23 metai – tiek metų skulptorius Dovydas Zundelovičius gyvena Izraelyje. "Atvažiavome čia 1990 m. balandžio 1 d. Toks, va, Balandžio 1-osios pokštas ir išėjo", – šmaikštauja menininkas. Šis humoro jausmas, regis, yra neatsiejama ne tik jo asmenybės, bet ir pasaulėžiūros dalis.

Tikroji pažintis su D.Zundelovičiumi prasideda jau išvažiavus iš jo studijos Beit Janajaus miestelyje. Mašinoje, skriejančioje Tel Avivo link artimas skulptoriaus draugas Josifas Gubezskis pasakoja apie bičiulį, pas kurį užsuka kas antrą dieną – keliasdešimt kilometrų sukaria, kad išgertų puodelį kavos ir užkąstų desertu – pokalbiu.

Per trumpą susitikimą sukurtas D.Zundelovičiaus portretas po J.Gubeneckio pasakojimo pasikeičia lygiai kaip ir Izraelio kraštovaizdis už mašinos lango.

"D.Zundelovičius ne tik puikus skulptorius – jis talentas, mokantis suburti aplink save nuostabius žmones, atrasti juose geriausias savybes ir supažindinti juos su jomis. Gaila, kad negirdėjote, kaip Dovydas dainuoja senąsias lietuvių liaudies dainas. Dažnai pravirksta ir nemokantys šios kalbos", – apie savo draugą pasakoja J.Gubezskis, lygiai kaip ir skulptorius, kadaise gyvenęs Lietuvoje, tik ne menininkas, inžinierius.

Gebėjimas patraukti žmones, regis, padėjo ir pačiam D.Zundelovičiui. Daugiau kaip du dešimtmečius Izraelyje gyvenantis menininkas sakosi esąs svetimas – tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje. Tikrai savas jis yra tik paties susikurtoje oazėje – "Basis" skulptūros ir dizaino mokykloje. Joje, įkurtoje prieš 20 metų, D.Zundelovičius moko skulptūros ne tik jaunus ar brandesnio amžiaus žmones,  bet ir savo kolegas. "Basis" mokykla – tarsi atskiras miestelis, aptvertas tvora. Už jos – menininkų studijos, didžiulė bronzos liejykla. Čia prasideda ir mudviejų kelionė į praeitį ir Lietuvą, į kurią skulptoprius norėtų grįžti – bet tik į tokią, kokią kadaise paliko.

– Daugelis po Sovietų Sąjungos griūties traukė į Vakarų šalis. Kodėl jūsų pasirinkimas – Izraelis?

– Atsakysiu taip: važiavome ne į kur, bet – iš kur ir kodėl. Nors jau pats išvažiavimo faktas įvyko po nepriklausomybės atgavimo, nemačiau prasmės važiuoti iš vienos valstybės, kur nesijauti savas, į kitą – kur jausiesi lygiai taip pat. Atvykus į Izraelį atsitiko kaip tame anekdote: "Išsipildė idioto svajonė: ten mes buvome žydai, o čia tapome rusais." Izraeliečiai atvykėlius iš buvusių sovietinio bloko šalių laikė rusais. Po 20 metų nedaug kas pasikeitė.

Izraelyje esu buvęs ir anksčiau. Buvau atvykęs agituoti vietinius menininkus dalyvauti Vilniuje vykusiame skulptūros konkurse žydiškąja tema. Tuomet man pavyko surinkti net septynias menininkų grupes. Tai buvo mano pirmoji pažintis su šia šalimi.

Todėl žinojau, kur važiuoju. Čia atvykau ne dėl pažinčių. Pirmiausia sprukau iš tos šalies, kurioje gyvenau. Kai vyko pirmoji emigracijos banga aštuntajame dešimtmetyje, negalėjau išvažiuoti, nes buvau ką tik po kariuomenės. Turėjau 10 metų slaptumo statusą"""". Pirmą kartą išvykau į socialistinę šalį 1976-aisiais. Tai buvo Vengrija.

– Į Izraelį išvyko ir šeima?

– Taip, žinoma. Čia atvykau su žmona ir vaikais. Vienam buvo ketveri metukai, poniutei – aštuoneri. Vyresnysis liko Vilniuje ir į Izraelį atvyko jau baigęs gimnaziją.

– O kaip įveikėte kalbos barjerą?

– Hebrajiškai pradėjau suprasti, kai vyko pirmasis karas su Iraku. Kai Saddamas mėtė raketas, o žydai "neatsakinėjo". Buvo tie aliarmai... Visi bijojo cheminės atakos... Po aliarmo buvo sakomos visokios nuorodos – kur eiti, dėtis dujokaukes ar ne. Kai tu esi su mažais vaikais, labai greitai pradedi mokytis kalbos, kad suprastum, ką ten sako.

Tik vėliau atsirado radijas, kuris rusų kalba transliavo tuos pranešimus. Kai pramokau hebrajiškai, pastebėjau, kad tai, ką jie sako vietine kalba, skiriasi nuo to, ką sako rusiškai. Vieni sako – eikite slėptis, kita kalba – jau galite išeiti. Toks buvo mano hebrajų pradžiamokslis.

– Kokia buvo pati pradžia svetimoje šalyje?

– Pradžia buvo kalbos mokymasis, įsikūrimas ir "negravimas". Ką tai reiškia? "Negravimas" – tai darbas žinomam menininkui, kuris tave paprasčiausiai pasamdo. Buvau gana įžymus "negras" tiek čia, tiek ir Lietuvoje. Jei galima taip sakyti, buvau skulptoriaus Stepono Šarapovo mokinys. Nors nieko jis manęs specialiai nemokė, daug iš jo pasisėmiau tiesiog būdamas jo pagalbininku. Manau, kad Steponas – visų laikų geriausias Lietuvos skulptorius. Deja, legenda anksti, sulaukęs tik 44-erių, mirė nuo vėžio.

– Reikėjo atvykti į Izraelį, kad sužinočiau apie S.Šarapovą. Koks buvo darbas kartu su juo?

– 1981 m. tuomečiame Aukščiausiosios tarybos pastate (dabar Seimas – aut. past.) jį projektavusių brolių Nasvyčių prašymu S.Šarapovas turėjo sukurti reljefus. Jie šiandien yra prie pagrindinio įėjimo. Kai pirmasis bareljefas buvo įpusėtas, antrasis – tik nulipdytas iš plastilino, Steponas pasijuto blogai. Jis manęs paprašė, kad toliau tęsčiau jo darbą. Sakė, kai pasveiks, baigs, nes laikas labai spaudė. Tik jis nežinojo, kad mirtis jau buvo šalia.

O aš buvau trisdešimties, ką tik baigęs institutą ir apie skulptūrą dar nedaug supratau. Ar galėjau atsisakyti? Na, ir pradėjau laipioti ant pastolių tęsdamas jo darbą. Vasario 23 d. Steponas mirė. Gegužę turėjau pristatyti šiuos du reljefus. Nebuvo kur dėtis, nes vasaros pabaigoje jau turėjo būti rūmų atidarymas. Mums su architektais pavyko įtikinti užsakovus, kad prie vieno bareljefo aš tik truputį pridėjau ranką ir nekeičiau Stepono braižo. O antrąjį reikėjo lipdyti nuo pat pradžios. Reikėjo padaryti ne tik kokybiškai – turėjo matytis, kad tai – S.Šarapovo darbas. Toks nuostabus "negravimas" buvo, kurį šiandien gražiai prisimenu.

O kitas mano darbas susijęs su Juozo Mikėno skultūra "Pirmosios kregždės", kurios pirmasis variantas, 3 m aukščio, stovi Vilniaus rotušėje. Padidinta skulptūra šiandien – prie Nacionalinės galerijos Vilniuje. J.Mikėnas mirė nespėjęs baigti skultūros, jos fasadinė dalis skiriasi nuo nugaros. Todėl, didinant ją, man teko taisyti ir galinę dalį, juk norisi, kad moteris gražiai atrodytų iš visų pusių.

Daug mažosios architektūros išmokau kurdamas antkapius. Būtent kapinės daugeliui pradedančiųjų skulptorių yra kūrybos poligonas. Daug medalių dariau. Esu vienas iš Lietuvos medalininkų sąjungos įkūrėjų. Atvykęs čia taip pat įkūriau medalininkų sąjungą ir šiandien, kalbant apie medalininkystę, Izraelis yra panašaus lygio kaip Lietuva.

– O kokie pirmieji darbai buvo atvykus į Izraelį?

– Pirmieji darbai buvo maži. Dideliems darbams reikia investicijų, kurių tuo metu neturėjau. Įsikūriau prie bronzos liejyklos. Tuomet daug dalykų dariau per ją ir po truputį pradėjau lipdyti didesnius kūrinius.

Man buvo 45-eri ir tie žaidimai "kas svarbesnis, kas geresnis ar didesnis" nebedomino. Iš vienos pusės konkurencija meno srityje dalykas labai juokinga – kaip galima lyginti vieną kūrėją su kitu? Kita vertus, ji kyla iš bado – žmonės kovoja dėl užsakymu, nori kažkaip pragyventi ir pradeda graužti gerkles vieni kitiems.

– Kaip Izraelis priėmė dar vieną ambicingą kūrėją?

– Niekaip. Visų pirma Izraelis skyrėsi nuo sovietinių šalių tuo, kad čia nebuvo skulptorių sąjungos, kur visiems jos nariams būdavo dalijami užsakymai ir visi galėjo šią didelę karvę melžti lygiomis teisėmis. Izraelyje gal ir buvo kokia dailininkų sąjunga, bet tai buvo labiau vargšų susivienijimai, kur rimtų žmonių nepamatysi.

Mano kelias čia nebuvo susijęs su jokiomis sąjungomis. Buvo vietinės reikšmės kultūros ministerijos komisija, kuri stebėjo, kas atvažiuodavo. Jei atvykdavo dėmesį traukiantis kūrėjas, įrašydavo jį į rimtą sąrašą, ir jis gaudavo juokingą kūrybinę stipendiją. Aš patekau į tokį sąrašą ir tai buvo visi oficialūs reikalai, su kuriais susidūriau.

Atvirai sakant, niekada ir nenorėjau jokių visuomeninių pareigų ir jokių konkurencinių žaidimų.

Žmonės, kurie nesupranta, kad bet kokia profesija yra kieta struktūra, nepriima jokio svetimkūnio. Klysti, jei galvoji, kad tu gali įsijungti į vietinių profesionalų gretas. Tu visada būsi kitoks! Neverkšlenu ir nesakau, kad tai trūkumas. Svarbu suprasti žaidimo taisykles ir dirbti, statyti savo struktūrą. Taip pasielgiau ir aš.

– Todėl ir pradėjote pedagoginį darbą?

– Įvairiais būdais ir lygiais mokiau nuo 1974 m. Kai čia atvykau, mane pakvietė sukurti skulptūros katedrą viename institute. Pagal tuometį lygį palyginčiau tą institutą su arklide.
Pirmus metus buvau vienas, vėliau subūriau dar keletą kolegų. Mano pažiūros ir norai nesutapo su instituto valdžia, todėl po poros metų išėjau iš ten ir įkūriau savo mokyklą. Čia mokiau to, ką maniau, kad reikia mokyti.

– Ką reiškia būti menininku Izraelyje?

– Nežinau.

– Bet save laikote menininku?

– Ne. Esu skulptorius. Mano galva, menininkas – ne profesija, o garbės vardas. Galbūt kažkada kažkas ir pasakys apie tave, kad buvai menininkas. Vien dėl to, kad baigiau institutą, nesu juo. Tokių, kurie save vadina menininkais, norisi paklausti: ką tu moki padaryti geriau nei kiti? Jei nori tokį garbės vardą turėti – turėk, bet reikia ir dirbti.

– Kaip Izraelyje žiūrima į išeivius iš Lietuvos?

– Labai gerai. Tai yra viena iš gerbiamiausių tautybių. Taip atsitiko, kad vieni pirmųjų atvykėlių į Izraelį buvo lietuviai. Daugybė labai svarbių žmonių šioje šalyje buvo būtent iš Lietuvos. Tai išliko ir iki šiol. Žinoma, ne visus juos reikia gerbti ir mylėti, bet taip atsitiko.

– Ką norėtumėte aplankyti grįžęs į Lietuvą?

– Labai daug užmokėčiau, kad galėčiau bent kelias dienas praleisti praeities Vilniuje, užsukti į Užupio skulptūros dirbtuves, kurios buvo įsikūrusios šalia bažnytėlės. Ateičiau ten apie penktą valandą vakaro, po darbo valandų, "ant gėrimo" ir sutikčiau brolius Nasvyčius, Gediminą Baravyką, Algimantą Gūzą, Steponą Šarapovą. Ši kompanija buvo ne Lietuvos kultūros žvaigždės, o jos kūrėjai. Gaila, kad tas Vilnius, kurį mačiau, pasikeitė. Žinoma, visko buvo, bet į tą laiką esu linkęs žiūrėti romantiškai. Tikiuosi, ir dabar vyksta puikūs kūrybiniai procesai, tik gaila, kad negirdžiu jo atgarsių.