Ko šiandienėje literatūroje ieško paaugliai?

Ar lemta išsipildyti distopinėms pranašystėms, ko šiandienėje literatūroje ieško paaugliai ir kur mus nuves išmaniosios technologijos?

Į šiuos ir panašius klausimus atsakymų ieškojome kartu su geriausios 2015-ųjų Metų knygos paaugliams "Atjunk" autore Jurga Šalaševičiūte.

– Jūs daugialypis žmogus: rašytoja, mokytoja, mama, aistringa keliautoja. Esate sakiusi, kad jei žmogus matytų save tik per vieną prizmę − atsiribotų nuo visaverčio gyvenimo. Realiame gyvenime esate Jurga Šalaševičiūtė, kūrybiniame – Rebeka Una. Kodėl pasirašote slapyvardžiu?

– Slapyvardis gelbsti jei, tarkim, neturi galimybės ar nedrįsti išreikšti savęs kasdienybėje. Manau, nieko keisto, kad rašytojas nusprendžia pasivadinti kitu vardu. Juk rašydamas tampi kitas. Aš pati norėčiau iki galo pažinti Rebeką Uną. Ji turi daug neatverstų puslapių.

– Kas jus pastūmėjo tapti rašytoja ir įskiepijo meilę knygoms?

– Tas rašymo, kaip ir skaitymo, noras visad buvo manyje. Rašiau nuo mažens. Labai daug skaičiau, o skaitydama norėjau kurti dar daugiau. Atrodo, manyje visad slypėjo istorijos, kurios, tikrąja to žodžio prasme, veržėsi iš vidaus ir prašėsi būti užrašomos.

Mes patys kelias minutes pažiūrėję į mylimųjų akis ir veidus sėdėdami kavinėje ar svetainėje, galiausiai išsitraukiame išmaniuosius telefonus ir mielai prasmengame juose.

Vaikystėje mano kambario lentynos buvo pilnos tėčio knygų, močiutė turėjo pasaulinį aukso literatūros fondą. Tiesiogiai manęs niekas nevertė skaityti, atvirkščiai, pati savarankiškai skaitydavau visur ir viską.

– Knygoje "Atjunk" jaunajai skaitovų kartai pristatėte ateities pasaulį, kuriame viešpatauja distopija – utopijos priešybė. Sukūrėte visuomenę, kurioje išmaniosios technologijos atbukino pagrindinius žmonių pojūčius ir emocijas, beveik visiškai atėmė galimybę ir norą savarankiškai jausti ir veikti. Kas paskatino parašyti būtent tokio pobūdžio literatūros kūrinį?

– Paskatino pati žmonių nebendravimo tema. Žmogiškųjų pojūčių nunykimas technologijų eroje. Juk tokia visuomenė egzistuoja ne tik mano knygoje, bet ir realybėje. Ji egzistuoja čia ir dabar. Kaip sako pagrindinė knygos veikėja Gryta, tai, ką pasiekėme ir turime, darėme žingsnis po žingsnio ir savo noru, visiškai tam pritardami. Mes patys kelias minutes pažiūrėję į mylimųjų akis ir veidus sėdėdami kavinėje ar svetainėje, galiausiai išsitraukiame išmaniuosius telefonus ir mielai prasmengame juose.

– Esate minėjusi, kad "Atjunk" yra fantastinės pseudomokslinės distopijos pavyzdys. Kuo distopinė literatūra skiriasi nuo fantastinės?

– Labai daug kuo. Visų pirma, esu įsitikinusi, jog distopija – ne vaikams. Mano knyga skirta 16−99 metų amžiaus žmonėms. Pristatydama knygą sakau vaikams, kad pirmiausia duotų ją perskaityti savo tėvams ir seneliams, o tik paskui skaitytų patys. Kiekviena karta padaro savas interpretacijas. Jaunesni nei 16 metų skaitytojai galbūt nesupras romano daugiasluoksniškumo, ieškos nuotykių, kraujo ar vampyrų. Būtent to gausu pramoginės fantastikos kūriniuose. Yra rimtų klasikinės fantastikos kūrinių, tokių kaip J.R.R. Tolkino, H.G. Wellso ir P. Lewiso kūriniai, tačiau distopija visų pirma yra žvilgsnis. Niūrus žvilgsnis į ateitį. Toks žvilgsnis neišvengia ideologijos.

Vaikų negebėjimą suvokti distopinį kūrinį jaučiu tuomet, kai šie rėžia: nėra veiksmo. Visų pirma, kuo neveikimas blogiau už veikimą? Parašyti 300 puslapių romaną, kuriame žmonės "nieko neveikia" yra iššūkis. Tačiau nenoriu pasakyti, kad vaikai negali skaityti distopinių kūrinių. Tegul skaito, lavinasi ir plečia akiratį.

– Viename interviu pasisakėte, kad nenorite kurti lengvos, mergaitiškos literatūros. Kodėl?

– Todėl, kad tokią paviršutinišką literatūrą, skirtą paaugliams, mačiau aplinkui. Mano manymu, jaunimo literatūroje trūksta knygų, kurios nagrinėtų sunkias temas. Mane visuomet supo jauni žmonės, kurie mąstė rimčiau, žvelgė į pasaulį plačiau, nei būdavo perteikiama paauglių knygose.

Dabartinis gyvenimo tempas neleidžia šiuolaikinei kartai susimąstyti, ko ji nori iš gyvenimo, fiziškai ji nespėja to padaryti.

– Ar yra specifinių temų, kurių savo kūryboje vengiate?

– Aptariu visas temas. Tikiu, kad neverta nuo vaiko kažko slėpti ar versti jį nešioti rožinius akinius. Svarbiausia prabilti į jauną žmogų jam suprantama kalba.

– Ar, keičiantis skaitytojų kartoms, keičiasi ir jų literatūrinis skonis? Ko paaugliai ieško knygose šiandien? Smurto, sekso, narkotikų ar kažko daugiau?

– Manau, skonis nesikeičia taip ryškiai, kaip visi akcentuoja. Paauglys knygose ieško autentiškumo: to, kas atspindėtų jį patį, kalbėtų jam suprantama kalba. Liūdniausia turbūt tai, kad dabar vaikai skaito vis mažiau. O iš tiesų, širdies gelmėse, visi išlikę tokie patys: supranta, kas gera ir bloga, galbūt tik labiau pasiduoda lengvai apatijai. Dabartinis gyvenimo tempas neleidžia šiuolaikinei kartai susimąstyti, ko ji nori iš gyvenimo, fiziškai ji nespėja to padaryti.

– Ar išmaniosios technologijos – mobilieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai, internetas, turi neigiamos įtakos vaikų, paauglių domėjimuisi literatūra?

– Būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad vaikai skaito mažiau, nes tėvai neskaito jiems ir kartu su jais. Technologijos eina savo pagreičiu, jų nesustabdysime. Lemiamą svorį vaiko ar paauglio meilei skaityti turi šeima, autoritetai artimoje aplinkoje. Galima skaityti ir internete, ir išmaniajame telefone, tačiau būtina dalytis tuo, ką perskaitei, lavinti kritinį mąstymą, kalbą.

– Esate sakiusi, kad dabar paaugliui svarbu, aprėpti kuo daugiau informacijos. Kaip jaunam žmogui neprasmegti informacijos pertekliuje, kuris vyrauja šiuolaikinėje visuomenėje?

– Sunkus klausimas, į kurį visi bando atsakyti. Aš labai tikiu sąmoningumo ugdymu, mokymusi gyventi čia ir dabar. Vaikas smalsus, jis nori domėtis ir domisi, todėl svarbu lavinti kritišką jo mąstymą, suteikti įvairių žinių. Jaunas žmogus turi suvokti, kokiu laikmečiu gyvena, ir atrasti būdą, kaip neprarasti ramybės ir paties savęs. Laikui bėgant informacijos srautas tik didės, todėl jaunuolio pareiga ir atsakomybė – neleisti jai jo parblokšti. Žmogus turi valdyti žinias, tačiau neturi tapti medijų, kurios diktuoja žmogaus gyvenimo kokybę ir spartą, įkaitu. Universalaus recepto, tinkančio visiems, kaip dorotis su informacijos pertekliumi, nėra. Tačiau galima pamėginti, tarkim, viską daryti kuo lėčiau arba tiesiog atsiversti seną popierinę knygą.

– Kaip manote, ar išsipildys distopinės pranašystės ir ateities žmonės taps priklausomi nuo išmaniųjų technologijų?

– Ne šiandien, ne ryt, bet ateityje − taip. Mūsų kartai tai dar negresia, galbūt todėl tokios ateities perspektyva mums ir atrodo baisi, stengiamės sugalvoti būdų, kaip jos išvengti. Bet savo knygos pristatymuose kartoju: ateities žmonės nemąstys išvengimo kategorijomis, jie nemanys, kad susieti savo gyvenimą su technologijomis arba tapti biorobotu yra blogai. Ateityje žmogiškumas nebebus kažkas švento. Pojūčius bus galima perkelti į kitokius kūnus bei kitaip jais manipuliuoti. Šiandien mes dar stebimės, žvelgiame per etikos prizmę ir baisimės, o ateities žmonės jaus ir galvos kitaip: neliks nei nuostabos, nei dvejonių.

– Jei dabar pati būtumėte paauglė, ar skaitytumėte "Atjunk"?

– Skaityčiau. Man visada rūpėjo bendravimas. Juk bendravimas ir yra visko šioje žemėje esmė, o "Atjunk" – knyga apie santykius. Tačiau kūrinys nėra skirtas vien paaugliams. Tai knyga apie žmogiškumo mirtį, subtiliai užmaskuota, tramdoma rauda. Tiesą sakant, skaitau šią knygą ir dabar. Tam tikri epizodai nuolat mano galvoje. Kartais kyla naujų epizodų ir dialogų, kurių ten neįrašiau. Pirmąsyk parašiusi romaną susimąsčiau: ir kokio galo taip liūdnai parašiau. Dabar galvoju, kad "Atjunk" dar labai kuklus atvaizdas to, kas iš tiesų vyksta mūsų bendravime, kurį priimame nekvestionuodami, nuolankiai atsisakydami savo žmogiškumo dalių.

– Ką pasiūlytumėte vaikams ir paaugliams, kurie nemėgsta skaityti?

– Visų pirma kalbėtis reikia su jų tėvais. Galbūt jie nepasirūpino paauglių literatūrinių įpročių formavimusi vaikystėje: paliko savieigai prie kompiuterių, neskaitė jiems, nenukreipė prie knygų, kurias patys dievino būdami paaugliais. Jei vaikai neranda patinkančių knygų − siūlau jiems rašyti patiems. Kartkartėmis sustoti, nurimti ir įvertinti šį pasaulį. Šią dieną. Šias kelias akimirkas. Pažiūrėti filmą. Dar vieną. Blogą ir gerą. Pagalvoti, kokias mintis jiems transliuoja tai, ką nuolat regi aplink. Kad ir tos dienos feisbuko įrašai. Tegul viską nukopijuoja į savo rašyklės programą ir įvertina. Kritiškai, ne pasyviai. Svarbu būti atmerktomis akimis. O jei trūksta idėjų − ateis troškimas jų pasisemti iš kito žmogaus, t.y. perskaityti knygą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių