos meno mokyklai, veikusiai 1922–1940 m. Dabar jai suteiktas Justino Vienožinskio menų fakulteto vardas. Kokią reikšmę Tau asmeniškai turi ši vieta?

– Šį savo kurtą kambarį skiriu Lietuvos meno mokyklai ir jos įkūrėjui J.Vienožinskiui atminti. Įdomus dalykas, kad šis pastatas ir vieta, kuriuos laikau Lietuvos kūrybos pradžios širdimi, atkūrus laisvą Lietuvą, buvo pirmasis valstybės statinys. Meno mokyklos įkūrimas buvo svarbiausias ir reišmingiausias įvykis tuometėje Lietuvoje. Kitai veiklai užteko esamų senųjų ir carinių pastatų, praėjus metams, Ąžuolų kalne pastatytas ir pirmasis Lietuvos muziejus – M.K.Čiurlionio dailės galerija.
Vieta, kurioje stovi J.Vienožinskio menų fakultetas, yra aukščiausia santakos vieta. Ji maloni savo pakylėtu vaizdu, susijusiu su kūryba, menais, su žiūrėjimu ir matymu.
Eidamas į susitikimą džiaugiausi, kad šiandien mes čia kalbėsimės, kad pavyko įrengti kambarį būtent šioje vietoje. Esu rengęs parodas Vilniuje, kituose Lietuvos ir užsienio miestuose, galbūt kas nors pasakytų, kad ten daug svarbesnės parodoms vietos, gal turinčios geresnius vardus, bet manęs tai nežeidžia. Mane domina tai, kas yra iš tikrųjų dabar. Ši vieta, šis kambarys man yra "labai iš tikrųjų".

Turiu mintį įrengti tokį kambarį ir kituose Lietuvos ar net užsienio valstybių miestuose, bet labiausiai viliuosi, kad vienas iš kambarių bus įkurtas Prūsijoje (gal kiti šio krašto taip dabar nebevadina, bet aš vadinu). Kitas kambarys duris atvers birželio mėnesį Vytėnų (Panemunės) pilyje.

– Ar rengdamas parodas visuomet pasirenki istoriškai svarbias vietas?

– Man svarbus yra asmeninis nusiteikimas, bet lygiai toks pat reikšmingas yra ryšys su vieta ir laiku. Šią erdvę vadinu svečių kambariu, tad lankantis svečiuose norisi būti laukiamam, svetingai sutinkamam. Žmogus atvyksta į svečius ir trumpam tampa tos vietos, kambario šeimininku. Siekiamybe laikau būti svetingu šeimininku, o tai susiję su pakvietimu, aplinka, istorija.

– Parodos anotacijoje teigi, kad, apmąstydamas parodų erdvę, ją matai kaip galimo susitikimo kambarį. Kaip manai, ar žiūrovui šis susitikimas toks pats svarbus kaip ir Tau? Ar jis noriai žengia į kambarį ir tampa jo šeimininku, ar vis dėlto siekia išlikti stebėtoju nuošalėje?

– Šiuolaikinės reklamos tikslas yra padaryti žmogui didžiulį įspūdį, pritrenkti, netgi žodis reklama, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia "rėkti, išrėkti". Aš nenoriu žmogaus pritrenkti.

Matyti, kad šiame kambaryje dalyvauja padėkos lenta, skirta J.Vienožinskiui, pianinas, prūsų mėlynųjų paltas iš mano prosenelių namų, kabo ir mano darbo drabužiai, o dauguma paveikslų sustatyti taip, kaip jie stovi mano dirbtuvėje. Įspūdžio iš žiūrovo aš tikiuosi nebūtinai iš karto. Jis gali įsibūti. Įsibuvimas į vietą man yra labai įdomus ir tikėtinas kaip grįžtamasis supratimo, pamatymo veiksmas.

Šis kambarys buvo rengiamas tris dienas, tad kažkuriuo metu daiktų, kuriuos matome šiandien, buvo mažiau, kažkuriuo – daugiau. Nesiekiau švaraus kubo, sterilios erdvės, koncentravimosi į vieną paveiksliuką, nenaudojau dirbtinės šviesos ar kitokių erdvės konstravimo būdų, kad žiūrovas žiūrėtų tik vienaip. Paveikslai ir taip gyvena savo gyvenimą. Kuriamas pamatymo būdas, kuriame svarbiausia – tarpas.

– Kambaryje lankomės pavakare. Aptemęs dangus kaupiasi audrai, o erdvėje – švelni prietema. Ar savo kambaryje nedegi šviesos?

– Prašau, kad ji nebūtų jungiama. Nenoriu naudoti dirbtinės šviesos kaip jėgos, pasikliauju tikra saulės ar mėnulio šviesa. Manau, kad tik dienos šviesoje paveikslą galima pažinti iš tikrųjų, nes juk namuose turėdami kūrinį, pakabintą virš lovos ar stalo, išgyvename jį visą laiką, visą parą. Ar naktį nubundame, ar einame miegoti, ar keliamės. Aušroje, sutemose – visur mes jį išgyvename, būname kartu. Man patinka šiame kambaryje saulė, debesuota diena, buvau jame ir mėnesienoje – matyti! Be dirbtinės šviesos, matyti!

Kaip architektas domiuosi apšvietimu ir žinau, kad dirbtinė šviesa neatskleidžia visų spalvų spektro, ji atskleidžia tik 50–80 proc. viso spektro. Įjungdami šviesą mes iš dalies įjungiame užtemimą.

– Ekspozicijoje sukurtas bendras vaizdas transformuoja susitikimo vietą ir ji tampa kitokia, nei buvo prieš tai. Ar transformuodamas galerijos erdvę taikaisi prie jos, ar sieki pakeisti ją neatpažįstamai?

– Taip, labai taikausi. Ši erdvė yra skirtinga savo aukščiais. Viena jos dalis – skliautiška, aukšta, su viršutiniu stoglangiu, o kita – žemesnė, tad kilo minčių palengvinti sandūros architektoniką. Tą padariau įvesdamas trečiąjį kambarį, kuris išlaikytų perėjimo pusiausvyrą tarp dviejų erdvių. Taip atsirado laikinas popierinis kambariukas, kurį vadinu sandėliuku, dėl to  išryškėjo pirmojo kambario aukštis, kuriame dėmesys krypsta į viršuje esantį langą su keturiolikos spindulių saule.

Taigi, yra pagrindinė erdvė, kita erdvė, o įsiterpusi į šias dvi – trečioji erdvė, kurioje susikaupusios civilizacijos šiukšlyno dalelės, sujungtos į tam tikrą juoką, kuris man kaitaliojasi su siaubu. Tai erdvė, talpinanti savyje labai protingus, sąmoningus dalykus ir nesąmones.

Atrame kambaryje kertiniu elementu pasirinkau krėslą, stovintį kampe. Man svarbi pro langą matoma žalia žolė, žalia krėslo spalva ir greta kabantis žalias paveikslas. Per kūrinius, sodo vaizdus ir vidų savaip tariausi su J.Vienožinskiu, su M.K.Čiurlioniu, pajutau, kad vieta, kurioje dabar stovi krėslas, galėtų būti menamu Mokytojo kertiniu kampu. Žiūrovai klausia: "Ar čia tikras J.Vienožinskio fotelis?" – manau taip, nes mes jame sėdime.

– Įžengus į kambarį aukštomis lubomis žvilgsnis krypsta į medinį stalą, apdengtą balta staltiese.

– Svarbiausia kambario dalis man yra stalas. Švarus, balta staltiese dengtas stalas. Staltiesė atkeliavusi iš mano tėvų namų ir kiekvieną didžiąją šventę yra tiesiama. Baltas stalas yra pačiame galerijos viduryje, aplink jį vyko ir šio kambario atidarymas. Svečiai klausė: "Kodėl ant stalo nieko nėra?" Yra. Oras. Įkvėpimui. Man svarbiausia, kad jis yra atviras ir svetingas. Atvirumą, svetingumą laikau pasidalijimo galimybe, nenurodant tikslių daiktų parametrų, instrukcijų. Man jis yra švarus.

Šis balto stalo simbolis turi stiprų pagrindą mūsų baltiškojoje pasaulėžiūroje, kurioje jis taip pat sietinas su svetingumu, švarumu. Tai taip pat susiję su baltu lapu, su baltos drobės atviru lauku kaip galimybe. Galia. Čia susijungia vakarietiški, rytietiški ir mūsų, baltų, simboliai. Baltą, švarų lauką laikau pačiu aiškiausiu mūsų kultūros atpažinimo ženklu.

Reikšmingas yra ir staltiesės užtiesimas. Atvežiau ją iš Vilniaus į Kauną, išlanksčiau – radau grotelėmis susilanksčiusią, perlanksčiau atgal – tik dar sykį įstrižai... Prieš parodą išskleidęs pamačiau, kad raukšlėse išryškėjo baltų gyvybės medžio ženklas, kuris įgavo neatsitiktinį ryšį su skliaute esančiu švieslangiu ir mediniais spinduliais.

– Dėmesį traukia didelio formato tapybos drobės, kuriose matoma tuštuma.

– Didieji paveikslai man yra didžiosios tylos, o mažosiose drobėse rūpi mažieji kalbėjimai.

Daug atramos taškų kūrybai randu Prūsijoje. Netikėtai atsekiau, kad mano giminėje yra trys šakos iš tų kraštų: dvi iš Tvankstų, viena iš Tilžės. Visos mano vaikystės vasaros praleistos Šilutėje, Rusnėje.

– Kas tapyboje Tau yra svarbiausia?

– Pasikartojimas. Šiuose tapybos laukuose jo yra daug ir jis yra labai svarbus. Ten pat, bet naujos bangos sukūrimas. Gyvybės būdas. Bet kartojimosi aš vengiu. Ne kartoti, bet pasikartoti. Išbūti, išgyventi savo gyvenimą naujai, bet nekartoti to, kas jau yra buvę.

Pasikartojimas būdingas baltų sutartinėms, jis – didžiulė jėga ir išskirtinumas. Dalelytė "si" gražiai nurodo sąsają su asmenine veiksmo prasmės, apsisprendimo ir atsakomybės verte.

– Ar tapai vaizdinius, kurie kyla pasąmonėje, ar kuri remdamasis natūra?

– Kaip nutapyti natiurmortą iš natūros, jei jis yra iš gyvenimo ir vadinasi "Natiurmortas be kaukolės ir žvakės"? Neįmanoma tokio susistatyti.

Mūsų šeimoje buvo metas, kai per kiek daugiau nei metus išėjo keturi labai artimi, brangūs žmonės. Laidotuvės, apeigos buvo sunkios. Tuomet supratau, kad apie mirtį ir laiką nieko nežinau... Gal tik truputį apie tai, kad keičiasi aplinkos spalvos, šviesa. Paveiksle "Natiurmortas be kaukolės ir žvakės" laikas yra žvakė, o mirtis – kaukolė, tik jų ten nėra, likę nepaliestos drobės ploteliai. Tokio vaizdo nesusistatysi.

– Ar rodydamas įvairius daiktus, kambario erdvėje juos dėlioji intuityviai, ar iš anksto numatai, kur kas turėtų būti?

– Kalboje visuomet ieškau lietuviškų atitikmenų, dažnai nustembu, kad jie būna daug įspūdingesni už tarptautinius žodžius. Suprantu klausimą: ar intuityviai, ar logiškai dėlioju daiktus? Tik noriu jį išsiversti: ar iš pajautos dėlioju daiktus?

Kernavėje net Pajautos slėnis yra. Tai milžiniškas plotas, skirtas pajautai, išgyvenimui, apmąstymui.

Taip, pirma sprendimai kyla iš pajautos, vėliau įsijungia protas, atpažįstantis, kas iš pajautos yra sudėliota, ir padedantis užbaigti viską taip, kad sklandžiai žiūrėtųsi.
Pajauta tapyboje, architektūroje. Vilniuje vedu būrelį, kuris vadinasi "Architektūra. Nuo Pajautos iki Rakto".

Man pajauta yra pagrindinis savęs ir pasaulio atpažinimo būdas.

– Tapyba, architektūra ir kiti daiktai kuria erdvę, kurią įvardiji kaip tarpą, esantį tarp realios vietos ir Tavo sukurtos. Kaip apibūdintum tą tarpą?

– Parodos plakate užrašytas pavadinimas – "Svečių kambarys, arba Nemirtingumas", apačioje jo yra prierašas: "Tapyba, architektūra ir tarpai". Tarpai man yra svarbiausi. Siekiu sukurti tarpą žiūrėjimui. Baltą stalą ir virš jo tvyrančią erdvę laikau tarpu.

Nemažai tapau natiurmortų be daiktų. Mano mintis – tapyboje sukurti nuorodą į erdvę, į galimybę, nepaaiškinant, kokia ji yra.

Architektūroje labiausiai domina neužstatymo architektūra. Lukiškių a. skelbto konkurso finale dalyvavo mano projektas, kurį pavadinau "Laisvė": visame aikštės plote nebuvo jokio užstatymo, figūrų, paaiškinimų, tik balta švelni įduba – indo ar įsčių metafora. Taip palieku atvirą gyvybės lauką. Jei jį užstatai – vadinasi, užbaigi.

Kambario atidarymo metu buvo padėtas atvirukas, kuriame buvo vaizduojama švari, balta tuštuma. Ji geriausiai atspindėjo tai, ką aš čia veikiu. Ant atvirutės buvo parašyta "Erdvė iki. 2015, dabar. Sudėtis: oras ant popieriaus. Matmenys 0,00 x 0,00". Sukuriama apčiuopiama tikrovė, labai plona, o visa kita yra tarpas, erdvė.

– Tavo tapybos kūriniai neturi tikslių pavadinimų.

– Dažnai šalia kūrinio parašau – "Nepavadintas". Man taip erdviau skamba. Skliausteliuose pateikiu užuominą, kad tai yra "erdvė iki". Mes bendraujame, bet tarp mūsų yra erdvė. Erdvė iki ko? Tą palieku nuspręsti žiūrėtojui. Parašymo "Be pavadinimo" nenaudoju. Nemėgstu instrukcijų, griežtų nurodymų, taisyklių.

Vaikystėje man dažnai tekdavo už bausmę perrašyti mokinio elgesio taisykles, nes su mokytojais bandžiau ginčytis, kaip dabar tai suvokiu, – filosofuoti. Ir beveik niekados tų mano perrašytų taisyklių neįskaitydavo, nes aš bandžiau jas nupiešti.

Netikiu instrukcijomis, visą techniką laikau mirtingu dariniu. Amžinos technikos nėra. Visos genialios formulės kinta su naujos išradimu.

Labai vertinu vaizdų kalbą. Tapybą laikau pačiu talpiausiu bendravimo būdu. Ne raštą, o tapybą. Labai gerbiu bendruomenes, ypač baltų bendruomenę, kuri viską dėdavosi į galvas, nors turėjo savo raštą, bet esmė buvo viską išmokti ir žinoti atmintinai, o ne įsikalti ir palaikyti informaciją iki egzamino.

– Žiūrovą kvieti į nebūtą pasaulio stebėjimo vietą. Apibūdink pasaulio stebėjimo rakursą, iš kurio žvelgi Tu.

– Šios parodos nebuvo iki mums įžengiant. Mums esant ji pasikeitė. Tai yra akimirkos amžinybė. Amžinų dalykų, sako,  nėra, bet aš galvoju, kad akimirka yra amžinybės dalykas. Tokios vietos pasauliui stebėti dar nėra buvę, tokių daiktų derinių, tokių žmonių susitikimų, tokio oro už lango, tokio apšvietimo taip pat nebuvo. Ir kai apie tai pagalvoji – dar įdomiau, dar nuostabiau. Mes gal per dažnai galvojame, kad jau viską žinome, kad viską jau esame matę. To nėra buvę ir niekada nebebus. Stebuklų laukas. Menas yra paslaptis, metafizika.

– Na ir baigiant pokalbį – kokią žinutę norėtum nusiųsti skaitytojams?

– Ar tuo laiku, kada klestėjo baltų kultūra, buvo stabų? Man atrodo visiškai atvirkščiai, tai buvo nuo-stabų kultūra. Ant Birutės kalno buvo sudėti kuoliukai tam, kad pro juos žmonės galėtų stebėti žvaigždynų takus. Tai yra nuostabu. Atitolimo nuo stabų siekiu tiek architektūroje, tiek tapyboje, tiek dėstydamas.

Dėmesys – ne stabas, o nuo-stabumas – kuorai, pro kuriuos galime pamatyt pasaulį.