Nespalvoto romano spalvos

Nespalvoto romano spalvos

„Kartais būna, kad supranti, jog nebegali gyventi su tokia pačia šukuosena arba nebenori dėvėti kokių senų džinsų ar dar ko. Net ir tai padaryti ne visada lengva. Vadinasi, ir aš negaliu tiesiog imti ir šypsotis, nes nuo to man nebus gerai. Turiu jausti, kad pati tikrai to noriu. Man atrodo, visa tai nėra taip paprasta“ (p.28). Tai citata iš pirmojo penkiolikmetės vilnietės moksleivės Teklės Kavtaradzės romano „Nespalvota“ („Tyto alba“), kuris jau susilaukė dėmesio. Beje, jaunoji autorė „grasina“ rašanti antrąjį savo romaną, tad pasispauskite, klasikai ir kiti rašytojai, nes ateinančiam normanų–kavtaradzių–blažyčių jaunuolynui reikės erdvės ir saulės tarpti bei leisti lapelius. Šia švelnia ironija nieko blogo nenoriu pasakyti ir apie knygą kalbėsiu rimtai, nors teks nuolat galvoti apie tokias sąvokas kaip „pirmoji knyga“, „jaunystė“, „nepatirtis“.

Visų pirma džiugina ne tas, anot E.Kučinskaitės, „ypatingas žodžio kvepėjimas ir virpėjimas“ (šiuo aspektu dar teks rašytojai padirbėti), o gebėjimas kurti romaną. Romaną kaip pasakojimą. Romaną kaip struktūrą. Romano „Nespalvota“ struktūra nėra kažin kokia ypatinga, bet vykusi. Kūrinėlį sudaro dvidešimt vienas skyrelis. Kaip „Akis“ - toks žaidimas kortomis. Ir romanas - žaidimas vainikuojamas Severijos pergale.

Vis dėlto atrodo, kad ši knyga skirta bendraamžiams (t.y. paaugliams), nes ją skaitantys sugadinti suaugėliai (kai kurie) mano, jog veiksmui ir vyksmui trūksta motyvacijos, įtikinamumo, priežastingumo, natūralumo - dalykų, kurių tikrai romane pristinga. Ypač dialoguose. Didžioji jų dalis atrodo it iš piršto laužti, perskaityti populiariuose žurnaluose ar nusiklausyti iš mamos draugių. Veikėjai vienspalviai, nors, kaip užuominos į tam tikrus tipažus, įdomūs: kvanktelėjęs gydytojas; Robertas, kuris palieką tetą Moniką, nes myli kitą... vyrą; protingųjų paauglių grupuotė, dievinanti bitlus ir „Skrydį virš gegutės lizdo“... Šiek tiek aliuzijų į Bibliją, šiek tiek – į literatūrą.

Sakiniai trumpi. Mintys tarsi kapojamos ir gramzdinamos klausimų retorikoje. Šmaikštūs pastebėjimai varžosi su nebrandžiomis replikomis, įrašytomis skliausteliuose. Toks visiškai nereikalingas koketavimas su skaitytoju. Netikslingas suokalbininkų ieškojimas.

Leidyba nepaprastai subtilus, rizikingas, atraktyvus verslas. Jame reikalingas įžvalgumas ir avantiūrizmo dvasia. Jei turėčiau savo leidyklą, išleisti Teklės knygą net nešautų į galvą. Bet ir D.Rouling parašyto „Hario Poterio“ kelios leidyklėlės atsisakė. Galim tik nujausti, kiek pinigų jos neteko (kad lyginu skirtingų kategorijų žaidėjus, atsiprašau)... Visai įmanoma, kad leidykla užsiaugins naują bestselerių kepėją. Bus įdomu stebėti, kaip ji auga.