„Per prievartą“

„Per prievartą“

Vienas įžvalgiausių Prancūzijos intelektualų P. Bruckneris savo esė knygoje “Amžinoji euforija” aptaria paradoksalią situaciją, į kurią pakliuvo Vakarų žmogus, užsimojęs “tapti laimingu”.

Laimė tapo tuo pat metu ir “prievole”, ir “visuotiniu kvaišalu”, ir deontologija, reikalaujančia “viską vertinti malonumo ir nemalonumo požiūriu”...

Laimė - viena neapibrėžčiausių, migločiausių ir beveik nieko nebereiškiančių sąvokų: “Būkite laimingi! Iš pažiūros malonus palinkėjimas, bet ar gali būti paradoksalesnis, žiauresnis paliepimas?

Jame glūdi įsakymas, nuo kurio vykdymo išsisukti juo sunkiau, kad jis nėra aiškiai apibrėžtas. Kaip žinoti, ar esi laimingas? Kas nustato laimės normas? Kodėl reikia būti laimingam, kodėl šis patarimas įgauna liepiamąją formą? Ir ką atsakyti tiems, kurie liūdnai pripažįsta, kad jiems tai nepavyksta?” (P.12).

Ilgą laiką krikščionybė kaip prievolę šiame pasaulyje deklaravo kančią, o laimę teigė kaip “ano pasaulio” vertybę, tačiau Šviečiamasis amžius “reabilitavo” malonumus ir gerovę, o kančią nustūmė į šalį kaip atgyveną.

Kaip teigia P. Bruckneris, nuo tada ir prasidėjo didžiausi sunkumai, nes “kai gyvenimo tikslu tampa ne prievolė, o gerovė ir pasitenkinimas, menkiausias nemalonumas mus žeidžia ir užgauna”(P.42). Laimės suabsoliutinimas iškreipė ne tik žmonių tarpusavio santykius (pavydas “laimingam” (turtingam, gražiam, mylimam) žmogui ir iš pavydo užgimstantys nevisavertiškumo kompleksai; nusiraminimas regint stichijų ir karų sugriautus kitų žmonių gyvenimus: ačiū dievui, yra ir už mane blogiau gyvenančių!), tačiau įgalino šalintis ne tik fizinių (kliūtis nebėra normalus išbandymas!), bet ir intelektinių pastangų.

P. Bruckneriui pavyksta įrodyti, kad “laimės teroras” ir prarastas “harmoningas” santykis su kančia sukėlė ir atvirkštinę reakciją: pasaulio arenoje dėl “didžiausios aukos” vardo ėmė grumtis atskiri individai, mažumos, tautos – “besaikis žodžio “genocidas” vartojimas ir nuolatinis Osvencimo prisiminimas yra geriausi šio begalinio iškrypimo pavyzdžiai” (P.179).

Paminėjau tik keletą “laimingajam pasauliui” būdingų savybių, kurias išradingai ir intelektualiai analizuoja P. Bruckneris. Kosmopolitinė pozicija ir skvarbus žvilgsnis eseistui leidžia be gailesčio demaskuoti budizmą, “jautriems vakariečių skrandžiams” pateiktą light forma; D. Choprą pavadinti “oficialiai pripažintu materialistinių Vakarų sielos papildu”; o “naujiesiems turtuoliams” priminti, kad jiems visada trūks gerų manierų ir rafinuotumo...