- Marijus Gailius, žurnalas „370“
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Misija baigta. Gegužę trys vyrai į Lietuvos miestus ir miestelius nešė lietuvių autorių poeziją. Naujieji knygnešiai. Jie – tai aktoriai Artūras Dubaka ir Balys Ivanauskas bei operatorius Edvinas Bandorius – žmonės, pėsčiomis nukeliavę apie 500 km. Maršrutu palei Nemuną ir Nerį jie aplankė 20 bendruomenių ir kiekvienai padovanojo po poetinį performansą. Iš vieno susitikimo dvi melžėjos spruko nesupratusios, kam visa tai. Kitą dieną trijulė žygį pradėjo pasistiprinusi pica ir dieną baigė vėlgi pavaišinti pica. Planavome pakalbėti apie ėjimą ir poeziją, bet išėjo pokalbis apie ėjimo poeziją. Interviu vyko automobilyje, kad vaikinams nebetektų daugiau eiti – bent kol kas.
– Atsimenu, kartą susitariau su kolege, kad pavežtų. Sustojo prie tilto jos „Audi“. Įneriu į mašiną, o vairuotojas ir klausia: ką jūs čia veikiate? Pasirodo, tai buvo tokia pati „Audi“, bet ne ta pati! Kaip dabar jaučiatės – ar įlipę į tą mašiną, ar savo rogėse, kai tiek toli nuėjote?
Artūras: Kai buvau ketverių ar penkerių, atsimenu, nuėjau su mama į parduotuvę sekdamas paskui jos paltą. Mano dėmesys tik sekundei nukrypo į žaislą, bet aš toliau ėjau paskui mamą. Greit ėjo, todėl sušukau: „Mama, palauk!“ Ji atsisuka, o ten buvo jau ne mano mama.
– Kiekvienas esame ne ten, kur reikia, nuėjęs. Pakalbėkime apie jūsų žygdarbį per puikų tarpininką – poetišką Valdo Papievio romaną „Eiti“. Citata: „Vaizdai keitė vaizdus, žingsniai kartojo žingsnius – jis ėjo ir ėjo. Lyg viskas, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų susilydę į vienintelį gebėjimą eiti, arba lyg iš visko, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų likęs tik vienintelis gebėjimas eiti, monotoniškais žingsniais matavo atstumus ir reljefą piešdamas šių vietovių žemėlapį, kurio niekam, nė jam pačiam nereikėjo.“ Neabejotina, kad jūs pamatėte gražių vietovių ir sutikote įdomių žmonių, o ar aprašytoji sąmonės būsena atpažįstama?
Artūras: Vos pradėję kelionę mes daug kalbėjome, tačiau antrąją žygio pusę žymiai daugiau pratylėjome. Dažnai ėjome atsiskyrę per kelis metrus. Kai karšta ir monotoniška, turbūt iš tikro nieko nelieka, tik ėjimas. Tad iš pradžių labiau fiksavome vaizdus, o paskui perėjome į vidinį išgyvenimą. Mieste užsiaugini sarkazmo skūrą, o ėjimas pravalė sąmonę.
Balys: Suprasti, kas įvyko viduje, dar reikia laiko: man kaip žemaičiui viskas ateina vėliau. Man svarbiausi kelionėje buvo sutiktieji žmonės. Žmonės, kurių šiaip išėjęs pasivaikščioti niekada nesutiksi: ėjimas suteikė erdvės bendrauti be sienų, kai mieste viskas vyksta tiesiog per greitai. Tai susiję ir su mūsų tema per „Vakarus P“, kur pasakojame apie lietuvius.
– Tai prašome išvardyti tris vyraujančias lietuvių savybes, kurias išsiaiškinote.
Balys: Kaip pastebėjo poetas Gintaras Grajauskas: nuoširdūs, bet labai nekalbūs.
Artūras: Lietuviškas paradoksas: atvira širdis ir uždara burna.
– Gal lietuvių išskirtinė savybė yra kuklumas?
Balys: Ir mudu kuklūs!
Artūras: Palyginti su rusais ir ukrainiečiais, tai tikrai.
– Dar iš romano „Eiti“: „Vėl tas pasiutiškas noras eiti – ir eiti – ir eiti – tarsi kiekvienos kūno ląstelės branduolys būtų žaizdras, kurį iki treškesio kaitri saulė ūmai iš naujo būtų įplieskusi.“ Kaip patys pakėlėte karštį?
Balys: Gavau šilumos smūgį. Vemi, vemi ir galvoji, kad už valandos – pasirodymas. Tada susimąsčiau: kodėl aš čia? Kam to reikia?
Artūras: Bet per pasirodymą visai neblogai skaitei! Įdėjai skausmo.
– Kaip jums pavyko per tokį žygį nesusipykti?
Balys: Nors mes esame geri draugai, kartu dirbame septynerius metus, tik keliaujant Artūras sužinojo, kad aš bet kur tariu „ne“, netgi sakydamas teiginį, pavyzdžiui: „Ne, na, taip, tu teisus.“ Keliaudamas pradėjau daryti atvirkščiai, kartoti kaip tam tikrą mantrą: taip, taip, taip. Šiaip aš tai būčiau su visais susipykęs, tačiau Artūras leidžia išsikalbėti, išklauso, ir aš nurimstu.
Artūras: Mes vienas kitą papildėme. Ir net pasiskirstėme savybes: Balys buvo valia, aš buvau protas, o Edvinas – jausmai.
Mes vienas kitą papildėme. Ir net pasiskirstėme savybes: Balys buvo valia, aš buvau protas, o Edvinas – jausmai.
– Kokių per žygį atradote savo profesijos kompetencijų?
Balys: Išsigryninimo. Kaip sakė mano dėstytojas Arūnas Sakalauskas, pavargęs tu nustoji vaidinti. Nebeperdedi, vaidini tiek, kiek reikia, nebenori pasirodyti – mes tai pajutome. Nuėjęs 20 km nebijai publikos, nedarai nereikalingų judesių. Telieka skleisti žodį.
– Ėjote per Lietuvą pėsčiomis ir nešėte poeziją. Tai atrodo kaip du žavūs nesusipratimai: kas dar paspirtukų eroje eina pėsčiomis ir skaito poeziją? Mane patį ėjimas vargina, bet eilėraščius dar skaitau.
Balys: Mes, žinai, irgi ne ėjikai. Norėjome iššūkio – padaryti tai, ko nesame darę.
– Kokių analogijų randate tarp ėjimo ir poezijos? Man atrodo, tai lėtumas: eilėraščius skaitome lėtai, pėsčiomis keliaujame irgi lėtai.
Artūras: Žinoma, poeziją skaitai lėčiau nei prozą: eilėraščio negali perskaityti kaip pastraipos iš romano.
– Grįžkime prie mūsų pokalbio tarpininko V.Papievio: „Gal prie šio krašto gamtovaizdžio nepripratusi akis nemoka skaičiuoti atstumų, o gal kaip visada ir visur – kilometrai trumpėja ar tįsta, nelygu nuovargis ir dar nuotaika: būna, net nustembi, kad jau atėjai, o kartais, regis, čia pat, o eini eini ir niekaip prieiti negali. Bet kuo labiau artės prie miestelio, tuo labiau nekantru prieiti virs malonumu neprieiti – lyg būtų pavargęs tiek, kad nuovargis į kūną būtų įaugęs ir tapęs jo dalimi, jau nebejaučiama, kaip nejauti to, kas neskauda.“
Artūras: Prie mūsų kelionės buvo prisijungusi draugė Gintė. Jai labai nutrynė kojas. Atsitiko keistas dalykas: būdavo blogiau, kai ji sustodavo pailsėti. Bet jeigu nesustoja, viskas gerai. Tad ji ėjo ir ėjo ir mums nereikėjo jos nešti.
Atsimenu, kad į Smalininkus atėjome gana greitai. Pačiuose Smalininkuose iki poetinio vakaro vietos buvo likęs kilometras. Ir tas paskutinis kilometras mums buvo begalinis. Kai liko vos du šimtai metrų, šis atstumas išvis atrodė milžiniškas. Mes pastebėjome, kad baigiantis kelionei pradėjo skaudėti kojos, nors iki tol viskas joms buvo gerai: tai grynai psichologinis skausmas, kai organizmas, pajutęs namus, ima atsileisti ir jausti, kad kūnui bus leista ilsėtis. Devynioliktą kelionės dieną bandėme sugalvoti saviapgaulę, kad atseit keliaujame į Minską, tikėdamiesi Vilnių pasiekti nepavargę, tačiau kūnai tuo nepatikėjo.
Kai vos įžengėme pro Vilniaus ženklą, Balys krenkštelėjo ir tarė: ar jums neatrodo, kad mano balsas nusėdo? Ir kartojo tai kas dešimt minučių: man su balsu kažkas darosi, kažkas balsui darosi… Būtent todėl aš šiandien daugiau šnekėjau nei Balys.
Balys: Dėl to man ir vėl tinka Gintaras Grajauskas:
tiek daug kalbėjau
apie žydinčią
vyšnią
turiu apie ką
patylėti dabar,
sningant
Vaikinai pasirodymuose rėmėsi daugiausia G.Grajausko eilėmis, bet ne tik: per savo performansus skaitė ir jaunuosius talentus: Vytautą Stankų su Mindaugu Nastaravičiumi, ir visų kartų mėgstamus klasikus: Sigitą Gedą, Paulių Širvį ir kt.
Per kelionę pėsčiomis nuo Klaipėdos į Vilnių aktorių duetas aplankė 100 kaimų, 20 miestų ir miestelių.
Poetinio žygio per Lietuvą maršrutas: Priekulė, Saugai, Šilutė, Katyčiai, Pagėgiai, Vilkyškiai, Smalininkai, Jurbarkas, Gelgaudiškis, Veliuona, Vilkija, Raudondvaris, Kaunas, Karmėlava, Jonava, Rukla, Čiobiškis, Kernavė, Vilnius.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Žemaičių muziejui „Alka“ toliau vadovaus E. Stonkevičienė
Dabartinė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė laimėjo konkursą šio muziejaus vadovės pareigoms užimti. ...
-
S. Kairys su ESINT vadovu aptarė dirbtinio intelekto ir autorių teisių problematiką1
Kultūros ministras Simonas Kairys su vizito į Lietuvą atvykusiu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (ESINT, angl. EUIPO) vadovu João Negrão Kultūros ministerijoje aptarė aktualias temas, susijusias su dirbtiniu intelektu (DI...
-
Gyvenimo prasmė ir džiaugsmas – knygose: J. Strielkūnui – 85-eri
„Štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Bocherso pla...
-
Buvusioje areštinėje – sovietinės Lietuvos grimasos: nostalgijos kupinas gastronomas17
Duris lankytojams vėl atveria alternatyvios kultūros erdvė buvusioje areštinėje, Vilniuje. Didelio susidomėjimo parodą apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kasdienius paprastų žmonių bandymus išgyventi, nepaisant buitį kausčiusio s...
-
4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtą kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. ...
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...