Stebuklingosios grafikės B. Žilytės erdvės

Net nežinau, nuo ko pradėti kalbėti apie neseniai pasirodžiusį Birutės Žilytės kūrybos albumą "Birutė Žilytė. Paslaptingas būties švytėjimas" – ši menininkė buvo tiesiog visada, lydėjo mūsų sovietinę vaikystę, kuri negali turėti aiškios pradžios, ji tiesiog formuojasi kažkur tolumoje, atminties nepasiekiamoje vietoje. Tačiau jei laike B.Žilytės ir Algio Steponavičiaus vardai atsiranda nežinia kada, tai vizualiai jie turi labai aiškias formas ir spalvas, įsirėžusias atmintyje.

Kosto Kubilinsko Bebenčiukas ir kvailutė, Vilkas beuodegis, Laumė Ragana – visus šiuos personažus ir dabar įsivaizduoju tokius, kokius juos kažkada nupiešė menininkai. Garsioji Vilniaus vaikų kavinė "Nykštukas", kur mes eidavome valgyti trintos vištienos sriubos ir iki šiol nesuvokiamo skanumo trapių susuktų pyragaičių, taip pat švytėjo jų kurtais herojais – visą sieną puošęs menininkų kurtas pano dabar jau sunaikintas (tebūna prakeikti ir tegul dega pragare nuo slibino devyngalvio liepsnos tie, kurie leido tai padaryti).

Taip, su šiais menininkais mano tėvai Kisarauskai artimai bendravo, tad juos pažįstu nuo vaikystės ne tik iš knygučių. Tačiau jei vis dar galiu prisiminti Birutės ar Algio balsus, šypsenas, tai vaizdus iš jų namų, Pašvaistės kalnelio Vilniaus Jeruzalėje, žolynus ir medžius, takus, kuriais žingsniuodavome į svečius, visiškai nustelbė Drąsi Vilniaus mergaitė besiplaikstančiais plaukais, keisti raudoni pumpurai-augalai, vilkas, nešantis ant savo nugaros kiškius, ar slibinas devyngalvis.

Man šie menininkai tebegyvena Jeruzalėje, kur kalvos – raudonos, ant jų auga gėlės, didesnės už žmones, danguje – dviveidis mėnulis ar keistų formų debesys, o vaivorykštė patiesta lyg kilimėlis.

Kitoks duetas

Birutės ir Algio kūrybinis tandemas gerokai skiriasi nuo kitų tuo metu kūrusių menininkų porų. Kaip pastebi dailės kritikė Kristina Stančienė, sutuoktiniai – Vladas Vildžiūnas ir Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, Vincas Kisarauskas ir Saulė Kisarauskienė, Marija Teresė Rožanskaitė ir Igoris Piekuras, Silvestras Džiaukštas ir Petrova – saugojo savo kūrybos individualumą, "skirtingai nei kolektyvinį meninį "produktą" kuriantys šiuolaikiniai menininkai ir sutuoktiniai – Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai, Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė".

"Tuo tarpu B.Žilytės ir A.Steponavičiaus monumentalioji tapyba kaip tik ir yra jų kūrybos laikotarpiui netipiškas kolektyvinės kūrybos vaisius. Jis liudija apie nepaprastai glaudžius dailininkų kūrybos ir tarpasmeninius ryšius", – rašė K.Stančienė ("Laiko pinklėse: Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskų saulėlydis?", Kultūros barai 2015, nr.1).

Daugybė bendrų A.Steponavičiaus ir B.Žilytės kūrinių vertė priimti ne tik vienas kito stilistinius bruožus, sulydant juos į vieningą sistemą, bet ir nutrinti mąstymo, pasaulio suvokimo skirtumus.

Ar šiame itin tvirtame kūrybiniame cemente galima atsekti B.Žilytės ir A.Steponavičiaus individualybes? Vartant menininkų knygas, kurios, nors jas ir skiria dešimtmetis, yra sesės dvynės, akis užkliūva už vieno gana rimto skirtumo – erdvės suvokimo.

Jei A.Steponavičius linksta į modernistinį erdvės plokštinimą, virstantį skiautinio, arabeskos dėliojimu, B.Žilytė net plokščioje iliustracijoje įveda lango angos kraštą ar teatro kulisų fragmentą, stumteldama žiūrovą gilyn, staiga atveria langus, išlankstydama erdvę lyg Mauritsas Cornelis Escheris, menininkės pasaulių dangūs – su perėjimu, lyg atkeliavę iš japonų graviūrų, taip sukuriamas gylio, perspektyvos jausmas.

Modernistinio meno vėjuose

Įstabiausia, kad abu autoriai buvo tokie artimi, jog sugebėjo savo kūryboje ne neigti, o perimti ir atskleisti vienas kito geriausias savybes. Kaip ten jie bebūtų taręsi ar sprendę, tačiau Valkininkų sanatorijos "Pušelė" – jau ne plokščia "Nykštuko" animacija, didžiuliame per visą ilgiausią koridorių besitęsiančime pano jau dominuoja B.Žilytės mėgstamos erdvės. Bendras menininkų kūrinys alsuoja renesansinės perspektyvos poezija.

Primindamos senuką Rafaelį danguje skrieja figūros, draperijos monochromiškos, kruopščiai suformuotomis raukšlėmis ir kartais taip stilizuotos, kad jas puikiai galiu įsivaizduoti iškaltas iš granito ir stovinčias kokioje miesto aikštėje kaip abstrakčios dekoratyvinės skulptūros pavyzdį. Tačiau jei šachmatų langelių grindys ir sufleruoja gelmę, virtusią perspektyvos simboliu, netikėtai iš prapjauto plokščio dangaus išlenda arklio galva ir dalis korpuso, o čia pat krintanti rožė meta ant to dangaus aiškų šešėlį, tarsi jis būtų siena.

Žinoma, netoliese skriejantis karžygys (galbūt Ikaras) šešėlio jau nemeta, o virš jo susisukusi tais pačiais šachmatų langeliais marginta draperija kelia mintis apie susuktą erdvę. Siurrealizmas? Optinis menas? Ne be jų, ypač tai matyti "Pasakos pradžioje" (1966 m., lino raižinys, 59,5x50).