Rašytoja K. Gudonytė: paauglystė vis dar yra mumyse

Jau keletą metų netyla diskusijos apie paauglių literatūrą ir jos būklę Lietuvoje. Viešai skųstasi, kad paauglių literatūrai mūsų šalyje nėra skiriama pakankamai dėmesio, o geri autoriai retai renkasi rašyti knygas būtent jiems. Šiuo metu vis dažniau pasidžiaugiama, kad paaugliška literatūra Lietuvoje atsigavo ir kasmet išleidžiama vis daugiau knygų būtent šiai amžiaus grupei, tačiau temų diskusijoms nemąžta. Ar Lietuvos jaunuoliams knygos vis dar yra įdomios ir svarbios? Ką apskritai reiškia rašyti šiai amžiaus grupei?

Apie tai – pokalbis su populiarių knygų paaugliams autore, Vaikų literatūros premijos ir Metų knygos paaugliams laureate Kristina Gudonyte.

– Baigėte aktorystės studijas, taip pat esate scenaristė ir režisierė. Rašyti knygas pradėjote palyginti neseniai. Kodėl nusprendėte imtis rašymo? Kodėl rašote būtent paaugliams?

– Rašau labai seniai, beveik nuo mokyklos laikų. Pirmiausia atsirado dienoraščiai, skirti tik sau, ir eilės – ypač daug jų parašiau, kai pirmą kartą įsimylėjau. Beje, mintis parašyti "Blogos mergaitės dienoraštį" kilo tada, kai po daug metų perskaičiau tuos savo paauglystės rašinėjimus ir suvokiau, kaip tai jautru, kaip mes keičiamės. Toje knygoje paaugliškos Kotrynos eilės – taip pat iš tų pačių dienoraščių. Po to, vėliau, kai pradėjau kaip aktorė ir režisierė daug vaidinti, režisuoti, rašiau pjeses, scenarijus savo spektakliams ir filmams. Ir pirmasis literatūrinis apdovanojimas atėjo būtent už geriausią inscenizaciją (Rašytojų sąjungos premija už "Alisą veidrodžio karalystėje" pagal L.Carroll – aut. pastaba).

Proza atsirado palyginti neseniai per laimingą / nelaimingą atsitiktinumą. Susilaužiau koją ir supratau, kad pusmetį negalėsiu nei režisuoti, nei prodiusuoti ir, apskritai, judėti. Kad neišprotėčiau nuo savigraužos, lyg žaisdama parašiau pirmą knygą paaugliams "Gėlių dvaras", nors tas knygoje panaudotas siužetas prieš tai buvo sumanytas kaip filmo scenarijus. Aš tikrai nesitikėjau, kad knyga sudomins kokią nors leidyklą, pasiūliau pačiai artimiausiai nuo namų, kad galėčiau ten nukėblinti su savo ramentais. Ją išleido, po to neblogai įvertino, tada pasipylė ir visos kitos.

Pati nežinau, kodėl rašau būtent paaugliams. Savo dvasine struktūra jie man patys artimiausi, su jais jaučiuosi sava tarp savų, bendraujant nereikia nieko dirbtinai prikurti, galvoti, kad gal ką nors ne taip supras, ką pagalvos ir pan. Nors yra ir suaugusiųjų, kurie iki gyvenimo galo taip ir neišmoksta protingai, apskaičiuotai gyventi, savo pasaulėjauta išlikę paaugliškai maksimalistiški, drąsūs, tiesūs, nebijantys fantazuoti ir, kartais atrodytų, siekiantys nepasiekiamo – tokie dideli vaikai. Su tokiais žmonėmis labai gera bendrauti, jie įdomūs. Tokių nestandartinio mąstymo asmenybių sutinku tarp įvairių profesijų žmonių, bet dažniau – tarp menininkų, aukšto lygio pedagogų, mokslininkų. Todėl tas skirstymas į amžiaus grupes, nors formaliai ir reikalingas, man kartais atrodo kiek dirbtinis. Geras kūrinys gali ir turėtų jaudinti visus, kiekvienas perskaitys jį pagal savo supratimo lygį. Pavyzdžių yra be galo daug. Rašydama knygas to ir siekiu.

Pati nežinau, kodėl rašau būtent paaugliams. Savo dvasine struktūra jie man patys artimiausi, su jais jaučiuosi sava tarp savų, bendraujant nereikia nieko dirbtinai prikurti, galvoti, kad gal ką nors ne taip supras, ką pagalvos.

– Ar kurdama laikotės kokių nors ritualų, kurie padėtų sugalvoti personažus, išplėtoti istoriją? Kaip gimsta jūsų knygos?

– Pirmas etapas – kai prieš tave, simboliškai šnekant, – baltas popieriaus lapas, galvoje visiška tuštuma ir yra tik noras parašyti kažką visiems – ne tik man, bet ir visai žmonijai, be galo reikalingas. Tada prasideda judėjimas – aš slampinėju Vilniaus arba kokio nors kito miesto gatvėmis, pati pradedu remontuoti butą, žvejoju, susigalvoju įvairios fizinės veiklos ir nepaliaujamai galvoju, rikiuoju mintis, bandau įsivaizduoti būsimus veikėjus, kažkokiai minčiai šmėstelėjus, užsirašau, kad nepamirščiau.

Judant – einant, važiuojant, irkluojant, dažant, kepant ir panašiai, man kažkodėl lengviau, laisviau mąstyti. Gal todėl, kad nereikia žiopsoti į tą baltą lapą ir širdyje aimanuoti, kokia esu beviltiška. Galop, maždaug po gero pusmečio, tokio kankinimosi ir savęs ėdimo ir ieškojimų prasideda kitas etapas – jau kažkas užsimezga ir tada galiu ką nors užrašyti.

Man labai svarbu tobulai įsivaizduoti savo knygos personažus, jų charakterius, net ir išvaizdą. Kartais, viską metusi, sėdu prie molberto ir bandau juos nutapyti. Tokia vizualizacija man labai padeda – juk tapydama galvoju ne vien apie personažo išorę. Po to prasideda lengviausias – knygos rašymo etapas, kuriam prireikia maždaug trijų keturių mėnesių, priklausomai nuo knygos apimties ir sudėtingumo. Beje, šiame etape jau jautiesi ne toks vienišas, nes knygos personažai taip pat dalyvauja procese, jie turi savo požiūrį į kuriamas situacijas, savą motyvaciją ir vis ką nors pakoreguoja. Kartais mes konfliktuojame ir dažniausiai nugali jie.

– Kas jums padeda perprasti šiuolaikinių paauglių kalbą ir jiems aktualias temas? Jūsų vaikai jau suaugę, tačiau galbūt bendraujant su anūkais gimsta geriausios idėjos?

– Taip, mano vaikai jau suaugę, o dvi anūkės dar netgi neina į mokyklą, todėl mano knygų dar neskaito. Vaikai skaito, komentuoja. Jie turi puikų literatūrinį skonį, todėl man yra ko paklausyti. Su paaugliais bendrauju nuolatos, labai retai, tik susiklosčius rimtoms aplinkybėms, atsisakau atvykti į susitikimus su jais. Kartais šie susitikimai prasitęsdavo ir renginiui pasibaigus, kai būrys jaunuolių lydėdavo mane į stotį ir vis kalbėdavome, kalbėdavome. Esu ne vieną kartą apvažiavusi visą Lietuvą, taigi tokio bendravimo trūkumo tikrai nejaučiu. Be to, paaugliams juk kuriu spektaklius ir filmus, tenka nori nenori bendrauti. Visa laimė, kad visada to noriu.

– Pastaruoju metu vis dažniau šnekama, kad šiuolaikiniai paaugliai neskaito, knygos šiai amžiaus grupei praranda reikšmę, o jų vietą užima kompiuteriai. Kaip manote, ar tikrai knygos paaugliams nebereikalingos? Galbūt tiktai reikia atrasti tinkamą temą?

– Sutinku, kad jie dabar turi labai didelį pasirinkimą, tarp tų įvairiausių galimybių – ir skaityti knygas. Ir tegul ieško, kas jiems geriausia, tegul renkasi. Ne visiems lemta rašyti eiles, kaip ir kurti Žemės palydovus, arba statyti miestus. Ilgainiui žmogus pats suranda savo knygas, o gal knygos juos? Tuo įsitikinau ir savo kailiu, ir per minėtus susitikimus, ir visai neseniai, kai  dalyvavau Palangoje vykusiame jaunųjų filologų konkurse. Kai pamatai tas spindinčias akis, paskaitai jų rimtus, įdomius, originalius kūrinius, atrodo, kad visa Lietuvos jaunuomenė ne tik daug skaito, bet ir rašo.

– Šiais laikais labai populiarėja grafiniai romanai, komiksai ir panašios knygos, kuriose, regis, svarbiausia – kuo mažiau teksto ir kuo daugiau iliustracijų. Tokie perdėtai iliustruoti kūriniai, žvelgiant iš vienos pusės, nėra blogi, tegul jaunuoliai bent ką skaito. Tačiau, iš kitos pusės, skaitant tokias knygas priprantama prie nesudėtingos sandaros sakinių, tad vėliau kitokios knygos atrodo per sudėtingos ir nuobodžios (pavyzdžiui, tos, kurios yra privalomos literatūros sąrašuose). Ką manote jūs? Ar tokio tipo knygos paaugliams tikrai yra blogybė?

– Tai savaime tikrai nėra blogybė, tegul tik užsikabina. Blogai, kad šioje literatūros formoje nėra jokios raiškos dinamikos, augimo, tam tikro pasirinkimo, lyg metų metus trypčiotume pradinėje klasėje. Bet tai betarpiškai priklauso nuo leidėjų požiūrio, kai galvojama daugiau apie komercinį aspektą ir nesusimąstoma apie tam tikrą atsakomybę dėl edukacinės tokių kūrinių vertės. Ir tai švietimo politikos dalis.

– Kaip manote, ar yra skirtumas, ką skaityti: elektroninę ar įprastą knygą?

– Manau, kad esminio skirtumo nėra – juk svarbu knygos turinys. Elektroninės knygos patogios, nes nešiotis su savimi jas patogu ir lengva. Bet jas skaitydama neatsikratau įspūdžio, kurį patiriu, matydama daiktą vitrinoje. Aš asmeniškai skaitau  klasikines popierines knygas – mėgstu tą ritualą, kai, paėmusi knygą į rankas, galiu pajusti jos svorį, atsiversti, ją paliesti, pajusti pirštais popieriaus švelnumą ar net reljefą, užuosti spaustuvės dažų kvapą – oooo, tai vienas iš didžiausių mano gyvenimo malonumų!

Elektroninės knygos patogios, nes nešiotis su savimi jas patogu ir lengva. Bet jas skaitydama neatsikratau įspūdžio, kurį patiriu, matydama daiktą vitrinoje.

– Esate parašiusi vieną biografinę knygą, kuri nėra skirta paaugliams. Kuo skiriasi knygos rašymas paaugliams nuo knygos rašymo suaugusiesiems?

– Turbūt tuo pačiu, kuo skiriasi ir bendravimas su šiomis amžiaus grupėmis. Skiriasi ir interesų ratas, ir požiūris į tuos pačius dalykus, ir kalba. Suaugusieji labiau įsipareigoję, apsikrovę įvairiomis atsakomybėmis, labiau suvaržyti savo pačių susikurtų dogmų, kurių jaunimėlis nelabai paiso ir ta prasme yra daug laisvesnis. Bet, kaip anksčiau minėjau, ir suaugusiųjų būna labai įvairių.

– Paauglių literatūra Lietuvoje susidomėta palyginti neseniai. Metų knygos rinkimuose tik 2006 m. kaip atskira kategorija buvo išskirtos knygos paaugliams ir šioje kategorijoje kasmet varžosi vos po porą ar keletą knygų. Kaip manote, kodėl paauglių literatūra Lietuvoje vis dar nėra labai populiari?

– Galima būtų kalbėti apskritai apie valstybinį požiūrį į kultūrą, ką jau kalbėti apie kūrybą, skirtą vaikams ir jaunimui. Galima tik dar kartą liūdnai konstatuoti, kad ji niekada nebuvo prioritetinė sritis. Bet tebūnie, palikime tai valstybininkams. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kartais, bendraudama su rašytojais, kurie kuria suaugusiesiems, dažnokai išgirstu klausimą: "Iš kur tu trauki tas istorijas? Ne, negalėčiau rašyti paaugliams, nesuprantu aš jų..." O aš, tiesą sakant, nesuprantu, ko jau ten taip nesuprasti? Ir iš kur ta baimė rašyti paaugliams? Juk visi išgyvenome paauglystę, visa tai niekur nedingo, tikrai yra mumyse, belieka kai ką prisiminti, dar šiek tiek pabendrauti. Taigi rašančiųjų paaugliams nėra daug, o gerai jiems rašančiųjų – dar mažiau. Tai atsispindi ir Metų knygos rinkimuose. Džiugu, kad atsiranda konkursai, skatinantys tokią kūrybą, kad atsiranda rašančių paauglių, talentingų, su jais bendraujančių, apie jų gyvenimą rašančių mokytojų. Tai teikia vilties, kad situacija keisis.

– Ar paaugliai, kaip skaitytojų auditorija, yra pretenzingi? Juk jie jau beveik suaugę, tačiau dar neseniai palikę vaikystę užnugary.

– Ne, ne, jie tikrai nepretenzingi. Jie tik labai greitai pajunta, jei esi nenuoširdus ir žiauriai nemėgsta žanro, kurį galima būtų įvardyti "nuobodusis".

– Kaip manote, ar knygos gali padėti paaugliams susidoroti su kasdien iškylančiais savęs pažinimo ir kitais sunkumais (patyčiomis, pirmais susidūrimais su alkoholiu, pirma seksualine patirtimi)? Galbūt jos gali paaugliui pasufleruoti, kaip elgtis susiklosčius tam tikrai situacijai?

– Net neabejoju. Pati mokiausi gyventi beveik tik iš knygų. Savo knygose taip pat ieškau atsakymų ir bandau spręsti juos kartu su savo skaitytojais. Ko neišsprendžiame knygose, pratęsiame, kai susitinkame. Man labai svarbu, kas jiems rūpi ir ką jiems skauda, o jie su didžiausiu azartu žeria, apie ką norėtų skaityti. Gal todėl jie ir atsiliepia, skaito – susikuria tas grįžtamasis ryšys.

– Galbūt galėtumėte įvardyti penkias paaugliams skirtas tiek Lietuvos, tiek užsienio knygas, kurias pasiūlytumėte perskaityti kiekvienam paaugliui? Kodėl pasirinkote būtent šiuos kūrinius?

– Hm... Nelengvas klausimas, nes jų yra tikrai daugiau negu penkios. Gal pradėsiu nuo žilos klasikos... Pirma, Pierre'o Coderlos de Laclos "Pavojingi ryšiai". Ypač būtų naudinga vyresniųjų klasių mergaitėms. Pirmą kartą ją skaičiau paauglystėje, rusų kalba, bet poveikio negaliu pamiršti iki šiol. Antra, visos paaugliams skirtos Marko Twaino knygos, nes jos žiauriai geros. Trečia, Alessandro Baricco "Emausas", ketvirta, Katherina Paterson "Smarkuolė Gilė Hopkins" ir "Tiltas į Terabitiją". Penkta, Antonia Michaelis "Pasakininko istorija. Kai meilė peržengia ribas".


Populiari ir įvertinama

K.Gudonytės kraityje – knygos "Blogos mergaitės dienoraštis" (2009), "Ida iš šešėlių sodo" (2012) (abi pripažintos geriausiomis metų knygomis paaugliams), "Su meile Arina" (2011), "Gėlių dvaras" (2011), "Jie grįžta per pilnatį" (2015).

2014 m. K.Gudonytei už kūrybą vaikams ir paaugliams, įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį ir jautrumą gimtajai kalbai buvo paskirta Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija. Už knygą "Jie grįžta per pilnatį" rašytoja apdovanota patriotų premija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Saulenė

Saulenė portretas
Netikėjau ir netikėsiu, kad prievarta ar specialia metodika galima prijaukinti knygą. Kol žmogus nepajus vidinio potraukio skaityti, niekas - nei nuo knygų lūtančios lentynos namuose, nei entuziastingi mokytojai (ar baudžiamosios jų priemonės) neįpratins paauglio skaityti. Pažįstu daug pasiekusių žmonių (ne humanitarų), kurie mokykloje atkentėjo skaitydami grožinę literatūrą, o nuo to laiko tokio žanro knygų neima į ramnkas - jei jau skaito knygas, tik dokumentines, o daugiausiai skaito specifinę savo srities literatūrą. ir ką tu jiems - negali prikišti, kad yra kokie buki, neišsilavinę. Ir kalbėti puikiai sklandžiai moka, rašo sklandžiai - o juk

Ramunė

Ramunė portretas
Ačiū už interviu. Yra tekę matyti Kristiną Gudonytę vaidinant Mikę Melagėlį. fantastiška aktorė. O dar ir rašytoja puiki - lenkiu galvą prieš talentus. Kas dėl knygų įpiršimo vaikams/paaugliams - kaip besuktume, bet vis tiek - naujosios kartos skaitymo įpročiai priklauso nuo tėvų, mokytojų. Gal ne iš karto griebs knygą, gal ne tą, kurią siūlo tėvai, bet vis tiek fvaikai turi - kad ir iš pareigos - skaityti. Knygos - išsilavinimo žmogaus atributas. Nors kasdien naršau internete ieškodama ir rimtos, ir buitinės informacijos, virtualus pasaulis verčia skubėti net ir tuos, kurie šiaip neskuba. Kas kita - knyga. Gali "greitai" skaityti, bet vis tiek tai bus lėtesnis procesas nei skaitymas internete. na, galiausiai ir sugrįžti keliomis pastraipomis atgal knygoje daug paprasčiau nei kompiuteryje.

Martynasss

Martynasss portretas
Sutinku dėl iliustracijų. Dauguma nevertos net to žanro vardo. Primityvios. Ir kas gali garantuoti, kad tos primityvios iliustracijos skirtos dėmesio vertam tekstui? Rašytojas būdamas turbūt nė negali pasirinkti, kokiu pavidalu leidykla išleist tavo knygą. Nors imk ir užsiimk savilaida - ir vaikščiok paskui Laisvės alėja, siūlydamas lietuviškąjį Harį Poterį...
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių