Santaka saugo nepelnytai pamirštos Marienverderio pilies liekanas?

Šiemet sukanka 630 metų, kai 1384 m. Jogailos ir Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė užėmė kryžiuočių Marienverderio pilį, stovėjusią Kauno teritorijoje. Istorikai šį įvykį yra kiek primiršę. Juo labiau apie tai mažai ką girdėję kiti kauniečiai. Tai buvo ne eilinė Vokiečių ordino pilaitė, o galinga mūrinė tvirtovė, kuri buvo giliausiai įsiterpusi į Lietuvos valstybę.

Politinės įvykio aplinkybės

Marienverderio užėmimas aprašytas Torūnės analuose, Vygando Marburgiečio, Johano Posilgiečio ir Dietmaro kronikose, dviejuose Ordino magistro laiškuose bei keliuose kituose dokumentuose. Deja, tik vienas šių šaltinių – Vygando Marburgiečio kronika – yra išverstas į lietuvių kalbą.

Apie Marienverderį trumpai yra rašę vokiečių istorikai Johanas Voigtas ir Karlas Heinlas, JAV mokslininkas Williamas Urbanas. Lietuvių istorikai apie šią pilį rašė mažai. Kaip išsamesnis minėtinas Jurgio Okso tekstas knygoje "Kaunas karo su kryžiuočiais epochoje". Vis dėlto šiame darbe yra netikslumų, įvertinti ne visi šaltiniai. Tad visi iki šiol atlikti Marienverderio istorijos tyrimai nebuvo išsamūs.

Tęsdamas savąjį "Drang nach Osten", 1283 m. Vokiečių ordinas pradėjo nuolatinį karą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), kuris truko ilgiau nei Šimtametis karas Europoje – iki 1422-ųjų. Po 79 metus trukusių kovų, 1362-aisiais, Ordinas pasiekė Kauną ir sugriovė čia stovėjusią tvirtovę. Įtvirtindami laimėjimus, kryžiuočiai Nemuno pakrantėse statė savo pilis. Viena jų – Gotesverderis – iškilo prie Nevėžio žiočių buvusioje saloje.

Ordinui kovą lengvino tai, kad 1382 m. Lietuvą sudrebino vidaus konfliktas: buvo nužudytas kunigaikštis Kęstutis, o jo sūnus Vytautas prisiglaudė pas kryžiuočius. Remiamas savo šalininkų, kurių daugiausia buvo Žemaitijoje, Vytautas kartu su vokiečiais ėmė rengti karo žygius į Rytų Lietuvą.

1384-ųjų pradžia Lietuvai taip pat nieko gero nežadėjo. Ordino didysis magistras išdavė Vytautui raštą, kuriame pažadėjo, kad padės jam "karinėmis pajėgomis". Vytautas patvirtino aktą, kuriuo užrašė kryžiuočiams Žemaitiją iki Nevėžio, taip pat Kauną ir Rumšiškes. 1384 m. birželio 14 d. čia aprašomoje Marienverderio pilyje Vytautas ir magistras dar kartą patvirtino vienas kitam duotus pažadus.

Vytautas darėsi Jogailai vis pavojingesnis ir šis ryžosi pakviesti pusbrolį atgal į Lietuvą. Kęstutaitis Ordiną paliko 1384 m. liepos 9-ąją. Pasitraukdamas jis sudegino Georgenburgo (Jurbarko) ir Naujojo Marienburgo pilis, paėmė daug belaisvių. Po šių įvykių Vytautas ir Jogaila vėl pradėjo bendromis jėgomis kovoti su Vokiečių ordinu. Pagrindiniu uždaviniu tapo sunaikinti Marienverderio pilį.

Tvirtovės statyba

Marienverderio pilis statyta tuo metu, kai Vytautas dar buvo Ordino pusėje. Kaip rašoma kronikose, 1384 m. "gegužės 13 d. didysis magistras nuvyko su didele kariuomene į lietuvių žemę, kur kitados buvo Kauno pilis, ir užbaigė vieną mūrinę pilį per 4 savaites". Tam "prireikė daug darbo", nes reikalingas "plytas ir kalkes" gabeno iš Prūsijos. Statybas užbaigus, didysis magistras parašė laišką popiežiui, kuriame pažymėjo, kad tvirtovė pastatyta "ne be didžiulių [...] lėšų ir išlaidų".

Matyt, norėdami atitraukti lietuvių dėmesį vykstant statyboms vokiečiai organizavo karinį žygį į Ukmergės apylinkes. Jam vadovavo Ragainės komtūras, Vytauto krikštatėvis Vygandas fon Baldersheimas. Netikėtai įsiveržę užpuolikai "daug ką nukovė", vargino kraštą "gaisrais ir plėšimais". Tačiau Kulvos apylinkėse kryžiuočius užklupo lietuvių kariuomenė. Žuvo komtūras, keli broliai, aštuoni kilmingi kryžininkai (t. y. kryžiuočių talkininkai) ir apie 50 eilinių karių. Maždaug 20 brolių pateko į nelaisvę. Taigi žygis baigėsi visiškai nesėkmingai.

Naujoji tvirtovė buvo pavadinta Sankt Marienverderiu. Čia kryžiuočiams pritrūko originalumo. Kaip žinoma, vienas Marienverderis (dab. Kvidzinas) jau stovėjo Prūsijoje prie Vyslos.

Marienverderis iš karto tapo kryžiuočių antpuolių į Lietuvą baze. Vos pastačius pilį, Ordino maršalas liepė išžvalgyti kelius iš Įsručio į Marienverderį, nes reikia žinoti, "kur ir kada siųsti kariuomenę". Šio darbo ėmėsi net septyni kelių vadovai, ir birželio 29-ąją per Užnemunę vingiavęs karo kelio maršrutas jau buvo aprašytas.
Pilies įgulai vadovavo komtūras Henrikas von Cleenas. Jis turėjo pavaduotoją, vicekomtūrą. Koks buvo įgulos dydis, sunku pasakyti. Vis dėlto apytikrį skaičių nustatyti galima, nes rašoma, kad pilyje buvo 40 brolių. Aišku, eilinių karių turėjo būti bent kelis kartus daugiau. Be to, žinoma, jog pilį užėmus, į nelaisvę pateko 150 jos gynėjų. Taigi galima kalbėti apie 400 vyrų įgulą.

Pilyje buvo paraku šaunamųjų ginklų – bombardų ir mažesnio kalibro piksidų. Matyt, pastarųjų turėta gana daug, nes gynėjai puolančiuosius jomis "atakavo iš visur".
Kryžiuočiai pilį laikė ypač saugia, nes 1384 m. birželio 14-ąją patvirtinti sutarties su Vytautu čia buvo susirinkusi kone visa Ordino vadovybė: didysis magistras Konradas Ciolneris fon Rotenšteinas, didysis komtūras Kuno fon Lybenšteinas, didysis maršalas Konradas fon Valrodė, vyriausiasis drabužininkas Heinrichas Hansas, keturi komtūrai.

Mistinė Marijos sala

Kurioje vietoje stovėjo Marienverderis? Tyrinėtojas Karlas Vagneris 1933 m. rašė, kad Kauno pilies griuvėsiai "yra Marienverderio, 1384 m. statyto, liekanos". Istorikas Zenonas Ivinskis taip pat teigė, kad Marienverderio liekanos glūdi "Kauno pilies griuvėsiuose". Vis dėlto pilies pavadinimas – Marijos sala – sako, kad tapatinti Marienverderį su Kauno pilimi netinka, nes pastaroji stovi pakrantėje. Dar svarbiau, kad Kauno pilies teritorijoje vykdant archeologinius tyrinėjimus Marienverderio liekanų nerasta. Tad jo reikia ieškoti kitur.

Vygando Marburgiečio kronikoje sakoma, kad Marienverderis buvo pastatytas "vienoje saloje priešais Kauną". Dar tiksliau pilies vietą apibūdina J.Posilgietis, kuris rašo, kad ji yra "prie Neries [...] priešais miestą, kur Kauno pilis stovėjo, vienoje saloje". Magistro laiške nurodyta, kad jis rašytas "Marienverderyje prie Neries". Taigi pilis labiau siejama su Nerimi, nors šaltiniuose minimas ir šalia tekėjęs Nemunas. Susumavus duomenis, belieka pritarti J.Oksui, teigusiam, kad pilis stovėjo "Neries žiočių saloje".

Beje, XVIII a. pabaigos žemėlapiuose matyti, kad tuo metu Neries ir Nemuno santakoje dar buvo dvi salos. Tiesa, šie žemėlapiai sudaryti nuo aprašomo įvykio praėjus keturiems amžiams. Vis dėlto galima spėti, kad vienoje tų salų ir bus stovėjęs Marienverderis. Deja, XIX a. salos išnyko. Tačiau, gretinant senus ir dabartinius žemėlapius, atrodo, kad salos galėjo būti ne nuplautos, o "prisiglaustos" prie santakos trikampio. Tad išlieka tikimybė, kad Neries pakrantėje, prie upės žiočių, po sąnašų sluoksniu tebeglūdi Marienverderio mūrų likučiai.

"Puikiosios" tvirtovės išvaizda

J.Posilgiečio kronikoje Marienverderis pavadintas "puikia tvirtove". Iš kur tas tvirtovės puikumas, kaip ji atrodė? Pirmiausia pažymėtina, jog pilis, bent iš dalies, buvo mūrinė. Sienos mūrytos iš Prūsijoje gamintų plytų, bet viename šaltinyje minimi ir akmenskaldžiai. Tad dalis mūrų, matyt, buvo iš akmenų. Pilis pastatyta labai greitai, tad tikėtina, kad iš dalies ji buvo medinė, kad naudotos ir plūkto molio konstrukcijos.

Kronikose kalbama apie "žemutinę" ir "aukštutinę" pilis. Pastaroji buvo "bokšto pavidalo". Matyt, aplinkui aukštutinę pilį (t. y. bokštą) ėjo gynybinės sienos, kurios buvo suvokiamos kaip žemutinė pilis. Žinių apie sienų dydį suteikia Torūnės analai ir Dietmaro kronika. Taigi jos buvo keturių rykščių aukščio ir dešimties plytų arba pėdų storio viršuje. Greičiausiai kronikininkai turėjo omenyje Prūsijoje paplitusius senuosius Kulmo vienetus. Šios sistemos pėda lygi 28,8 cm, o rykštė – 4,32 m. Išeina, kad, jei kronikininkai skaičių nepadidino, Marienverderio sienos buvo įspūdingos – net apie 17 m aukščio ir maždaug 3 m storio viršuje.

Beje, vienas kronikininkas neatsitiktinai sienų storį matavo plytomis, o ne pėdomis. 2014 m. autorius matavo kelias plytas iš šiuo metu griūvančios Pabėtų (Karaliaučiaus sr., rus. Romanovo) bažnyčios, kuri statyta maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Marienverderis. Paaiškėjo, kad jų ilgis – apie 28,5–29 cm, taigi atitinka pėdos ilgį.
Šaltiniuose minimas ir papilys, sutvirtintas pylimais, užtvaromis bei grioviais. Žinoma, kad per apgultį Marienverderį pasiekė kryžiuočių laivai, kurie buvo įplaukę į pilies "vidinius vandenis" – t. y. vidinį uostelį.

Iš to, kas pasakyta, manytina, jog Marienverderis buvo panašus į vadinamąsias moto tipo pilis. X–XIV a. tokios dažnai statytos Vakarų Europoje, jas rentė ir kryžiuočiai. Įrengiant tokią pilį, pirmiausia būdavo supilama nedidelė kūgio formos kalva – motas. Ant jos stovėdavo stipri pagrindinė dalis su bokštu. Šalia būdavo žemesnis, didesnis ir menkiau įtvirtintas papilys.

Apibendrinant galima teigti, kad Marienverderio pilis buvo moderni, išsiskyrė tvirtumu ir funkcionalumu.

Marienverderio apgulimas

Vytautas planavo Marienverderį užimti klasta, tačiau nepasisekė. Liepos 10 d. rytą vicekomtūras ir įgulos kariai pastebėjo, kad kitapus Nemuno nesimato nei čia ganytų gyvulių, nei žmonių. Tai sukėlė įtarimą. Netrukus jie pamatė du vyrus, laiveliu besileidžiančius Nemunu. Tai buvo Vytauto žmonės. Pašaukti priplaukti jie nepakluso.

Vicekomtūras pasiuntė savo žmones jų vytis. Deja, vokiečiams pavyko vieną vyrą pagauti. Kankinamas jis išdavė Vytauto planą ir pilis pasiruošė gynybai.

Beliko rengtis pilies apgulčiai. Vygando Marburgiečio kronikoje cituojamas Lietuvos kunigaikščių pokalbis. Kai Jogaila paklausė Vytauto, ar jie įveiktų Marienverderį, šis pasakė: "Turi žemių ir žmonių, atsivežk bombardų ir t. t. Su mūsų galybe greitai ją paimsime. Ir karalius tarė: magistras gali mus užpulti. Ir [Vytautas] atsakė: negalės nė po mėnesio, mes tuo tarpu pasieksime savo."

Lietuvos kunigaikščiai Marienverderio puolimui sutelkė dideles pajėgas. Jogaila, Skirgaila ir Vytautas prie pilies atvyko "su visa savo jėga". Operacijoje dalyvavo ne tik lietuvių, bet ir rusėnų pulkai iš rytinių LDK žemių. Lietuvos kariuomenė turėjo modernios karo technikos: dvi svirtines akmensvaides (blidas), vieną ypač didelę akmensvaidę, kelis sienodaužius, paraku šaunamųjų ginklų – bombardų ir piksidų.

Žinios apie puolimo pradžią kronikose nesutampa, nurodomos rugsėjo 19, 21 ir 29 d. datos. Matyt, pirmiausia prie Marienverderio pasirodė Vytauto pajėgos. Kitą dieną su savo pulkais atvyko Skirgaila, greičiausiai ir Jogaila. Lietuviai apgulė tvirtovę, pradėjo ją apšaudyti iš akmensvaidžių. Be to, ėmė statyti tiltą per Nemuną ir "kastis prie pilies".
Maždaug keturias savaites kovos vyko permainingai. Kryžiuočių artileristai du kartus pataikė į didžiąją lietuvių akmensvaidę ir abu kartus ją sugadino. Lietuviai šūviu iš bombardos užmušė šaulių vadą Hermaną. Puolimui intensyvėjant, vokiečiai turėjo pasitraukti iš papilio į žemutinę pilį. Ko gero, jie čia būtų ilgai neišsilaikę, tačiau spalio 16 d. į pagalbą Marienverderiui atplaukė Ordino maršalas Konradas fon Wallenrode kartu su keturių komtūrijų pajėgomis bei kryžininkais iš Olandijos. Maršalas iš pradžių apsistojo Gotesverderio pilyje ir pasiuntė į žvalgybą Ragainės komtūrą Johaną fon Rumpenheimą. Šis kažkokiu būdu pranešė pilėnams, jog ekspedicija atvykusi ir nori žinoti jų padėtį. Rizikuodamas pas maršalą nuvyko brolis Johanas von Stratenas. Jis apsakė sunkią pilies padėtį ir paprašė "nuvyti" lietuvių kariuomenę. Maršalas atsakė išties diplomatiškai: "Pasitarsim dėl to."

Kitą dieną, nors lietuviai "nuolat apšaudė" iš piksidų, keli kryžiuočių laivai atplaukė į Marienverderį. Ekspedicija atgabeno maisto, kitų reikmenų, paėmė sužeistuosius ir papildė įgulą naujomis jėgomis. Tuomet laivai išplaukė. Į Gotesverderį nuvykęs brolis Johannas von Lorichas dar kartą paprašė maršalo pagalbos. Šis pažadėjo, tačiau, įgulos nusivylimui, jokių ryžtingesnių veiksmų nesiėmė. Netrukus maršalas grįžo į Prūsiją palikdamas Marienverderio įgulą likimo valiai.

Užimta ir sugriauta

Kovų įkarštyje vienas akmuo ar sviedinys nutraukė galvą pilies komtūrui. Toliau gynybai vadovavo vicekomtūras. Jo padėtis buvo sunki, nes, pasitraukus maršalo pajėgoms, lietuviai baigė statyti tiltą per Nemuną su dviem bokštais, be to, įsirengė du sienodaužius. Puolimai tapo tokie dažni, kad vokiečiai negalėjo net ramiai pavalgyti.
Siekdami išsiaiškinti pilėnų būklę, lietuviai sugalvojo gudrybę. Prie pilies buvo pasiųstas vyras, kuris pasikvietė vicekomtūrą ir pasakė, jog "esąs iš Ragainės", ten turįs šeimą. Jei "vicekomtūras pageidaująs, teparašąs, ar ilgai pajėgsią laikytis". Jis laišką nunešiąs į Ragainę. Vicekomtūras ant šio "kabliuko" užkibo ir perdavė "pasiuntiniui" laišką, kurį šis pristatė Jogailai. Paaiškėjo, kad pilies įgula nebemato galimybės laikytis ilgiau kaip dvi savaites.

Apgaule gauta informacija pakėlė puolėjų nuotaiką. Apie lapkričio 1 d. prasidėjo lemiamas šturmas. Iš pradžių puolėjai naudojo kopėčias, bet kai jiems pasisekė išgriauti dalį žemutinės pilies sienų, šių nebereikėjo. Vokiečiai, praradę žemutinę pilį, pasitraukė į aukštutinę (t. y. bokštą). Tuomet Jogaila pasiūlė vicekomtūrui pasiduoti ir grasino, kad kitu atveju pilis bus sudeginta su visais joje esančiaisiais. Rodos, grasinimai nebuvo iš piršto laužti, nes puolėjai buvo prinešę į pilies griovius malkų ir dervos.
Vokiečiai pasiduoti sutiko, bet su sąlyga, kad jiems bus garantuota gyvybė, o didysis kunigaikštis Jogaila kiekvienam pasiduodančiajam asmeniškai paspaus ranką. Lietuviai sąlygas priėmė ir Marienverderio įgula, atsilaikiusi šešias su puse savaitės, lapkričio 6 d. kapituliavo.

Esmine pilies užėmimo priežastimi reikia laikyti jėgų persvarą. Suvieniję pajėgas, lietuvių kunigaikščiai galėjo sutelkti pakankamai gausią kariuomenę, kurios užteko ir pilies apgulčiai, ir atsiųstai ekspedicijai sustabdyti. Papildomai pažymėtinas geras Lietuvos kariuomenės techninis pasiruošimas.

Po pilies užėmimo rašytame magistro laiške nurodoma, kad, įveikę Marienverderį, lietuviai paėmė į nelaisvę ar suėmę nužudė "150 rinktinių vyrų". Iš viso lietuvių nelaisvėje tuo metu buvo 55 broliai ir 250 kitų karių. Brolis Tegartas ir keli kilmingieji, nepaisant to, kad Jogaila garantavo jų gyvybę, buvo nukirsdinti. Matyt, su jais lietuviai turėjo ypatingų sąskaitų. Kiti suimtieji turėjo būti išpirkti arba išmainyti, nes jie įvardijami vėlesniuose šaltiniuose.

Užėmus pilį, joje kilo gaisras. Mat lietuvių kariai, pasišviesdami deglais, nusileido į pilies rūsį. Jame buvo statinė parako, kuri sprogo. Nemažai lietuvių žuvo, pilis užsiliepsnojo, ir visa tai, aišku, kiek apkartino pergalę. Pilies likučius Lietuvos kariuomenė sugriovė.

Įpėdinės istorija

Istoriografijoje pasitaiko teiginių, kad 1392 m. Marienverderio pilis jau buvo atstatyta. Atseit joje rezidavęs Vytautas, čia įvykusios jo sesers Ringailės vestuvės. Tačiau šaltiniai vienareikšmiškai liudija, kad tuomet kunigaikščio rezidencija buvo Ritersverderio pilis.

Tyrinėtojas K.Vagneris ir juo sekęs Z.Ivinskis rašė, kad po 1398 m. Vytautas padėjo Ordinui atstatyti Marienverderį, tačiau 1401 m. pats jį nugriovė. Atseit po to Marienverderis buvo atstatytas trečią kartą, bet ta pilis jau "vadinosi Kaunu". Iš tikrųjų Kauno ir Marienverderio pilys netapatintinos, nes stovėjo skirtingose vietose.
Vis dėlto Marienverderis greičiausiai buvo atstatytas. Tai galėjo įvykti po to, kai 1401 m. rugsėjo pabaigoje lietuviai patys sudegino iš dalies atstatytą Kauno pilį ir užleido pozicijas santakoje. Matyt, Vokiečių ordinas pasinaudojo šiuo atsitraukimu ir 1402 m. pavasarį pabandė atstatyti Marienverderį. Taip manyti leidžia informacija Torūnės analuose.

Skyrelyje apie įvykius po 1402 m. gegužės 25-osios rašoma, kad Vytauto kariuomenė užėmė dvi pilis – Ritersverderį ir Marienverderį, buvusį prie Neries ("Mergenwerder super Nerea"). Pastaroji geografinė nuoroda leidžia neabejoti, kad kalbama būtent apie šiame straipsnyje nagrinėjamą objektą.

Pažymėtina, jog šaltiniuose neaprašoma antrojo Marienverderio apgultis, konstatuojamas tik jo užėmimo faktas. Tai greičiausiai liudija, kad pilis nebuvo stipri ir Lietuvos kariuomenė ją užėmė be vargo. Apibendrinant galima teigti, kad antrasis Marienverderis greičiausiai gyvavo trumpai ir nebuvo reikšmingas.

Pergalės reikšmė

Užimdama Marienverderį Lietuvos kariuomenė smogė Vokiečių ordinui itin stiprų atsakomąjį smūgį. Perniek nuėjo milžiniškos kryžiuočių ir jų rėmėjų investicijos, Ordinas prarado daug brolių ir eilinių karių, amunicijos. Jis nebegalėjo naudotis pilimi kaip atrama tolesniems Lietuvos puolimams, buvo išstumtas iš strateginės vietos.

Kita vertus, sugriovus Marienverderį Lietuvos karas su Vokiečių ordinu nesibaigė. Jo galybė buvo sutriuškinta tik 1410 m. Žalgirio mūšyje, taika sudaryta dar vėliau – 1422 m. Vis dėlto ši pergalė leido pristabdyti, tam tikra prasme netgi sustabdyti agresiją. Mat Marienverderis buvo toliausiai į rytus nuo svarbiausių kryžiuočių atramos bazių – Ragainės, Įsručio, Klaipėdos – pastatyta pilis. Sugriovus šią tvirtovę, lietuviai pagaliau sustabdė 101 metus trukusį kryžiuočių slinkimą panemune valstybės branduolio link. Nors apie 1402 m. Marienverderis buvo trumpam atstatytas, toliau į rytus vokiečiai nepajudėjo. Tad galima sakyti, kad garsusis "Drang nach Osten" geografine prasme baigėsi čia, ties Nemuno ir Neries santaka.

Lietuviams Marienverderio užėmimas buvo savotiškas revanšas už pralaimėjimą ginant Kauno pilį 1362-aisiais. Sėkmė leido atgauti pasitikėjimą, skatino suvokimą, kad nesižudant tarpusavio kovose, o susivienijus įmanoma įveikti net Ordino galybę. Lietuvai ši pergalė leido atsikvėpti, sukaupti jėgų naujoms kovoms ir ramiai pasiruošti Krėvos sutarties sudarymui 1385-aisiais bei 1387 m. įvykusiam valstybės krikštui.

Kauno istorijoje Marienverderio užėmimas užima ypatingą vietą. Ko gero, tai didžiausia Lietuvos kariuomenės pergalė, pasiekta miesto teritorijoje per visą jo istoriją. Rodos, kauniečiai to dar nėra suvokę.