„SLA307“ – lietuvių meno sala Niujorke

Aktyvią veiklą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vykdanti galerija "Meno parkas" – užmezgė ryšius su Niujorke esančia lietuvių išeivijos bendruomenei priklausančia meno erdve "SLA307". Pirmasis draugystės vaisius – paroda, kurios ekspozicija surinkta itin demokratišku principu.

"SLA307" visuomeniniais pagrindais vadovauja tapytojas Julius Ludavičius su kuratoriais menininkais Ieva Mediodia, Laura Zaveckaite, Aidu Bareikiu ir Daina Mattis. Čia šiuo metu veikia keturių kūrėjų: Aušros Andziulytės, Roberto Antinio, Agnės Jonkutės ir Angelos Okajimos-Kempinas grupinė paroda "#".

Apie prieš ketverius metus Niujorke įsikūrusią meno erdvę "SLA307", lietuvių išeivijos bendruomenės baimes ir norą jas nugalėti, pirmą kartą surengtą bendrą Kauno ir Niujorko menininkų parodą kalbamės su viena iš galerijos kuratorių I.Mediodia (I.M.), "Meno parko" vadovu Arvydu Žalpiu (A.Ž.) ir kuratore Airida Rekštyte (A.R.).

– Kaip gimė idėja įkurti meno erdvę "SLA307"?

I.M.: Prieš maždaug penkerius metus vyresniosios kartos Amerikos lietuviai, prižiūrintys Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) patalpas, kuriose veikla jau nebuvo aktyvi, pripažino faktą, kad jeigu šiai vietai nebus suteiktas ne pelno organizacijos statusas, ji tiesiog nebeišsilaikys. SLA vadovams kilo idėja atnaujinti keletą patalpų, o tam reikėjo lėšų. Jie nusprendė įtraukti menininkus, surengdami meno aukcionus (jų buvo trys), kuriuos rengti SLA nariai pasikvietė mane, A.Bareikį ir J.Ludavičių – daugiau nei du dešimtmečius gyvenančius ir kuriančius Niujorke. Idėja turėti meno erdvę mums labai patiko. Tai atrodė prasminga galimybė sukurti kultūrinę išeivijos susibūrimo vietą Niujorke. Kupini entuziazmo nusprendėme pertvarkyti pirmąjį SLA aukštą ir įkurti meno erdvę.

Už meno aukcionuose surinktas lėšas, vadovaujant J.Ludavičiui, buvo atliktas remontas, o menininkai aktyviai prie to prisidėjo. Prieš ketverius metus, bebaigiant pertvarkyti erdves, visi trys įkūrėme "SLA307" (307 yra pastato numeris), kaip SLA meno programą. Vėliau prie mūsų prisijungė taip pat apie 15 metų Niujorke gyvenanti menininkė Laura Zaveckaitė, kūrusi vizualų "SLA307" identitetą ir viešąją komunikaciją. Po kurio laiko mums sutiko padėti jauna, ambicinga Niujorko menininkė – Amerikos lietuvė Daina Mattis, kuri turi patirties su ne pelno siekiančiomis organizacijomis. Taip prasidėjo aktyvi veikla: koncertai, paskaitos, parodos.

– Kuo ypatinga pati vieta, kurioje yra įsikūrusi "SLA307"?

I.M.: SLA bendruomenė įsikūrusi pačioje Manhatano širdyje, labai judrioje miesto vietoje, šalia "Madison Square Garden", Čelsio  rajone. Ši lokacija svarbi meno erdvei, kadangi aplinkui daugybė rimtų galerijų.

– Kokia koncepcija meno erdvė vadovaujasi? Kuo ji skiriasi nuo ją supančių galerijų?

I.M.: Sulaukiame nemažai paraiškų iš menininkų, norinčių erdvėje surengti parodas. Sudarydami ekspozicijų planą, stengiamės išlaikyti mūsų programos veidą, nuoseklumą. Pavyzdžiui, nenorime erdvėje eksponuoti amatų, nors jie ir labai gražūs. Įdomiau yra rodyti šiuolaikinius autorius, kurie komunikuoja dabarties klausimus ir aktualijas. Orientuosimės į išeivius menininkus, nes mums aktualu rodyti Niujorke gyvenančių lietuvių kūrybą, nors jų ir nėra tiek daug, tačiau į nuolat kuriamą programą įtraukiame ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių kūrėjus, niujorkiečius. Kultūrinis apsikeitimas mūsų požiūriu yra naudingas, nes lietuviška kultūra nelieka izoliuota savo terpėje.

Nenorime erdvėje eksponuoti amatų, nors jie ir labai gražūs. Įdomiau yra rodyti šiuolaikinius autorius, kurie komunikuoja dabarties klausimus ir aktualijas.

Po truputį bendradarbiaujame ir su Lietuva – eksponavome personalinę tapytojos Patricijos Jurkšaitytės portretų parodą "Nacionalinė galerija". Kadangi dirbame savanorišku pagrindu ir kol kas finansavimo parodoms transportuoti neturime, galimybės neleidžia vykdyti labai ambicingų projektų.

– Tačiau meno erdvėje rengiamos ne tik parodos.

I.M.: Čia vyksta daugybė renginių, sietinų ne tik su lietuvių išeivijos atstovais, bet ir su amerikietiška kultūra. Organizuojami poezijos skaitymai, filmų peržiūros, knygų pristatymai, vaidinimai, džiazo ir klasikinės muzikos koncertai.

– Meno erdvė atvira įvairių sričių kūrėjų projektams, idėjoms. Ar visi jie sulaukia palaikymo ir pritarimo iš SLA?

I.M.: Šiuo metu dėl lietuvių išeivijos palaikymo nesame tikri. Tikimės, jog toji dalis bendruomenės, kuri supranta meno erdvės misiją ir kuri nuolat lankosi renginiuose bei parodose, mūsų veiklą palaikys. Bet yra dalis žmonių, kurie žiūri į mus kaip į bad apples (netinkami, aplinkiniams neigiamą įtaką darantys žmonės – red. past.). Ir gal jus nustebsite, tačiau tą dalį žmonių sudaro pačios SLA taryba. Jau penkeri metai mūsų pastangos išvystyti dialogą ir įrodyti, kad nesame lietuviškumo engėjai, yra bevaisės.

Vyksta konfliktas tarp skirtingų kartų išeivijos atstovų: pokario ir šiuolaikinės, atvykusios jau iš nepriklausomos Lietuvos. Problema ir tai, kad dauguma tarybos narių nėra humanitarinės pakraipos žmonės, todėl jų tikslai yra labai ūkiški – tvarkyti pastatą ir domėtis praeities reiškiniais. Žinoma, tai reikalinga, bet pačios SLA turinys nebėra svarbus, jaučiasi, kad tai jiems tampa per didele atsakomybe ir našta. Net jei ir esame mes, savanoriai, kurie gali puoselėti meninį turinį, nesulaukiame pasitikėjimo.

Mūsų savanoriška veikla, L.Zaveckaitės pastangomis, sulaukia daug dėmesio spaudoje, apie ją sužino vis daugiau žmonių, sykiu, tai reklama ir pačiai SLA, tačiau pastarasis SLA tarybos vadovybės bandymas mūsų veiklą sustabdyti yra absurdiškas reikalavimas 200 JAV dolerių nuompinigių per dieną, o mes juk esame jų pačių kultūrinis ne pelno departamentas. Todėl tolesnė mūsų veikla priklausys nuo to, kiek lietuvių diaspora mus palaikys.

– Kaip manote, ar būtent dėl to, kad meno erdvėje pristatomas, galbūt vyresniosios kartos atstovams sunkiau suvokiamas šiuolaikinis menas, SLA vadovybė nepalankiai žiūri į jūsų veiklą?

I.M.: Dalyvaujame tarybos susirinkimuose, bandome kalbėtis, diskutuoti, tačiau tarsi patenkame į užburtą ratą, rodos, jie mus supranta, bet visos mūsų problemos jiems atrodo neišsprendžiamos. Būtent mes padėjome SLA gauti ne pelno organizacijos statusą, o dabar jie nori mus apmokestinti. Tai kartų nesusišnekėjimas. Tarybos nariai kabinasi į praeitį, todėl ignoruoja šiuolaikinį meną ir visus su juo susijusius procesus.

A.Ž.: Šiems žmonėms vienintelis kriterijus yra lietuviškumas, todėl jie nusigręžia nuo profesionalumo, nors turėtų pripažinti sau, kad dabar viskas yra kitaip, o ir Lietuva gyvena kitokiame pasaulyje.

– Galbūt pačioje taryboje trūksta daugiau skirtingų kartų atstovų?

I.M.: SLA kupina nepagrįstų baimių, todėl nori likti uždara bendruomene, o mes norime, kad galimybę pažinti lietuvių kultūrą turėtų ir kiti, tačiau esame priklausomi nuo to, kiek išeivijos bendruomenė mus rems. Amžiaus, išsilavinimo įvairovė tarp tarybos narių būtų pozityvus dalykas, nes kol kas taryboje mus atstovauja tik meno erdvės direktorius J.Ludavičius.

– Kaip užsimezgė jūsų bendradarbiavimas su "Meno parko" galerija? Galerijoje veikianti grupinė lietuvių menininkų R.Antinio, A.Andziulytės, A.Jonkutės paroda "#" yra pirmasis Kauną ir Niujorką sujungiantis bendradarbiavimo rezultatas?

I.M.: Tai pirmasis kontaktas su Kaunu. Su "Meno parko" galerijos atstovais susitikome meno mugėje "Volta New York". Kilo idėja bendradarbiauti ir surengti grupinę lietuvių menininkų parodą, pakviečiant dalyvauti ir vieną kūrėją iš Niujorko. Taip parodą papildė japonės, gyvenančios Niujorke, A.Okajimos-Kempinas darbai.

– Paroda "#" yra besitęsiančio projekto "Meno linija" dalis. Su kokiomis užsienio valstybėmis galerija yra užmezgusi bendradarbiavimo ryšius?

A Ž.: Projektas, kurio koncepcija paremta bendradarbiavimu su užsienio valstybių meno institucijomis ir menininkais, rengiamas nuo 1999-ųjų. Lietuvoje užsienio autorių parodos nėra itin dažnos, todėl "Meno linija" sujungia ne tik bendradarbiavimą, ryšių plėtimą, tačiau ir švietėjišką, edukatyvią veiklas. Projektą pradėjome bendradarbiaudami su Vokietija, vėliau – Prancūzija, o dabar mūsų ryšiai siekia Ameriką, Singapūrą, Kambodžą.

Lietuvoje vyrauja tendencija ieškoti šedevrų, išbaigtumo, tobulumo, o pagauti medžiagų, formų, proceso eigą lietuviškai publikai kol kas neužtenka.

I.M.: Su "Meno parku" bendradarbiaujame pirmą kartą, apskritai, mums svarbu kurti ir vystyti ryšius su Lietuva, norime, kad tai vyktų natūraliai.

– "Meno parko" galerija kuruoja daugiau nei 20 menininkų, o parodoje pristatote keturis. Kaip juos atsirinkote?

A.Ž.: Meno erdvė "SLA307" kūrėjus atsirinko balsavimo principu, peržiūrėję "Meno parko" interneto svetainėje skelbiamus autorių darbų aplankus.

I.M.: Apsisprendę dėl parodos autorių, pastebėjome, jog tarp jų yra kažkas panašaus, jungiančio, vienijančio, nepaisant to, kad A.Jonkutė – minimalistinės estetikos kūrėja, A.Andziulytė – ekspresionistinės tapybos tradicijos tesėja, R.Antinis – skulptūros atstovas. Tačiau jų visų, kaip ir niujorkietės A.Okajimos-Kempinas, darbuose svarbus pats kūrybinis procesas. Žinoma, atsižvelgėme ir į tai, kad erdvė nėra didelė, todėl instaliacijas joje eksponuoti būtų sudėtinga, kaip ir pristatyti grupinę keliolikos ar keliasdešimties menininkų parodą. Įvertinę savo galimybes, apsisprendėme eksponuoti keturis menininkus.

A.R.: Ši paroda – puikaus bendradarbiavimo pavyzdys. "SLA307" atsirinko autorius, o mes atrinkome jų kūrinius. Pasitikėjome vieni kitais. Kartu gryninome parodos koncepciją.

– Kas užkoduota parodos pavadinime "#"?

A.R.: Kiekvienas parodos menininkas darbuose labiau akcentuoja kūrybos procesą, o ne rezultatą, todėl grotažymė pavadinime – tai atvira reikšmė. Kartu šis ženklas tarsi sujungia keturis skirtingus autorius, suformuodamas jų teritoriją, apibrėždamas jų žaidimo lauką, į kurį kviečiami žiūrovai. Žvelgiant iš modernistinės perspektyvos – paroda yra keistoka, nes išbaigtų paveikslų joje nėra. Kiekvieno eksponuojamo kūrinio prasmė yra lanksti, plati ir atvira.

I.M.: Lietuvoje vyrauja tendencija ieškoti šedevrų, išbaigtumo, tobulumo, o pagauti medžiagų, formų, proceso eigą lietuviškai publikai kol kas neužtenka.

– Atsižvelgiant į Niujorko kontekstą, kaip meno erdvei "SLA307" pavyksta atlaikyti konkurenciją, sudominti ir pritraukti žiūrovus?

I.M.: Nuosekliai vykdoma meno erdvės programa duoda puikių rezultatų: prestižiniai meno portalai Niujorke ("Fabrik", "New York New Work", "Chelsea Gallery Map", NYARTBEAT) tarp kurių ir internetinis meno žurnalas "Artforum", kurio dėmesį patraukti nėra lengva, įtraukė "SLA307" programą į lankytinų vietų tiek niujorkiečiams, tiek turistams rekomendacijų sąrašus. Džiugu, kad "SLA307" tapo pastebima Niujorko kultūriniame žemėlapyje. Tai yra ženklas, kad reikia apmąstyti, kaip judėsime toliau. Susidomėjimas meno erdve kyla, todėl turime perspektyvą augti ir gerėti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių