Poetė R. Skučaitė - apie kasdienybės gruodą ir sielos klausą

Ant 80-ąją sukaktį pažyminčios Nacionalinės premijos laureatės darbo stalo – spaustuvės dažais kvepianti eilių suaugusiesiems rinktinė ir naujos knygos juodraščiai.

Vertina namų ramybę

„Jubiliejus ir fotografai... Nemėgstu fotografuotis ir matuotis drabužių, – pradėdama pokalbį ir išjungdama mobilųjį telefoną prisipažino poetė. – Ir visokių balių, ir triukšmingų susibūrimų, sveikinimų... Mėgstu tylą ir ramybę namuose, kuriuose dabar gyvename dviese su vyru Juozu Macevičiumi. Mes abu rašytojai – gal todėl...“

Į vienatvę linkęs ir penkerius metus buto šeimininkus džiuginantis Australijos žvirblis (amadinas) Luisas Marija Žvaigždė. Jei retas svečias paukšteliui krinta į akį, erdviame narvelyje gyvenantis sparnuotis puola maudytis miniatiūrinėje vonelėje. Išsimaudęs ir išsidžiovinęs plunksnas pradeda garsiai cirpsėti, stengdamasis tokiu būdu atkreipti į save šeimininkės dėmesį, skirtą svečiui.

Nedideliame poetės bute gausu paveikslų, lentynų su knygomis, senų nuotraukų. Greičiausiai taip šiandien atrodo daugumos garbaus amžiaus inteligentų butai, tačiau jų šeimininkai skiriasi savo likimais, profesijomis, požiūriais į įvairius dalykus.

Gimimo vieta – Kaunas

„Visur, net ir mano pase, rašoma, kad gimiau Palangoje, tačiau iš tiesų – Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Mat mano mama atvažiavo iš Palangos, kur abu su tėčiu mokytojavo, gimdyti į Kauną. Čia mama apsistojo pas Kazimierą Skučą, nes buvo ištekėjusi už jo brolio Jono“, – dažną biografijos klaidą pataisė R.Skučaitė.

Būsimos poetės būsimas dėdė kiekvieną rytą, stovėdamas už jai skirto kambario durų, klausdavęs brolienės: „Ar tu, Joniene, dar viena?“

„1931 m. spalio 27-ąją mano būsimą mamą į ligoninę palydėjo K.Skučo žmona. Mama pasakojo, kad tą vakarą užėjo į Įgulos bažnyčią, išklausė vakarines pamaldas... Apsiverkė, pasiilgusi namų Palangoje, o vėlų vakarą aš pati pasibeldžiau į šią ašarų pakalnę“, – prisiminė R.Skučaitė.

Girdinti vaiko sielą

Poetė ką tik išleido eilėraščių suaugusiesiems rinktinę „Ant skilusio akmens“, kambaryje ant nediduko jos rašomojo stalo jau guli pluoštelis rašomojo popieriaus lapų su eilėmis, sugulsiančiomis į būsimą eilėraščių knygą suaugusiesiems.

Viename iš šių eilėraščių, parašytų prieš jubiliejinį gimtadienį, poetė dar kartą įprastu jai subtiliu stiliumi primena suaugusiam žmogui jo ryšio su gamta svarbą:

Ir vakaro sulauk. Neverk sulaukęs.

Taip pat, kaip rytą valandos neklausk.

Laiku ištars ir debesys, ir laukas:

Sustok. Suklupk. Prie žemės prisiglausk.

Trys Lietuvos vaikų kartos užaugo su R.Skučaitės eilėraščiais – šviesiais, muzikaliais, nuotaikingais, kuriuose karaliauja švelni, kartais linksma, kartais liūdna intonacija, sužmogintas augalijos ir gyvūnijos pasaulis. Kaip pavyko per prabėgusius dešimtmečius išsaugoti tokią jautrią, girdinčią net vaiko sielą, klausą?

„Man tai niekada nebuvo sunku. Aš ir dabar nesakau “noriu„, “imk„, “gauk„, “pirk„ ir panašių įsakmių, šiurkščių žodžių, kurie tiesiog alma iš visų pusių į vaiko ausis ir sielą. Toks brutalus kalbėjimas išstūmė iš kasdienės kalbos paprastus, tačiau mielus ausiai šiltus žodžius “prašau„, “prašom„, “norėčiau„ ir panašius“, – anot poetės, visuomenė, pati to nepastebėjusi, įkrito į agresyvumo, nemandagumo, kito žmogaus nematymo, dvasinio chaoso duobę.

Nebūkime papūgos

Vis daugiau žmonių tampa įžūlios ir visur esančios reklamos aukomis, tačiau, anot poetės, negali visa tauta virsti papūgomis, darančiomis ir kartojančiomis tai, ką jos girdi, mato ir skaito kasdien.

Neseniai poetė vaikams suprantama kalba šia tema parašė pasakaitę, kurią pavadino „Negraži pasaka“.

Nuo vakar ryto papūgyną

Lyg kas užbūrė, lyg svaigina...

Nuo vakar ryto. Taip, nuo ryto,

Kai į narvus laiškų prikrito.

Visų laiškų vokai raudoni,

Visi laiškai juose – vienodi:

"Mieloji paukšte, tu – dama! –

Prabilo laiškas – reklama. –

Tu privalai sau daug ką leisti.

Pirmiausia – išvaizdą pakeisti!

 Svarbiausia, ponios, figūra.

Jei jūs nors kruopa per stora,

Tai nors sunku ištverti –

Nelesti ir negerti!

 Papūgoms reklama įsakė

Apsidažyti kairę akį,

O dešinės kol kas neliesti,

Tiktai blakstienas kiek pariesti.

 Įsakė rinktis žalią spalvą,

Tada jau imtis keisti galvą:

Tris plunksnas statmenai pakelti,

Visas kitas stipriai suvelti.

 Vėliau – nagus nusilakuoti.

(Lakų pačioms nereiks ieškoti,

Jei esat papūga – dama,

Tuo pasirūpins reklama.)

 Pūkus nuo kaklo nupešioti,

Tada snapus šiek tiek pražioti,

Ir būti taip! (Tokia mada,

O jai paklūstam visada!)

 Pasakos finalas paguodžiantis – ne visos papūgos tapo reklamos aukomis. Viena nepametė galvos.

Poezijos kalba – specifinė

Priešingai nei sutuoktinis Juozas Macevičius, daug verčiantis iš vokiečių kalbos, poetė nedažnai verčia kitų šalių autorių kūrybą į lietuvių kalbą. Žinoma, jei neskaičiuotume nemažai muzikos žinių reikalaujančio operų ir operečių libretų vertimo.

Poetė yra išvertusi iš prancūzų kalbos Charles Perrault „Motulės žąsies pasakas“. Neseniai skaitytojus pasiekė lietuviškai išguldyti rusų klasikės Marinos Cvetajevos eilėraščiai – 49, tiek, kiek metų sulaukusi poetė pasitraukė iš gyvenimo.

„Tie lietuviškai prabilę Marinos eilėraščiai – aš juos verčiau neskubėdama ir ne vienus metus – tai tarsi jos kūrybos, jos gyvenimo tarp būties ir nebūties lietuviškas atspindys. Beje, man rodos, kad Marina geriau susivokė nebūtyje nei būtyje. Tai galima pajusti, skaitant jos kūrybą“, – mąsliai tęsia poetė.

Ji neslepia: teko gerokai paklaidžioti, ieškant žodžių M.Cvetajevos eilėraščiams – jie turėjo atitikti poetės gyvenimą ir neapsakomą jos kalbos gilumą.

„M.Cvetajeva netikėjo, kad viską galima pasakyti, nusakyti žodžiais. O aš tikiu“, – sako R.Skučaitė ir kartu pripažįsta: poezija – specifinė kalba, kurią supranta tik tie, kurie šito nori. Poetinė kalba gali būti suprasta skirtingai: vieniems ji suvirpina sielą, o kitiems – ne. Tuo mes ir skiriamės vienas nuo kito.

Prašo gerbti kalbą

R.Skučaitė – dažnas svečias Lietuvos mokyklose, iš kur poetė kaskart parsiveža dozę skaudžių išgyvenimų.

„Dabar vaikų žinios egzaminuojamos testais, kurie, kaip pastebėjau, bukina vaikus. Nesakau, kad visi vaikai nubukinti – yra ir išimčių, tačiau, pavyzdžiui, moksleiviai jau nebežino paprasčiausių patarlių, kurios yra mūsų tautos ilgos gyvenimiškos patirties filosofija. Retas kuris vaikas šiais laikais gali paaiškinti, ką reiškia “Šaukštai po pietų„ arba “Žmogus padėjo šaukštą„, tačiau puikiai žino, kas yra išmanusis telefonas ar mersedesas. Nepritariu įsivyravusiai nuostatai, kad vaiką reikia ugdyti per žaidimą. Tokiu būdu auginame malonumų vartotoją. Manau, kad tai klaida – vaikas turi išmokti dirbti, o ne žaisti. Mokymasis – tai mažo žmogaus darbas, po kurio galima ir pažaisti“, – samprotauja poetė.

Begalinė meilė gimtajai kalbai jai neleidžia nepastebėti nepagarbos ženklų lietuvių kalbai, kurių šiandien apstu mūsų visuomeniniame gyvenime. Pradedant Seimo ir Vyriausybės nariais, kurie nežino, kada sakinyje negalima vartoti bendraties, baigiant viešomis iškabomis, kasdiene eilinių žmonių ar žiniasklaidos kalba, kur jau nebesilaikoma lietuviško sakinio, kur tarptautiniai žodžiai baigia išguiti lietuviškus.

„Betrūksta, kad mūsų valdininkai pasiduotų, pavyzdžiui, Vokietijos įtakai. Girdėjau, kad ši šalis rengiasi eksperimentui – leisti rašyti vaikams be taisyklių. Esu tikra, kad mūsų kalba neatlaikytų tokio eksperimento... Neseniai išleistoje knygelėje vaikams “Žaidžiu lietuvišku žodžiu" kreipiuosi į juos:

Norėčiau Jus labai prašyti

Skaityt, galvoti, užrašyti.

Išmokti žodį, atsiminti,

Žodžiu ir džiaugtis, ir raminti.

Kol žodis gyvas – bus gyva

Jį dovanojus Lietuva."

Gyvenimo kasdienės pamokos

Per praskriejusius 80 metų R.Skučaitės gyvenime būta visko: skaudžių netekčių ir gražių pasiekimų, klaidų ir išdavysčių, tačiau poetė nieko nenorėtų, jei ir galėtų, keisti. Net klaidų. Juk visas gyvenimas – pamoka, kuri tęsiasi ligi šiol.

O ir mokosi ne tik žmonės. Štai už poetės kambario lango striksinti alyvoje zylė. Ji atskrenda čionai neatsitiktinai, nes jau suprato, kad už šio lango stiklo gyvenantys žmonės nelauks pirmojo sniego, kad palesintų paukštelį – ant žaliais lapeliais pasidabinusios šakutės jau kabo skanėstų tokiems sparnuočiams gniužulėlis.

Čia pat, ant R.Skučaitės kambario palangės, pagarbiai padėtas dailiai išrašytas popieriaus ritinėlis, kuriame poetė Alma Karosaitė eilėraštyje eiliuota forma supynė į tekstą visų jubiliatės parašytų knygų vaikams pavadinimus. R.Skučaitė ypač džiaugiasi šia dovana, kurią ji gavo M.Mažvydo bibliotekoje, atidarant jos 80-mečiui skirtą parodą.

Rašo naujas knygas

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta Ramutės Skučaitės 80-osioms gimimo metinėms skirta eilėraščių rinkinių suaugusiesiems, gražiai iliustruotų knygų vaikams, nuotraukų, dokumentų paroda, kuri veiks iki lapkričio 11 d.

Retas vaikų poetas gali pasigirti tokia apdovanojimų gausa kaip R.Skučaitė: 1980 m. už rinktinę „Žvangučiai“ ir poezijos knygą „Skamba auksinis trimitas“ paskirta Lietuvos komjaunimo premija, 1993 m. geriausia metų knyga vaikams pripažinta „Lopšinė ešeriukui“, 1999 m. tokį pat pripažinimą pelnė „Laiškas sekmadieniui“, kuris Leipcigo knygų mugėje 2000 m. gavo gražiausios pasaulio metų knygos titulą. Gražiausios 2001 m. lietuvių vaikų knygos vardas atiteko poetės rinktinei „Takelis iš naujo“.

Nuo pirmosios knygos pasirodymo 1965 m. išleistos 39 knygelės vaikams ir 14 – suaugusiesiems, išversta 38 libretai operoms ir operetėms, 16 pjesių, Charles Perrault „Motulės žąsies pasakos“ ir Marinos Cvetajevos poezijos rinktinė. Spaudai rengiama nauja poezijos ir prozos knyga suaugusiesiems, eiliuotų pasakų knygelė vaikams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių