Stebuklingosios grafikės B. Žilytės erdvės

Tiesą sakant, net žiūrint į Valentino Antanavičiaus "Baudžiavą" (1969–1988 m., drobė, aliejus, 115x170) ar kitus šio menininko to laikotarpio paveikslus, galime pastebėti giminigą stilizavimą. Atrodo, kad kažkas tuo metu tvyrojo ore, reikšdamasis įvairiomis medžiagomis, tekėjo kaip srovė, maitinusi nemažą menininkų būrį, ne suvienodindama, o tik atsiskleisdama įvairiausiais ir įdomiausiais pavidalais.

Žinoma, nemažos įtakos turėjo įvairių pasaulinio garso modernistų kūriniai, jų reprodukcijos, išvykus į užsienį pamatytos parodos, kaip, tarkim, Isamu Nogushi, kurio albumą Juozas Kėdainis atsivežė aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Šio japono skulptūra tuo metu daug kam darė didžiulį įspūdį kaip ir Henry Moore.

Lietuviško baroko mokykla

Bendras gana konkrečių stilizuotų formų vardiklis kelia klausimus, kodėl buvo vystomi būtent šie plastiniai atradimai, paliekant nuošalyje kitus. Tačiau, manau, norint atsakyti į šį klausimą, nereikia pamiršti dar vienos labai svarbios įtakos, glūdinčios pačiame Vilniaus mieste, – baroko architektūros.

Baroko ornamentika, žongliravimas erdve, patosas, fragmentuota struktūra, dinamika, – visa tai net nejučia pasiekia vaikštant senamiesčio gatvėmis, įsispaudžia atmintyje, draperijomis moja pastatų skulptūros, net jei to nesuvokiame. Tad ar reikia stebėtis, kad tai taip organiškai rado savo tąsą daugelio sovietmečio menininkų kūryboje, sulydant su modernistinių atradimų srautais, pasiekiančiais iš užsienio.

Dabarties mokslininkų tyrimuose galime aptikti nemažai palyginimų tarp baroko ir postmodernizmo, tiesa, bendrumus randant ne konkrečiose formose, o daugiau dinaminėje, tačiau fragmentiškoje struktūroje, žmogaus ir aplinkos santykyje, jo pozicijoje ir pan. Tuo tarpu žiūrint šiuo rakursu į sovietmečio B.Žilytės, A.Steponavičiaus, V.Vildžiūno, K.Valaičio ir P.Repšio kūrybą galime aptikti labai aiškios barokinės kompozijos naudojimą, keistą erdvės sulaužymą ar išvertimą, figūrų, drabužių, kitų realybės detalių virtimą ornamentu.

Iliuzija, apgaulė arba optinė apgaulė – kaip tik B.Žilytės mėgstama strategija, ypač vėlyvesniuose kūriniuose, kaip baroko architektūroje, kur tvirtos kolonos, sunkiai dirbančios savo nešančiųjų konstrukcijų darbą, staiga nieko nelaiko, nes laužyta fasado linija nutrūksta kaip tik čia. O atlantų torsai, iš tiesų laikantys kokį balkoną, baigiasi ne kojomis, įsirėmusiomis į žemę, bet plokščios sienos tuštuma, pridengta draperija.

Mėlyno dangaus realybė

Menininkams, nenorintiems nerti į abstraktumo metafiziką, negalintiems kalbėti apie kankinančią sovietinio okupacinio jungo realybę, išeitis atsirado kitose erdvėse – vaizduotės, pasakos, sukuriant savo realybes ir į jas kasdien keliaujant. Tam puikiai tiko barokinės strategijos: tamsoje atveriami šviesolaidžiai kupolai, keliantys žmogų bent jau mintimis aukštyn, kur nuo erdvės ir laisvės dramatiškai plazda skriejančių figūrų drabužiai.

Ne veltui taip tinka sostinei Barboros Radvilaitės, senoje pasakoje ištekėjusios už karaliaus, skulptūra: istorinės miesto architektūros formos čia susijungia su modernia raiška. Tad visai nekeista, kad sovietmečio pilkumoje ir tamsoje atsiradę B.Žilytės ir A.Steponavičiaus kūriniai, kur laisvai skrieja karžygiai ir mergelės, groja uždraustą muziką roko muzikantai, keistose erdvėse skleidžiasi nematyti augalai, o vilkas, kurio, kaip prisipažino, visada bijojusi Birutė, tampa jaukus ("čia tik Algis sugebėjo jį paversti kažkokiu geru", sako ji), buvo mėgiami ir sovietinės Lietuvos nomenklatūros, ir menininkų opozicionierių. Žavimės jais ir mes, praėjus tiek daug laiko, kai pats sovietmetis seniai nugrimzdo į praeitį.

Jei Povilas Ričardas Vaitiekūnas kartą tapybos paskaitoje galbūt ironizuodamas, o gal ir visai rimtai teigė, kad Lietuvoje nebūna mėlyno dangaus, kaip ir kitų ryškių spalvų, o viskas tik pilka, tai mano aprašytai menininkų grupei (pavadinsiu ją santykinai Lietuviško baroko mokykla) Vilniaus dangus buvo aiškiai mėlynas, atveriantis kelius į naujas realybes. Gal todėl A.Steponavičiui ir B.Žilytei pavyko tai, kas atrodo sunkiai įmanoma – knygų iliustracijos, paprastas vaikų sanatorijos pano tapo ta kita realybe – nuostabiais meno kūriniais, savo erdvių, pasakojimo magija ir raudono purpuro švytėjimu veikiančiais mus iki šiol.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių