Subtiliu fotografės žvilgsniu – į mamos ir vaiko gyvenimą

– Po pernykštės plačiai pristatytos parodos pasižadėjote kasmet Motinos dienai surengti fotosesijas dešimčiai lietuvių šeimų. Gyvenimas pakoregavo planus?

– Taip, tiesa. Tada, ruošdamasi projektui ir pristačiusi darbus, jaučiausi pakylėta, buvo užvaldžiusios labai geros emocijos. Iš tos euforijos ir daviau tokį pažadą. Bet ne veltui sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Staiga – perversmas. Gyvenimą triukšmingame ir nuolat skubančiame Londone iškeitėme į Kanarų salą. Vėl klaustukai, šauktukai, nauji iššūkiai. Dabar visų pirma esu atsakinga už du mažus piliečius, didžiausią savo gyvenimo džiaugsmą.

– Vis tiek prasitarėte apie naują projektą "Atostogos su mama". Pasidalykite mintimis.

– Prisipažinsiu, buvau maloniai nustebinta, kai, atvykusi į Tenerifę, tą pačią savaitę jau keliavau į pirmąją fotosesiją. Užsakymų daugėjo, pastarieji du mėnesiai buvo labai darbingi. Deja, šiemet šiam projektui pritrūko laiko, bet kitąmet Motinos dieną nustebinsiu fotografijų serija "Atostogos su mama". Tik nieko daug nepasakosiu, bijau vėl mintis vėjais paleisti.

– Ką jums pačiai reiškia Motinos diena?

– Tapus mama ši šventė įgyja gilesnę prasmę. Turiu mintyje ne tik save – mamą, bet ir savo mamą. Pamenu, atkeliavus į pasaulį mūsų pirmagimiui, puoliau jai skambinti ir klausti: "Mama, ar ir jūs mane mylite taip stipriai, kaip ir aš savo vaiką?" Iki šiol man buvo nežinoma ir nepatirta ta jėga ir stiprybė, kažkas, ką žodžiais sunku nusakyti. Visada gerbiau ir mylėjau savo mamą, bet pati ja tapusi supratau, kokia tai atsakomybė ir sunkus darbas užauginti brandžią, visavertę asmenybę. Lyg akys atsivėrė, pradėjau dar stipriau mylėti savo mamą. Mūsų Motinos dienos šventė kukli – gėlės, rankų darbo atvirukai, nedidelės dovanėlės, pusryčiai į lovą. Taip buvo švenčiama mūsų šeimoje, kai aš augau. Man daugiau nieko ir nereikia. Tikrai. Užtektų vien tik mano pipiriukų apkabinimo. Tai šventė mano viduje.

– Kurį Lietuvos miestą vadinate savo gimtine?

– Čia truputį painu. Gimiau Panevėžyje, bet save laikau jonaviete. Panevėžį palikome, kai man buvo dveji. Mano tėvai įsikūrė gražioje Jonavos rajono gyvenvietėje, kur susikerta trys upės – Širvinta, Šventoji ir Neris. Būtent toje vietoje ir prasideda prisiminimai apie save pačią, mano gyvenimo istorija. Vėliau –  studijos Kaune, praktika Vokietijoje. Gimė noras keliauti, pamatyti, sužinoti, ir staiga Lietuva tapo per ankšta. Grįžusi iš Vokietijos, pabaigiau studijas. Rankose – socialinio darbuotojo diplomas su pagyrimu, o planuose – tolesnės studijos, kvalifikacijos kėlimas. O bet tačiau... Iki Naujųjų mokslo metų pradžios – geri šeši mėnesiai. Kaip juos išnaudoti turiningai? Svarsčiau du variantus: arba jau žinoma Vokietija, arba Jungtinė Karalystė. Laimėjo pastaroji. Atrodė, pabūsiu tą pusmetį, bet jis virto į ilgus keturiolika metų.

– Kaip socialinė darbuotoja pradėjo fotografuoti ir savo hobį pavertė amatu bei pragyvenimo šaltiniu?

– Tokia gana linksma istorija. Pamenu, ieškojome savo vestuvėms fotografo. Pradėjome domėtis prieš kokius keturis mėnesius. Pasirodo, visi, į kuriuos dairėmės, užsiėmę, o tie, kurie laisvi, gąsdino savo kainomis. Tada tyliai sau pagalvojau: "O čia tai verslas!" Fotografą radome, ir liepė jis mums bėgioti pajūriu pirmyn atgal kokius keturis kartus. Viskas, pasakiau sau, būsiu fotografe, parodysiu, kaip reikia dirbti. Praėjus metams, po galybės draugų ir kaimynų fotografijų, nedrąsiai priėmiau savo pirmąjį užsakymą... Dabar kai pagalvoju, tos mūsų vestuvių nuotraukos šaunios, ir tie bėgiojimai – tobuli. Oi, tie gyvenimo vingiai...

– Kodėl Tenerifė? Koks čia jūsų gyvenimas?

– Ir Londone aš buvau pati sau šeimininkė, dirbau ten, kur noriu ir kada noriu. Su manim paprasta, bet va vyrą tas nuotolinis metropolito sūkurys taip įsuko, kad asmeniniam gyvenimui beveik nebeliko vietos. Reikėjo kažką keisti. Kad norime ten, kur šilta, iškart buvo aišku. Rinkomės tarp Kanarų ir Tailando arba Balio. Laimėjo Kanarai, ir tam yra logiškas paaiškinimas – dėl juostos ir atstumo. Vyras dirba Jungtinės Karalystės kompanijoje, kas mėnesį kelioms dienoms turi išvykti į Londoną. Iš Rytų Azijos būtų sudėtingiau. Vaikai ir darbas tapo viską lemiančiais kriterijais. Tiesa, vieni ar kiti saulėti kraštai turėjo būti mūsų tarpinė stotelė. Galutinis tikslas – brangi tėvynė Lietuva. Bet, tiesą, sakant, jau net pati nebežinau, kaip bus. Tie kasdieniai saulės bučiniai, jauki šiluma, atotrūkis nuo didmiesčio šurmulio ir kasdienio bėgimo – tai užburia, įtraukia, hipnotizuoja. Gera čia... Turbūt gimtinei dar teks palaukti.

– Ar gyvenimas amžino pavasario ir saulės saloje turi kokių nors šešėlių?

– Apie šešėlius dar ankstoka kalbėti, dar tik penktas mėnuo mes čia. Nuotaikos labiau panašėja į atostogines. Pamenu, atskridome į Tenerifę gruodžio pradžioje, visi ruošėsi Kalėdoms. Šalia mūsų tuo metu nuomotų apartamentų vienas darbininkas puošė viešbučio kiemelį. Nemeluoju: keturias girliandas, šešis blizgančius žaislus ir du šviečiančius elnius dėliojo dvi dienas! Mus, ką tik atvykusiems iš skubančio Londono, buvo kažkas neįtikimo. Bet čia juk maža sala, kur jiems skubėti? Tas atsipalaidavimas labiausiai ir vilioja.

– Tenerifėje kasmet vis daugėja lietuvių, netgi veikia lietuviška mokykla. Dukra dar maža, o kur sūnus mokysis?

– Dar viena svari priežastis pasirinkti Tenerifę buvo lietuvių bendruomenė. Ji labai stipri. Daug bendrų renginių, kas savaitę drauge žaidžiamas tinklinis paplūdimyje, veikia moterų klubas, lietuviška mokyklėlė. Į ją ir leidžiame savo sūnelį. Kartu gaminome vėliavėles Lietuvos šimtmečiui, kartu šeštąjį gimtadienį atšventėme. Prie lietuvių bendruomenės mielai prisidedu ir aš, fotografuoju renginius. Nemažai čia mūsų tautiečių. Vieni nuolatos gyvena, kiti atvyksta peržiemoti. Man pasirodė, kad čia sutikti lietuviai įdomesni už tuos, kuriuos teko pažinti Anglijoje: jie įdomūs, išsilavinę, plataus požiūrio, atviro mąstymo. Net ir fotografavimas kitoks. Anglijoje dirbau sunkiau, fotografuojant reikėjo kontroliuoti, nusiųsti, patarti. O čia atvyksta penkių asmenų šeima, paprašau pamiršti fotokamerą ir mane jie pamiršta, nuoširdžiai dūksta. Vos spėju iš paskos bėgti ir fiksuoti.

– Ar vis dar esate ištikima nespalvotai fotografijai? Jeigu reikėtų surengti ypatingą parodą, kurioje būtų galima eksponuoti tris nuotraukas, kokios jos būtų?

– Vis dar myliu nespalvotą fotografiją, bet turiu ir spalvotų darbų. Ypač jų padaugėjo čia, bandant pagauti tuos auksinius saulėlydžius. Išskirti tas ypatingas nuotraukas, hm... sunkoka. Tikrai žinau, kad tai būtų mano vaikų, šeimos nuotraukos. Į trejetuką patektų nuotrauka, kai mažoji – dar mano pilvelyje, o sūnus, įsitaisęs glėbyje, man dovanoja bučkį. Tokia neplanuota akimirka – tiesiog išėjome į pievą saulės palydėti. Aš visada kalbu apie tinkamą pasirengimą fotosesijoms, o ten to pasiruošimo nebuvo. Bet tas bučkis viską atperka, o dar ta auksinė vakaro šviesa ir žinojimas, kad va tuoj tuoj mano laimė padvigubės. Myliu tą nuotrauką. Antrąją garbingą vietą skirčiau kadrui, kurioje jau mano abu džiaugsmai: brolis laiko sesę ant kelių. Kad ir kiek kartų į ją žiūrėčiau, vis šypsausi. Na, o trečioji vieta atitektų koliažui iš gal kokių šimto nuotraukų. Šimtas laimingų mano gyvenimo akimirkų, o jų tikrai yra!

Silva – apie projektą "Aš ir mano dukra"

Gimė jis visai neplanuotai. Buvo eilinis pirmadienis, šaltas, tamsus ir lietingas. Ketverių metų sūnus buvo mokyklėlėje, o aš su devynių mėnesiu dukryte – namie. Staiga užplūdo motiniški jausmai ir spontaniškai kilo fotoprojekto idėja. Visi klausia, kodėl "Aš ir mano dukra", o ne "Aš ir mano vaikai", juk ir pati auginu porelę? Logiško paaiškinimo neturiu, tiesiog tą dieną laimėjo moteriškoji pusė. Projektu siekiau parodyti kasdienį mamos ir dukros santykį joms įprastoje aplinkoje. Be jokių ypatingų pasiruošimų ar pagražinimų, be profesionalių makiažų ir puošnių drabužių. Norėjau, kad būtų taip, kaip yra. Šiandien fotografija yra labiau ne istorijos ir momento fiksavimas, o vis dažniau pasitelkiamas fotošopas, ir galutinis rezultatas būna toli nuo realybės. Aš norėjau natūralumo. Norėjau tikro gyvo kadro. Vaidybos ir pridėtų efektų čia nebuvo. Nuotraukų projekto dalyviams neturėjau jokių ypatingų reikalavimų, tiesiog norėjau bendradarbiauti, kad jie įsileistų mane į savo privačią erdvę, į savo namus. Tai tylus pasakojimas apie tą ypatingą mamos ir dukros ryšį.