Kas gali sieti kultūrą ir verslą?

Menininkas – mažas verslininkas

„Apie meno įtaką kasdieniam gyvenimui turime kalbėti garsiai“, – teigė pagrindinis forumo pranešėjas, „Americans for the Arts“ advokacijos ir partnerysčių vadovas, kultūros ir kūrybos ekonominės vertės ekspertas iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Jay H. Dickas, kuriam galimybę atvykti suteikė Baltijos šalių ir Amerikos laisvės fondas BAFF. Jis įsitikinęs: kai visuomenė iš tiesų supranta kultūros vertę, nebelieka svarių priežasčių mažinti jos finansavimą.

„Žmonės linkę pamiršti, kad menininkai – ne tik tie, kurių paveikslai kabo muziejuose. Menininkai kuria iškabas, pro kurias kasdien praeiname, gatvių, kuriose gyvename, planus, mūsų drabužius, akinius, papuošalus, stato namus, kuria kompiuterinius žaidimus. Menas yra visur aplink mus, tik apie tai nesusimąstome. Visada sakau menininkams ir kūrėjams: „Jūs esate mažas verslas. Turime pakeisti požiūrį į jus. Ir jei tai norite padaryti, turite prisidėti prie organizacijų – po vieną sunku daryti įtaką, tačiau keliese galite nuveikti tikrai daug“, – sakė ekspertas.

J. H. Dicko teigimu, visuomenė dažnai nesupranta, kokią didelę ekonomikos dalį užima kūrybinės industrijos. JAV jos siekia iki 1,2 trln. JAV dolerių, palaiko daugybę kitų su kultūros industrijomis susijusių verslo šakų, sukuria milijonus darbo vietų.

Pranešėjas pabrėžė partnerystės svarbą. „Prieš daugelį metų Kentukio valstijoje, Luisvilio mieste, turinčiame apie pusę milijono gyventojų, buvo viena gatvė. Gana arti miesto centro, bet nejauki ir nelabai saugi, pilna namų užkaltais langais ir tuščiomis vitrinomis. Nuoma toje gatvėje buvo labai pigi, taigi viena maža galerija nusprendė pabandyti laimę. Neilgai trukus šalia galerijos buvo atidaryta maža kavinukė. Vėliau įsikūrė mažas teatras, tada dar viena galerija. Per porą metų gatvėje vis daugėjo veiksmo, kol ji tapo mažu meno ir muziejų centru. Viename jo gale šiandien stovi prabangus viešbutis, kitame – „Louisville Slugger“ muziejus. O tarp jų – galerijos, muziejai, restoranai, miestui nešantys mokesčius. Tokią stiprią galią turi menas ir bendruomenė“, – pasakojo kultūros ir kūrybos ekonominės vertės ekspertas.

JAV, ypač po pandemijos, išryškėjo tendencija iš didžiųjų miestų, kur pragyvenimas brangus, kraustytis į mažesnius miestus. Įmonės nuolat ieško darbuotojų, galinčių dirbti nuotoliu. Ten, kur kuriasi žmonės, kuriasi ir kūrybinės industrijos, steigiami muziejai, parodų, koncertų salės, – žmonėms reikia meno ir pramogų.

Mums neturėtų būti gėda kalbėti apie finansus: nebus pinigų, nebus spektaklių, nebus meno.

„Politikai dažnai neteisingai įsivaizduoja, kad menininkai badauja. Išties duomenys rodo, kad jei valstybė menams duoda 5 mlrd. dolerių, su mokesčiais jai grįžta beveik 30 mlrd. Nebloga investicija, tiesa?“ – sakė pranešėjas, pridurdamas: menai generuoja pinigus ne tik savo srityje, bet ir šalia, – eidamas į parodą ar koncertą, žmogus paprastai išleidžia daugiau pinigų. Amerikoje paskaičiuota, kad vidutiniškai – apie 42 dolerius.

Apie kultūros verslumą regionuose kalbėjusi Lietuvos kultūros tarybos vadovė Asta Pakarklytė pastebėjo, kad panašų kaip Ajova gyventojų skaičių turinčios Lietuvos kūrybinės industrijos generavo 9 proc. bendrojo vidaus produkto dydžio metinę apyvartą, o Ajovoje – tik 2,1 proc. Lietuvoje kūrybinių industrijų sektoriuje dirba apie 100 tūkst. žmonių.

Investicijos atsiperka

„Menas ir kultūra, rodos, yra šventas reikalas, neįmanoma jo Lietuvoje sieti su verslu ir investicijomis“, – forume ironizavo Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teatro ir operos režisierė, kino prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė. Apie kultūros verslumą ji sakė galinti kalbėti iš 20 metų asmeninės praktikos. Tai, kas prieš beveik 20 metų buvo investuota į jaunuosius talentus, šiandien atsiperka su kaupu.

„Mums neturėtų būti gėda kalbėti apie finansus: nebus pinigų, nebus spektaklių, nebus meno, – kalbėjo ji ir pasakojo apie tai, kaip jai pavyko įgyvendinti ne tik savo, bet ir „Vilnius City Opera“ svajones. – Man visada buvo svarbu parodyti jaunam žmogui, ką jis iš tiesų gali nuveikti su savo talentu. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.“

Regionų kultūrininkams ji patarė nelaukti, kol gaus finansinės pagalbos, įtraukti savo regiono, mažos gatvelės kaimynus, vietos verslininkus. „Kurkite unikalias istorijas, idėjas, nebijokite kviestis ir tų, kurie dirba pasaulyje, niekada nežinai, gal ims ir atvyks“, – sakė režisierė, kino prodiuserė.

Tradicijos ir naujovės

Ypatingą dėmesį regionų kultūrai šiais metais skyrusiame Nacionaliniame kultūros forume beveik dešimtmetį Skandinavijoje pragyvenęs edukologas Aurimas Ražanauskas su savo partnere, profesionalia šokėja ir šokio edukatore Ieva Ginkevičiūte pristatė laikinosios mokymosi bendruomenės „hojskolės“ modelį, kuriamą pagal šimtametes skandinavų tradicijas.

A. Ražanauskas teigė, kad vietos mokyklos „hojskolės“ neabejotinai keičia regioninio miesto atmosferą, kai jame atsiranda 60–80 studentų, norinčių įgyvendinti savo idėjas.

Tokios mokyklos kūrime neabejotinai didžiulį vaidmenį atlieka bendruomenė. Švenčionėliuose – jau visoje Lietuvoje spėjęs pagarsėti „Miško uostas“, turintis bendradarbystės erdves, garsėjantis kūrybiškomis idėjomis ir turintis kultūros žmonių. „Tai, ką padarė jo įkūrėjai per keletą metų, yra stebuklas. Mes ateiname į vietą, kurioje sukurta bendruomenė, kurioje žmonės nori kurti įdomius dalykus. Tai įkvepia“, – teigė A. Ražanauskas, dirbantis švietimo ir organizacijų konsultantu.

Naujosios technologijos neabejotinai gali padėti kultūriniams projektams pasiekti platesnę auditoriją, sukurti naujų išraiškos formų, sustiprinti. „Dirbtinio intelekto atsiradimas netikėtai demokratizuoja kūrybą“, – forume sakė mokslo ir technologijų populiarintojas, radijo ir televizijos laidų vedėjas ir dirbtinio intelekto entuziastas Lukas Keraitis.