Milijonas žingsnių, šimtai eilėraščių

– Atsimenu, kartą susitariau su kolege, kad pavežtų. Sustojo prie tilto jos „Audi“. Įneriu į mašiną, o vairuotojas ir klausia: ką jūs čia veikiate? Pasirodo, tai buvo tokia pati „Audi“, bet ne ta pati! Kaip dabar jaučiatės – ar įlipę į tą mašiną, ar savo rogėse, kai tiek toli nuėjote?

Artūras: Kai buvau ketverių ar penkerių, atsimenu, nuėjau su mama į parduotuvę sekdamas paskui jos paltą. Mano dėmesys tik sekundei nukrypo į žaislą, bet aš toliau ėjau paskui mamą. Greit ėjo, todėl sušukau: „Mama, palauk!“ Ji atsisuka, o ten buvo jau ne mano mama.

– Kiekvienas esame ne ten, kur reikia, nuėjęs. Pakalbėkime apie jūsų žygdarbį per puikų tarpininką – poetišką Valdo Papievio romaną „Eiti“. Citata: „Vaizdai keitė vaizdus, žingsniai kartojo žingsnius – jis ėjo ir ėjo. Lyg viskas, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų susilydę į vienintelį gebėjimą eiti, arba lyg iš visko, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų likęs tik vienintelis gebėjimas eiti, monotoniškais žingsniais matavo atstumus ir reljefą piešdamas šių vietovių žemėlapį, kurio niekam, nė jam pačiam nereikėjo.“ Neabejotina, kad jūs pamatėte gražių vietovių ir sutikote įdomių žmonių, o ar aprašytoji sąmonės būsena atpažįstama?

Artūras: Vos pradėję kelionę mes daug kalbėjome, tačiau antrąją žygio pusę žymiai daugiau pratylėjome. Dažnai ėjome atsiskyrę per kelis metrus. Kai karšta ir monotoniška, turbūt iš tikro nieko nelieka, tik ėjimas. Tad iš pradžių labiau fiksavome vaizdus, o paskui perėjome į vidinį išgyvenimą. Mieste užsiaugini sarkazmo skūrą, o ėjimas pravalė sąmonę.

Balys: Suprasti, kas įvyko viduje, dar reikia laiko: man kaip žemaičiui viskas ateina vėliau. Man svarbiausi kelionėje buvo sutiktieji žmonės. Žmonės, kurių šiaip išėjęs pasivaikščioti niekada nesutiksi: ėjimas suteikė erdvės bendrauti be sienų, kai mieste viskas vyksta tiesiog per greitai. Tai susiję ir su mūsų tema per „Vakarus P“, kur pasakojame apie lietuvius.

– Tai prašome išvardyti tris vyraujančias lietuvių savybes, kurias išsiaiškinote.

Balys: Kaip pastebėjo poetas Gintaras Grajauskas: nuoširdūs, bet labai nekalbūs.

Artūras: Lietuviškas paradoksas: atvira širdis ir uždara burna.

– Gal lietuvių išskirtinė savybė yra kuklumas?

Balys: Ir mudu kuklūs!

Artūras: Palyginti su rusais ir ukrainiečiais, tai tikrai.

– Dar iš romano „Eiti“: „Vėl tas pasiutiškas noras eiti – ir eiti – ir eiti – tarsi kiekvienos kūno ląstelės branduolys būtų žaizdras, kurį iki treškesio kaitri saulė ūmai iš naujo būtų įplieskusi.“ Kaip patys pakėlėte karštį?

Balys: Gavau šilumos smūgį. Vemi, vemi ir galvoji, kad už valandos – pasirodymas. Tada susimąsčiau: kodėl aš čia? Kam to reikia?

Artūras: Bet per pasirodymą visai neblogai skaitei! Įdėjai skausmo.

– Kaip jums pavyko per tokį žygį nesusipykti?

Balys: Nors mes esame geri draugai, kartu dirbame septynerius metus, tik keliaujant Artūras sužinojo, kad aš bet kur tariu „ne“, netgi sakydamas teiginį, pavyzdžiui: „Ne, na, taip, tu teisus.“ Keliaudamas pradėjau daryti atvirkščiai, kartoti kaip tam tikrą mantrą: taip, taip, taip. Šiaip aš tai būčiau su visais susipykęs, tačiau Artūras leidžia išsikalbėti, išklauso, ir aš nurimstu.

Artūras: Mes vienas kitą papildėme. Ir net pasiskirstėme savybes: Balys buvo valia, aš buvau protas, o Edvinas – jausmai.

Mes vienas kitą papildėme. Ir net pasiskirstėme savybes: Balys buvo valia, aš buvau protas, o Edvinas – jausmai.

– Kokių per žygį atradote savo profesijos kompetencijų?

Balys: Išsigryninimo. Kaip sakė mano dėstytojas Arūnas Sakalauskas, pavargęs tu nustoji vaidinti. Nebeperdedi, vaidini tiek, kiek reikia, nebenori pasirodyti – mes tai pajutome. Nuėjęs 20 km nebijai publikos, nedarai nereikalingų judesių. Telieka skleisti žodį.

– Ėjote per Lietuvą pėsčiomis ir nešėte poeziją. Tai atrodo kaip du žavūs nesusipratimai: kas dar paspirtukų eroje eina pėsčiomis ir skaito poeziją? Mane patį ėjimas vargina, bet eilėraščius dar skaitau.

Balys: Mes, žinai, irgi ne ėjikai. Norėjome iššūkio – padaryti tai, ko nesame darę.

– Kokių analogijų randate tarp ėjimo ir poezijos? Man atrodo, tai lėtumas: eilėraščius skaitome lėtai, pėsčiomis keliaujame irgi lėtai.

Artūras: Žinoma, poeziją skaitai lėčiau nei prozą: eilėraščio negali perskaityti kaip pastraipos iš romano.

– Grįžkime prie mūsų pokalbio tarpininko V.Papievio: „Gal prie šio krašto gamtovaizdžio nepripratusi akis nemoka skaičiuoti atstumų, o gal kaip visada ir visur – kilometrai trumpėja ar tįsta, nelygu nuovargis ir dar nuotaika: būna, net nustembi, kad jau atėjai, o kartais, regis, čia pat, o eini eini ir niekaip prieiti negali. Bet kuo labiau artės prie miestelio, tuo labiau nekantru prieiti virs malonumu neprieiti – lyg būtų pavargęs tiek, kad nuovargis į kūną būtų įaugęs ir tapęs jo dalimi, jau nebejaučiama, kaip nejauti to, kas neskauda.“

Artūras: Prie mūsų kelionės buvo prisijungusi draugė Gintė. Jai labai nutrynė kojas. Atsitiko keistas dalykas: būdavo blogiau, kai ji sustodavo pailsėti. Bet jeigu nesustoja, viskas gerai. Tad ji ėjo ir ėjo ir mums nereikėjo jos nešti.

Atsimenu, kad į Smalininkus atėjome gana greitai. Pačiuose Smalininkuose iki poetinio vakaro vietos buvo likęs kilometras. Ir tas paskutinis kilometras mums buvo begalinis. Kai liko vos du šimtai metrų, šis atstumas išvis atrodė milžiniškas. Mes pastebėjome, kad baigiantis kelionei pradėjo skaudėti kojos, nors iki tol viskas joms buvo gerai: tai grynai psichologinis skausmas, kai organizmas, pajutęs namus, ima atsileisti ir jausti, kad kūnui bus leista ilsėtis. Devynioliktą kelionės dieną bandėme sugalvoti saviapgaulę, kad atseit keliaujame į Minską, tikėdamiesi Vilnių pasiekti nepavargę, tačiau kūnai tuo nepatikėjo.

Kai vos įžengėme pro Vilniaus ženklą, Balys krenkštelėjo ir tarė: ar jums neatrodo, kad mano balsas nusėdo? Ir kartojo tai kas dešimt minučių: man su balsu kažkas darosi, kažkas balsui darosi… Būtent todėl aš šiandien daugiau šnekėjau nei Balys.

Balys: Dėl to man ir vėl tinka Gintaras Grajauskas:

tiek daug kalbėjau

apie žydinčią

vyšnią

turiu apie ką

patylėti dabar,

sningant

Vaikinai pasirodymuose rėmėsi daugiausia G.Grajausko eilėmis, bet ne tik: per savo performansus skaitė ir jaunuosius talentus: Vytautą Stankų su Mindaugu Nastaravičiumi, ir visų kartų mėgstamus klasikus: Sigitą Gedą, Paulių Širvį ir kt.

Per kelionę pėsčiomis nuo Klaipėdos į Vilnių aktorių duetas aplankė 100 kaimų, 20 miestų ir miestelių.

Poetinio žygio per Lietuvą maršrutas: Priekulė, Saugai, Šilutė, Katyčiai, Pagėgiai, Vilkyškiai, Smalininkai, Jurbarkas, Gelgaudiškis, Veliuona, Vilkija, Raudondvaris, Kaunas, Karmėlava, Jonava, Rukla, Čiobiškis, Kernavė, Vilnius.