Laiškas rusų tautai – spektaklis apie tremtį

Spektaklis kaip aukojimas

O koks tas festivalio simbolis, tema? "Juos padiktavo Konstantino Stanislavskio žodžiai: "Žmogus, esant bet kuriai gyvenimo situacijai, neturi prarasti žmogiškumo", – paaiškino B.Mar.

Mintis sukurti "Ledo vaikus" jai buvo kilusi seniai. "Juk mano tėvų vaikystė prabėgo už poliarinio rato, prie Laptevų jūros. Apie tai plačiau sužinojau tik po 1991-ųjų, kai tėvams nebereikėjo saugoti vaikų nuo savo praeities", – sakė aktorė.

Kai Rumšiškių buities muziejuje buvo pastatyta jurta (tokiuose būstuose lietuviai gyveno amžinojo įšalo krašte), B.Mar savo akimis pamatė, kokie buvo jos tėvų vaikystės namai.

"O kai perskaičiau savo tėvų prisiminimus apie Sibirą, publikuotus knygoje "Amžino įšalo žemėje", taip pat klausydama jų pasakojimų apie vaikystę ir jaunystę, vartydama jų Sibiro laikų nuotraukas, ėmiau galvoti apie spektaklį kaip apie savitą auką savo tėvų ir visos tautos kančiai, paliudytą tikroviškais faktais scenoje", – pasakojo B.Mar. Dar didelį įspūdį jai padarė dvi knygos – Dalios Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros" ir bendraamžės rašytojos Eglės Gudonytės knyga "Karta nuo Sibiro".

Sibiro rašalas

Į spektaklio herojės – tremtyje užaugusios mergaitės – paveikslą B.Mar sudėjo savo tėvų, Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių, D.Grinkevičiūtės prisiminimų nuotrupas, detales, patirtis.

Štai į Sibirą 1941 m. vežamos ketverių metukų mano mamos svajonė buvo atrasti raudoną bumbuliuką, kuris kelionėje nutrūko nuo mergaitės suknelės ir nuriedėjo ant bėgių. "Ledo vaikų" autorei labai graži ši jos mamos prisiminimų detalė: "Tik bumbt ant bėgių suknelės bumbuliukas – kažkieno gyvenimas, daugybės Lietuvos žmonių likimas..."

Suvokiau, kad mes, lietuviai, vis dar esame labai pažeidžiama tauta – sunkiai atsikratome baimės geno kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus.

Arba štai jos tėčio dienoraščio fragmentas apie tremties vaiko dalią: "Mokiausi toje pačioje mokykloje su Jūrate. Klasės buvo gausios, po trisdešimt mokinių... ant staliukų pasišviesdavom į žuvų riebalų dėžutes įstatę knatus, kurie baisiai rūkdavo. Sąsiuvinių nebuvo, tai karpydavom laikraščius, siūdavom, sulenkę per pusę, ir rašydavom tarp spausdintų eilučių. Tirpindavom cheminį pieštuką ir suodžius, skiesdavom vandeniu – tai rašalas."

Pagrindas – mamos prisiminimai

B.Mar spektaklyje panaudojo Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo nuotraukas, tremties vaiko Gintauto Martynaičio piešinius, tačiau emocinis spektaklio stuburas – prieš metus mirusios B.Mar mamos prisiminimai.

"Važiuodama Maskvon bijojau, kad kažkas iš žiūrovų gali agresyviai sureaguoti, priimti spektaklį kaip kaltinimą rusų tautai. Bet atsitiko priešingai – po abiejų spektaklių girdėjosi šūksniai "Bravo!", į grimo kambarį pradėjo eiti nepažįstami žmonės, norėdami apsikabinti, – jie su ašaromis akyse pasakojo savo tremties istorijas, dalijosi savo skausmu. Pasijutau artima, bet kartu suvokiau, kad mes, lietuviai, vis dar esame labai pažeidžiama tauta – sunkiai atsikratome baimės geno kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus, garsiai pasakyti: mus trėmė, naikino, žudė. Štai žydų tauta tai jau moka daryti. Be abejo, negalima kaltinti dėl stalinizmo nusikaltimų konkrečios tautos, tačiau apie istorijos faktus garsiai kalbėti būtina. Spektaklyje stengiausi oriai ir garbingai pateikti istorijos pamoką ateičiai", – teigė B.Mar.

Reikia rodyti pasauliui

Pasak festivalio "Stanislavskio sezonas" vadovės Zeinab Seid-Zade, beje, gimusios tremtyje, labai svarbu rodyti šį spektaklį ne tik Rusijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Tai B.Mar priėmė kaip aukštą spektaklio ir jo temos įvertinimą, komplimentą.

"Po abiejų spektaklių Maskvoje prieidavo ne tik žiūrovai, bet ir Jevgenijaus Vachtangovo teatro, kuriame vyko festivalis, aktoriai, teatro kritikai. Gavau laiškų, žinučių feisbuke. Viena Rusijos jaunosios kartos atstovė parašė: "Spektaklį išgyvenau kartu su jumis ir išėjau iš salės kitas žmogus. Spektaklio tema sudėtinga, bet labai reikalinga. Mes, ateinančios kartos, privalome žinoti, KAIP visa tai buvo. Kaip žmonės tokiomis nežmoniškomis sąlygomis galėjo išlikti žmonėmis." Labai svarbus buvo ir Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Remigijaus Motuzo apsilankymas spektaklyje ir kalba po jo", – sakė B.Mar.

Karšta kava šaltame pasaulyje

"Ledo vaikus" labai tiksliai įvertino ir apibendrino garsus rusų teatrologas, festivalio meno vadovas Aleksejus Bartoševičius, pažymėjęs, kad spektaklis skirtas bendrai lietuvių ir rusų tragedijai, kad B.Mar pavyko veiksmingai sujungti dokumentą su beveik atsieta jo pateikimo intonacija, santūriu, pavyzdingai tiksliu teatriniu skoniu – tai suteikė "Ledo vaikų" žiūrovams maksimaliai stiprų įspūdį.

B.Mar subtilus, gilus kūrinys buvo suprastas ir aukštai įvertintas daugiaveidėje Maskvoje, kurios turistų pamėgtoje Senojo Arbato gatvėje vienos kavinės reklaminis užrašas skelbia: "Karšta ir skani kava" – ir rodykle nukreipia tave į kavinę, o prie rodyklės, nukreiptos į miestą, užrašyta "Šaltas žiaurus pasaulis". Tarsi žmoniškumo ir nežmoniškų sąlygų jam išlikti kontrastas.