Motinos meilė. Ežero pokalbiai III

Vėlyvą pavasarį ir vasarą ežeras būna meiliausias. Jis žaižaruoja ir švyti saulės nutviekstuose spinduliuose. Einant takeliu, pasitinka mane iš toli, žerdamas savo auksą. Turiu prisimerkti nuo spindulių gausos. Sausos beržų šakelės ir vėl pasipuošė lapų karoliais, tarsi ruoštųsi tuoktuvėms. Ir, iš tiesų, vyksta tuoktuvės: gamtos gyvybės gausa ir paukštelių čiulbėjimas žada naujos gyvybės pradžią.

Mano širdis perpildyta, atrodo, ims ir iššoks iš krūtinės. Aplink visko tiek daug ir viskas taip nuostabiai gražu. Surandu jaukų medžio pavėsį, apsalusia širdimi atsisėdu netoli ežero vandens ir užsimerkiu. Tas garsas... Koks nuostabus yra garsas... Lengvas vėjelis šiurena sausas nendrių viršūnes, paliečia išsprogusius gležnučius, naujai užgimusius medžių lapelius. Šakelės juda ir tyliai, tyliai šnara. Garsas toks tylus, kad vos girdėti, ir toks švelnus, jog primena švelnų mamos paglostymą. Nors vis dar esu užsimerkusi, jaučiu, kaip daugybė mažyčių lapų šešėlių šoka ant mano kaklo, veido ir skruostų. Net pro užmerktus akių vokus matau saulės zuikučių mirguliavimą. Gamtoje viskas vyksta labai tyliai ir švelniai. Vienas nedidelis vėjo gūsis, po to kitas, o paskui dar vienas – toks pats atjaučiantis, švelnus ir ramus.

Ramybė pradeda smelktis į mane, į mano širdį, kiekvieną kūno ląstelę užpildydama tyla ir taip atitolindama rūpesčių naštą. Jaučiuosi tarsi būčiau mažas kūdikis, gulėčiau vaikiškame vežimėlyje, tarsi miegočiau, bet ir tuo pačiu girdėčiau visus tuos nepaprastus garsus, o mano mama mane švelniai suptų vežimėlyje...

Tyvuliuoja ežero vanduo, švelnios bangelės atsimuša į krantą vis taip pat monotoniškai ir labai vienodai. Fone labai aiškiai girdžiu automobilių garsą. Toli, toli šalia ežero driekiasi magistralė. Kažkas ten labai skuba, turi reikalų, kažkur važiuoja savo dailiuose automobiliuose. Aš lieku atokiai nuo viso šito skubėjimo. Pavieniai automobilių garsai susilieja į vieną garsą, vieną tylų ūžimą. Kaip keista, kad to garso anksčiau niekada nė negirdėjau, nors dažnai čia ateinu. Taip saugiai ūžia: ūž, ūž, ūūūūž.... Magistralės ūžimas – tai tarsi mano kasdieniai rūpesčiai, kurie dabar taip toli, toli... Tegul sau ūžia, manęs jie dabar neliečia, tarsi būtų visai ne mano rūpesčiai... O jeigu man dar pavyktų akimirkai prisiminti ar bent įsivaizduoti tą būseną, kai buvau mažas kūdikėlis, būtų iš ties nuostabu – juk kūdikėliai išvis rūpesčių neturi... Jų darbas – pirmą kartą klausytis vėjo gūsių...

Kelias į Vievį. 2017 m., popierius, pieštukai

Ir aš dabar tarsi pirmą kartą klausausi... Mano mintys sulėtėja, nebelieka nė vienos. Akimirka viskas kiek nutyla, tampa tylu, tylu... Po to – vėl lengvas vėjelis viską sujudina, praskrenda kažkoks paukštelis, leisdamas keistą, tarsi varnos, garsą. Nuostabu yra girdėti ir jausti.

Lyg permatydamas mano vizijas, dabar jau prabyla ežeras:

– Papasakok apie savo mamą. Aš juk neturiu mamos, tik mano gyvūnėliai, kurių aplink gausu, turi mamas. Kadangi gyvūnija klega, poruojasi ir susilaukia palikuonių, nejučia imu galvoti ir apie tavo mamą.

– Taip, gegužės pirmasis sekmadienis yra Motinos diena ir visas šis mėnuo man yra mamos. Gėlių žydėjimas man primena mamą. Tai labai ilga istorija, – užsikertu aš, – tau atsibos klausytis.

– Ar žinai, kad klausymasis yra kita regėjimo forma. Tai tarsi regėti ne, o ausimis.

– Taip, ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenė kartu su menininkais kurtame garsovaizdžių performanse „Eiti į pat vidurį“ pasakoja apie šiuos dalykus, – sakau ežerui. (1)

– Kai tu pasakosi man savo istoriją, mes irgi eisime kartu į patį tavo širdies gelmių vidurį, ir nors aš negalėsiu pamatyti, galėsiu išgirsti tavo žodžius ir viską išvysti tavo vidinėmis sielos akimis...

– Tai padaryti yra labai sunku, tarsi būti žuvele ir nerti labai giliai, į patį ežero dugną, – sunkiai atsidūstu, lyg norėdama giliai įkvėpti, sulaikyti kvėpavimą ir giliai, giliai panerti.

Sovietinė vaikystė

Gyvenime man teko pažinti dvi mamas. Dviejų kartų moteris: savo mamą ir mamos mamą. Stengiuosi suprasti ir suvokti, kaip visa susiję, kaip tai paveikė mano ir kitų gyvenimus. Juk bambagyslė jungė mane su mama, o mamą – su jos mama.

Mano vaikystė skilusi į dvi dalis. Ankstyvąją savo gyvenimo dalį aš praleidau su mamos mama, o nuo septynerių buvęs mokyklinis laikotarpis paliko randų. Gimiau 1978 m., tokiu be galo keistu laikotarpiu, kai nemadinga buvo imti kūdikius ant rankų ir per dažnai maitinti krūtimi. Anot mano dėdės, aš ištisas dienas gulėjau kietai suvystyta it lėliukė ir žiūrėdavau į vieną tašką. Ir buvau tokia rami, kad mamai nekeldavau jokių rūpesčių. Dėdė mane vadino mažąja filosofe arba mąstytoja, nes jam būdavo sunku suprasti, kaip galima taip ramiai ir ilgai gulėti.

Vaikus tais laikais reikėjo auginti tuometinei tarybinei tėvynei. Tėveliai turėjo įgyvendinti penkmečio planą, po to tikriausiai dar vieną. Jiems teko daug dirbti, bet beveik nieko neuždirbti, arba turėti pinigų, bet neturėti ką nusipirkti.

TSRS Konstitucijoje, 35-ajame straipsnyje, rašoma: „Moteris ir vyras TSR Sąjungoje turi lygias teises". Taigi partija ir tuometė tarybinė vyriausybė paprastą moterį išlaisvino iš vergovės ir suteikė jai lygias teises, suteikė galimybę dirbti, bet visai nepagalvojo, ką daryti su vaikais. O gal jie užaugs patys, gal kažkaip susitvarkys? Gal kažkaip pavyktų atpratinti juos nuo motinos rankų, optimizuoti jų kaip kokių viščiukų auginimą kolūkyje, suvaryti juos į darželius ar internatus. O ten vaikai turėjo būti ugdomi kaip projekcija į ateitį.

Vaikai buvo ugdomi užaugę tapti traktorininkais, kosmonautais, darbininkais, gydytojais – bet kuo. Neužteko tiesiog būti, galėjai būti vertinamas ir vertingas tik tapęs kažkuo. Antai 2023 m. Rūtos Grišinaitės-Bernotienės straipsnyje „Sovietinė vaikystė: charakterio gimimas“ rašoma: „Žaisti darbą sovietinio vaiko aplinkoje buvo įprasta darbinio auklėjimo praktikos dalis. Vaikystė viešajame diskurse neretai tapatinama su pasiruošimu suaugusiojo gyvenimui, kuriame darbas turėjo būti pagrindinė vertybė ir saviidentifikacijos priemonė.“ (2)

Mama niekada nekritikuodavo sovietmečio sistemos, nesiskundė. Ji sakydavo, kad visi aplinkui yra geri žmonės ir netgi pačius blogiausius ji užtardavo sakydama, kad jie yra tik vargšai žmonės, vaikystėje negavę meilės. Ir vis dėlto ta sovietmečio „idilė“ man kėlė kažkokią keistą, žodžiais nepaaiškinamą nuojautą, kad kartais mūsų gyvenime nėra viskas taip „gražu“ ir „gerai“, kaip vaizduojama. Prisiekiau sau, kad kai užaugsiu, išsiaiškinsiu, kas gi čia vis dėlto yra ne taip.

Kartais mama man sakydavo: „Dviguba našta... Dviguba našta yra eiti į darbą ir rūpintis vaikais“. Tačiau aš nesuprasdavau, ką tai reiškia. Dar ji dažnai minėdavo frazę „tarybinė moteris“, kuri man asocijuodavosi su daugybe nešulių apsikrovusia moterimi, nešančia sunkią savo gyvenimo naštą. Ir, iš tiesų, mūsų mama nuolat nešdavo ir nešdavo mums daugybę nesuskaičiuojamų gėrybių.

Kai buvau maždaug septynerių, ir po ilgų darbo valandų mama grįždavo namo, mes, trys jos vaikai, bėgdavome jos pasitikti, puldavome jai ant kaklo, išbučiuodavome. Ji grįždavo nešina daugybe nešulių. Sakydavo: „Imkite, išmetė to ir ano...“ Ji visada turėdavo mums skanumynų ir staigmenų, net jeigu tai būdavo tik kondensuoto pieno skardinė ar nedidelė šokolado plytelė.

Mano mama – gydytoja, ilgas valandas dirbdavo ir nebūdavo namie. Mes, vaikai, kai labai jos pasiilgdavome, įkrisdavome į jos didelę pūkų pagalvę ir galėdavome užuosti jos kvapą... Griebdavome ir apsivydavome rankomis jos chalatą, kuris kvepėdavo rankų kremu ir keistą pavadinimą turinčiais kvepalais.

4-asis butas

Valdiški buvo butai ir būstai, jų reikėdavo laukti eilėje. Dar dabar kartais mano mama pasako: valdiškas pienas, valdiška grietinė. Gyvenome tada 4-ajame bute ir – koks sutapimas: 4-ojo maršruto autobusas veždavo mus į mokyklą ar į miestą.

Butas buvo nedidukas, dviejų kambarių: miegamasis, svetainė ir virtuvėlė. Miegamajame stovėjo milžiniška tėvų lova ir dviaukštė vaikų lovelė, nuo kurios viršaus mes, vaikai, mėgdavome šokinėti ant tėvų lovos. Kiek vėliau tą daryti buvo uždrausta, nes tėvų lova nebeatlaikė ir paleido beveik visas savo spyruokles.

Mes, vaikai, kai labai jos pasiilgdavome, įkrisdavome į jos didelę pūkinę pagalvę ir galėdavome užuosti jos kvapą...

Išdavikės spyruoklės ėmė veržtis laukan, išlįsdamos iš dailaus raudonojo lovos čiužinio. Kai mama būdavo namie, virtuvėje kvepėdavo gardžiais valgiais: varškėtukais ar sriuba. Svetainė buvo „apstatyta“ dailiais baldais, visiškai identiškais ir vienodais, kaip ir kituose butuose.

Visi turėjome atrodyti vienodai, būti vienodai laimingi, vienodai rengtis, valgyti iš vienodų servizų ir indų. Kai kurie servizai svetainėje net nebuvo naudojami ištisus metus, nes buvo pernelyg gražūs, kad iš jų valgytume. Jie tiesiog rinkdavo dulkes dailiai išdėlioti, kaip parduotuvės vitrinoje, už stiklo, ir būdavo išimami tik ypatingomis progomis. Taip ir imdavau galvoti, kad to, kas geriausia, mes nenusipelnome gauti kasdien, kad reikia taupyti. Tai, kas geriausia, – tik retkarčiais arba niekada.

Deficitas

Anuo metu, apie 1985 m., parduotuvėse trūkdavo maisto, kai kurie produktai būdavo deficitas, normuojami, žmonės jų laukdavo eilėse.

Vieną dieną „išmetė“ bananų, todėl mama pusę dienos stovėjo eilėje, kad mums jų parneštų. Bananų kekės buvo tokios žalios, kad jų negalėjai valgyti. Bet mums, vaikams, buvo nė motais. Mes valgydavome juos žalius. Tuomet ant viršutinės virtuvės spintelės mama patiesė laikraščių ir žalių, nesunokusių vaisių kekes paslėpė nuo mūsų. Bet argi galima ką nors paslėpti nuo vaikų? Naktį, kai tėvai miegojo, pasišviesdami milžinišku prožektoriumi juos suradome ir nusinešėme po vieną į savo lovas. O ten, lindėdami po antklode, sušlamštėme kaip didžiausią delikatesą.

„Draugystė“

Kaip jau minėjau, ankstyvąją vaikystę praleidau pas močiutę. Ji man sakydavo, kad visi mes esame broliai ir seserys ir turime vienas kitą mylėti, kad esame Dievo vaikai. O štai mokykloje sužinojau, kad Dievas išgalvotas, neegzistuoja, tarsi būtų koks išgalvotas draugas, bet egzistuoja dėdė Leninas, o mes visi esame jo anūkai.

Tiesiog vienas tikėjimas pakeitė kitą. Kartais galvodavau, kad tai tiesiog tas pats Dievas, tik kitu pavadinimu. Ir štai visi mes esame ne broliai ar seserys, bet draugai. Taip plačiai buvo eskaluojama draugystė ir, žinoma, meilė. Bet meilė ne artimui, o – „Rodinai“ (liet. Tėvynei). Kad ir kaip buvo akcentuojama draugystė, aplinkui būta išdavikų. Štai mokytoja mums liepdavo skųsti vieniems kitus.

Kitą dieną mūsų nakties nuotykį su bananais papasakojau savo suolo draugei – tai, kurią laikiau savo drauge. Į klasę įėjusi mokytoja paklausė:

– Na, mieli draugai, ar turime tėvynės išdavikų?

Vidury klasės atsistojo mano draugė:

– Taip, drauge mokytoja, turime. Akvilė vogė bananus.

Išklausiusi išsamų draugės pasakojimą, mokytoja vis vis dėlto pripažino, kad tai ne vagystė ir kad ši istorija nėra išdavikiška, o aš gavau pirmą gyvenime pamoką, kad aplinkui esama ne tik draugų, bet ir išdavikų. Išdavikais būdavo laikomi ir tie, kurie lankosi bažnyčioje, ir visi kiti, kurie galvojo, veikė ir mąstė ne pagal programą. Bet iš tiesų: tai tik vieną tikėjimą pakeitė kitas. Buvo statomi paminklai naujajam dievui Leninui. Ir kaip jis tada buvo garbinamas...

Tulpė. 2017 m., popierius, pieštukai

Gėlė Leninui

Kartą mokytoja paliepė atsinešti gėlių, nes buvo Lenino gimtadienis. Mamai apie tai pranešiau vakare, kai ji pavargusi grįžo iš darbo. Mama pasakė, kad turime vieną tulpę, kurią galėsiu nunešti. Kadangi bute buvo tvanku, ji iš vakaro gėlę paliko plūduriuoti praustuvėje, pilnoje vandens.

– Atlaikys, – pasakė ji.

Ir tikrai, tulpė atrodė labai daili ir graži.

Rytą, einant į mokyklą, pakilo vėjas. Nors labai saugojau savo gėlę ir priglaudžiau prie savęs, negailestingas vėjas nuplėšė vieną jos lapelį. „Nieko tokio“, – pamaniau, gėlė atrodė visai neblogai. Pakilus dar didesniam vėjo gūsiui, nuskrido ir antras žiedlapis, po to trečias, ketvirtas, penktas ir šeštas... Liūdnai žiūrėjau į žalią vienišą tulpės kotelį. Iš baimės ėmiau raudoti, ir, jeigu pasakočiau šį pasakojimą anuo metu, tai pasakojimą padailinčiau ir užbaigčiau taip: man labai pagailo, kad vargšas Vladimiras Iljičius Leninas negaus gėlės per savo gimtadienį...

Bet kadangi rašau dabar, kai nėra baimės ir laisvės suvaržymų, galiu parašyti tiesą: verkiau, nes bijojau „draugės“ mokytojos, bijojau, kad ji mane išbars.

Mane tą dieną išgelbėjo kita mokinė, padovanojusi man baltą gvazdiką. Ilgą laiką mokykloje jaučiausi kaip tas žalias kotelis su nuplėšytais žiedlapiais.

Dramblys porceliano parduotuvėje

Maždaug tuo laikotarpiu naktimis sapnuodavau sapną, kad milžiniškas ir baisus dramblys vaikšto po mūsų butą. Atsibudusi pradėdavau rėkti. Mama man sakydavo, kad jokio dramblio čia nėra, kad man tik prisisapnavo, bet aš vis tiek nepatikėjau. Kartą bute, senose grindyse, radau to dramblio buvimo įrodymų. Grindyse buvo jo pėdsakų likučių.

– Na, ir fantazija, – ištarė mama, – tai tik senos medinės, nelygios, išvaikščiotos grindys. Viskas pas mus yra saugu, – bandė nuraminti, bet aš vis tiek, kaip detektyvė, įtariai vertinau mane supančius įvykius.

Mažas esi, ir suprasti nieko negali... O dramblys iš tiesų buvo, tik žmonės apsimetė, kad jo nemato ir vis kartodavo sau: viskas čia puiku, viskas čia gerai, nuostabi tarybinė tėvynė. Kartais žmonės ir porceliano parduotuvėje nepastebi dramblio, kuris viską aplinkui griauna. Žinoma, mama siekė mane apsaugoti, todėl nepasakojo man daugelio dalykų, kad nepapulčiau į bėdą. Ji turbūt to Lenino nelabai mėgo, todėl man įdavė tą senstelėjusią tulpę. O tiesa, tikriausiai, yra tokia, kad ji grįžo iš darbo labai pavargusi ir neturėjo laiko galvoti apie gėles.

Motinos pienas

Visai neseniai perskaičiau Noros Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Aš dėkinga šios knygos autorei, kuri padėjo man rasti atsakymus į taip rūpimus klausimus, kamavusius mane vaikystėje. Kodėl jaučiausi taip keistai, kodėl mama negalėjo daugiau laiko skirti man, savo dukrai, ir kodėl sovietmečiu mes visi augome tarsi atskirti nuo savo motinų. Juk ši patirtis teko ne man vienai. Beveik visi mano kartos vaikai išgyveno šią atskirtį.

Knyga „Motinos pienas“ atskleidžia beveik visų mūsų daugiau ar mažiau sudėtingus likimus. Ji išversta į daugybę pasaulio kalbų. N. Ikstena per pastaruosius kelerius metus tapo žinomiausia pasaulyje latvių rašytoja. Į anglų kabą knyga išversta kaip „Sovietinis pienas“.

Mums visiems trūko to gyvybės eliksyro – motinos meilės, kuri knygoje paverčiama metafora, „motinos pienu“. Motinos pieną buvo stengiamasi pakeisti sovietiniu, valdišku pienu. Tai sovietinio režimo metafora. Valdiškas pienas mums kėlė šleikštulį, vertė nusigręžti nuo mūsų pačių, mums buvo primetami lūkesčiai ir stereotipai, elgesio modeliai, skatinantys išduoti save, laviruoti, galvoti, ką sakai, tylėti, būti tylesniems už nendrę, apsimesti iškamša, vaikščioti ant pirštų galiukų. Mums teko būti pajungtiems aparato, kuris, kaip milžiniškas dramblys, griauna, trypia ir naikina trapią vaiko būtį.

Mergaitė mėlynomis akelėmis

Kai dar buvau mamos pilve, mamai buvo nustatytas fizinis išsekimas, blogi kraujo rodikliai. Ir kas gi čia nuostabaus: du mažutėliai pamečiui gimę vaikai, o – trečias pakeliui, ir jokių motinystės atostogų, jokio poilsio, jokio atsigavimo. Mama patyrė aplinkos spaudimą ir nuolatinius raginimus nutraukti nėštumą. Bet mano mamos mama turėjo kitokį požiūrį, nei protingieji gydytojai. Ji pasakė mano mamai pranašišką žinią:

– Gimdyk. Gims mergaitė gražiomis mėlynomis akelėmis. Ir aš ją užauginsiu.

Ir nutiko taip, kaip ji sakė. Gimiau aš, turėdama dvi mamas, dvi nuostabias geras mamas.

Jeigu pasisekdavo, mes sovietmečiu turėjome dvi mamas, jeigu ne – mus augino sovietinis pienas, kurio, springdami ir dusdami, gaudavome paragauti visi. Man pasisekė, nes močiutės dėka aš bent ankstyvąją vaikystę neragavau to kartaus pieno, nes beveik nelankiau darželio, o vietoje jo turėjau nuostabų obelų sodą pas močiutę, kuris skleidė gyvybę ir džiaugsmą.

Obelų sodas

Buvau mėlyna lietaus ir melancholijos princesė. Kodėl mėlyna? Todėl, kad nuolat ilgėdavausi savo mamos, kuri būdavo ten, mieste, dirbo gydytoja, augino mano sesę ir brolį.

Man patikdavo, kai obelų sode lydavo lietus. Tuomet išbėgdavau į sodelį, šokdavau basa lietuje ant minkštutės žolės. Vaizduodavausi, kad esu šlapia spalva, mėlynų balų, vandens spalva, kuri nuplauna susikaupusį liūdesį ir atgaivina augalus. O po lietaus oras pasidaro toks nepaprastai gaivus. Man patikdavo erškėtrožių krūmas, augęs netoliese. Erškėtrožių žiedai buvo nepaprastai gležni, kvapnūs ir gražūs. Nuskinti jie virsdavo nuostabiomis dailiomis lėlėmis – princesėmis pūstomis suknelėmis, su kuriomis aš žaisdavau. O vidury pievos, prie obelų kamienų atsitiktinai išdygo nuostabi tulpė, visai ne tokia, kokią vėliau turėjau nunešti bronzinei Iljyčiaus statulai.

Lietaus garsai susimaišydavo su pralekiančio traukinio garsais. Netoliese driekėsi geležinkelio bėgiai, buvo geležinkelio stotis. Vis galvodavau: „Gal traukinyje dabar sėdi mano mama, gal pamos man iš traukinio.“ Bet dažniausiai ji atvažiuodavo oranžiniu žiguliu. Ji visada buvo tokia graži, kvepianti ir žydinti kaip gėlė. Aš visada bėgdavau jos pasitikti.

– Myliu tave, mama, ir visada mylėsiu.

Man pasisekė, kad mano mama dar šiandien yra gyva, ir tai, ko taip stigo vaikystėje, aš galiu turėti dabar. Juk mylėti ir iš naujo pažinti mamą niekada ne per vėlu.

Dabar, mama, aš suprantu. Dabar aš viską suprantu. Tu buvai man pati geriausia mama pasaulyje. Tu mane pagimdei ir, rizikuodama savo sveikata, dovanojai man gyvybę, tu mane lepinai ir į lovą atnešdavai skanios arbatos, tu viską man atiduodavai, tu mane myluodavai ir bučiuodavai... Tu buvai nepalaužiama mano herojė, atlaikanti ir pakelianti viską be menkiausio vargo.

Vaikui niekas negali pakeisti mamos. Mama jam yra pati svarbiausia. O, kaip norėčiau, mama, kad tau nebūtų reikėję tiek dirbti, tuomet paversčiau tave mažute, mažute... Aprengčiau tave pačia gražiausia erškėtrožių žiedlapių suknele, ir tu kartu su manimi žydinčių obelų sode šoktumei nerūpestingą lietaus valsą. O tuomet ištrauktume beveik niekada nenaudotus tavo servizus, tavo svajones, tavąjį džiaugsmą ir valgytume iš jų obelų pavėsyje.

Ežero atspindys

Ežeras nuščiuvęs klausėsi mano pasakojimo ir nepratarė nė žodžio. Pasilenkiau prie vandens pažvelgti į jo gelmes, bet pamačiau tik savo atspindį. Akimirką atrodė, kad jame matau mažą mergaitę mėlynomis akelėmis... Po to pamačiau tą mergaitę apsikabinusią mamą, o ją buvo apglėbusi jos mama. Visos trys moterys stovėjo išdidžiai ir su švelnia meile glaudė viena kitą.

1 – Garso spektaklis tamsoje „Eiti į pat vidurį“. Nuoroda: https://www.7md.lt/teatras/2023-07-07/Garso-spektaklis-tamsoje-Eiti-i-pat-viduri.

2 – https://m.kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/sovietine-vaikyste-charakterio-gimimas-1151738.