Kukutis – lietuvius gelbstintis supermenas medine koja

"Supratau, jog apie Lietuvą žinau tiek daug, kad galėčiau parašyti apie ją romaną. Juolab kad Europa užmiršo šios šalies istoriją, nebeprisimena, kad Lietuva kadaise buvo didžiausia valstybė žemyne", – pasakoja vienas žymiausių šiuolaikinių Ukrainos rašytojų Andrejus Kurkovas.

Daugiau nei 20 knygų ir scenarijų autorius pristatė savo naujausią romaną "Šengeno istorija", pasakojantį apie trijų jaunų lietuvių porų gyvenimus vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Ypatingą vaidmenį romane atlieka ir Kukutis – personažas, pažįstamas iš šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos.

Apie ukrainietiškas keliones po Lietuvą, pašnekesius su M. Martinaičiu, prancūzų meilę Kukučiui ir lietuvius Europoje – pokalbis su A.Kurkovu.

– Neretai mes, lietuviai, jaučiame kompleksą dėl to, kad esame maži, turime niūrią sovietinę praeitį. Todėl knygą apie lietuvius parašęs užsienietis atrodo mažų mažiausiai keista. Kaip kilo tokia idėja? Kiek jūs pats esate susijęs su Lietuva?

– Tai ilga istorija, tad pasistengsiu ją papasakoti trumpai. Kai buvau šešerių, labai susidomėjau poezija, netgi pats pradėjau ją rašyti. Būdamas paauglys, gal keturiolikos ar penkiolikos metų, perskaičiau labai daug poezijos knygų – man labiausiai patiko XIX a. pab. – XX a. pr. poetai. Daugiausia skaičiau rusų poeziją, sukurtą prieš pat revoliuciją ir po jos, pavyzdžiui, Oskaro Mandelštamo kūrinius. Tuo metu nusprendžiau, kad geriausia poezija buvo parašyta poetų, kurių jau nebėra tarp gyvųjų. Kartą viename Kijevo knygynų atsitiktinai pamačiau Marcelijaus Martinaičio poezijos knygą "Kukučio baladės". Nebuvau nieko girdėjęs apie šį poetą, tad perskaičiau keletą poemų. Jos man patiko. Kadangi grojau pianinu ir kurdavau muziką, pagalvojau, kad pagal šias eiles galiu sukurti dainas. Nieko nežinodamas apie M.Martinaitį, nusprendžiau, kad jis tikriausiai priklauso mano mylimų poetų kartai ir yra miręs prieš daugelį metų. Labai pamėgau šio kūrėjo poemas net nežinodamas, kad jis yra gyvas.

Kukučio biografiją paėmiau iš M.Martinaičio poemų, tačiau pakeičiau šio herojaus misiją – mano knygoje jis su savo medine koja keliauja po visą Europą ir bando gelbėti lietuvius, pakliuvusius į pavojingas situacijas kitose šalyse.

Daugmaž 2006 m. susipažinau su tuomečiu Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Algirdu Kumža. Mes tapome draugais. A.Kumža ambasadai nupirko fortepijoną, tad vieną vakarą ta proga mes šventėme ir aš prasitariau, kad esu sukomponavęs muziką pagal vieno mirusio lietuvių poeto M.Martinaičio eiles. Ambasadorius nustebo ir atsakė, kad poetas gyvas, jis kūrėją puikiai pažįsta ir gali čia pat jam paskambinti. Jis taip ir padarė, o aš sugrojau ir padainavau dvi dainas, kurių telefonu klausėsi M.Martinaitis su žmona Gražina, įsitaisę savo namuose Vilniuje. Aišku, dainavau rusiškai, kadangi sukūriau muziką iš lietuvių kalbos verstiems eilėraščiams. Neilgai trukus ir pats apsilankiau Lietuvoje, atvykdavau vis dažniau, susiradau daug draugų. Esu apsilankęs beveik visuose Lietuvos regionuose – Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje. Jūsų šalis man labai patiko, kadangi nepriminė jokios kitos, pasirodė labai savita.

– M.Martinaičio personažą Kukutį netgi nusprendėte padaryti vienu pagrindinių romano herojų. Kodėl pasirinkote jį įtraukti į veiksmo sūkurį?

– Susipažinęs su M. Martinaičiu nuolatos su juo kalbėdavausi telefonu. Norėjau su juo susitikti, tačiau vis nepavykdavo. Maždaug 2010 m. supratau, kad apie Lietuvą žinau tiek daug, jog galėčiau parašyti apie ją romaną. Juolab kad Europa užmiršo šios šalies istoriją, nebeprisimena, kad Lietuva XIV a. buvo didžiausia valstybė žemyne. Tad pradėjau rašyti knygą apie tris jaunas poras, kurios susipažįsta muzikos festivalyje "Be2gether" ir vėliau, Lietuvai tapus Šengeno zonos nare, nusprendžia išvykti ieškoti laimės į kitas ES šalis. Tačiau pradėjęs rašyti supratau, kad romanui trūksta dar vieno veikėjo, kadangi jauni herojai negali man padėti atskleisti Europos ir Lietuvos istorijos. Paskambinau M.Martinaičiui ir paklausiau, ar galėčiau panaudoti Kukutį, kaip vieną savo romano veikėjų. Jis sutiko. Tad Kukučio biografiją paėmiau iš M.Martinaičio poemų, tačiau pakeičiau šio herojaus misiją – mano knygoje jis su savo medine koja keliauja po visą Europą ir bando gelbėti lietuvius, pakliuvusius į pavojingas situacijas kitose šalyse. Jis turi ypatingą širdį – tarsi gaublį. Jeigu jam suskausta viršuje, jis žino, kad lietuvaičiai pakliuvo į nelaimę Didžiojoje Britanijoje, jeigu šone – teks keliauti į Prancūziją. Vis dėlto Kukutis turi vieną medinę koją ir bijo skristi lėktuvu, todėl nuolat vėluoja. Romanas buvo baigtas rašyti tik po M.Martinaičio mirties. Tik tada susitikau su jo žmona Gražina, ji mane pakvietė į savo namus. Įėjęs pajutau, kad tai yra Kukučio namai – romane šis veikėjas užsimena, kad jo tėvas yra Marcelijus.

– Jūsų romanas jau pasirodė rusų, ukrainiečių, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Kaip manote, ar jūsų knygai pavyks paskleisti žinią apie Lietuvą pasaulyje?

– Praleidau dvi savaites pristatydamas knygą Prancūzijoje ir Belgijoje – pirmasis diskusijos moderatoriaus klausimas visada būdavo "Kodėl Lietuva?" Gerą pusvalandį skaitydavau paskaitą apie šalies istoriją, o tada jau kalbėdavome apie knygą ir jos veikėjus. Prancūzijoje susidomėjimas romanu buvo didžiulis – beveik kiekvieną dieną šalies spaudoje pasirodydavo po knygos recenziją. Tad manau, kad ji ilgainiui taps tikrai populiari ir papasakos Europai labai daug apie Lietuvą.

– Romanui pasirinkote vieną svarbiausių laikotarpių nepriklausomos Lietuvos istorijoje – tapsmą Šengeno zonos nare 2007 m. Tačiau šis žingsnis lėmė ir vis didėjančią emigraciją. Kaip jūs, žvelgdamas iš savo perspektyvos, matote šį aspektą?

– Tai yra problema, su kuria susidūrė daugybė šalių. Tačiau Lietuvai emigracija yra ypač skausminga, kadangi ji yra nedidelė šalis. 30 proc. populiacijos praradimas tikrai gali būti pavojingas, bet matau, kad Lietuva sprendžia situaciją ir bando atgal pritraukti tuos, kurie išvyko. Rugpjūtį dalyvavau pasaulio lietuvių jaunimo susitikime Prienuose. Jo metu buvo pristatomos laisvos darbo vietos, kurios laukia sugrįžtančių lietuvių – buvau nustebęs, kai pamačiau, kiek daug pozicijų yra siūloma. Taigi, manau, kad Lietuva tikrai išgyvens šį laikotarpį, bet laukia dar keletas sunkesnių metų. Daugelis žmonių tikrai sugrįš ir su nauja energija bei patirtimi, įgyta svetur, kurs gerovę čia. Esu tikrai optimistiškas šiuo klausimu. Pažiūrėkite į Lenkiją – beveik milijonas lenkų šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje. Tačiau jų pakeisti atvyko milijonas ukrainiečių. Ukrainoje šiuo metu nėra itin gera ekonominė situacija, tad niekas neatvyksta į šią šalį pakeisti išvykusių gyventojų, bet ši situacija verčia valdžią ieškoti naujų sprendimų. Manau, kad jie tikrai atsiras.

Kai mano lietuviai draugai išgirdo, kad rašau apie emigraciją, šiek tiek nuliūdo. Visi Lietuvoje nori, kad būtų rašoma apie didingą šalies praeitį, Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Tačiau aš norėjau rašyti tokia tema, kurią lengvai galėtų suprasti visoje Europoje. Juk čia visi migruoja – ispanų emigracija į Didžiąją Britaniją yra didžiulė, daugelis portugalų keliauja į Vokietiją, žmonės iš Ukrainos keliasi į Portugaliją, ir taip ratas sukasi. Tad migracija yra normalus Europoje reiškinys – jis moko žemyną būti tolerantišką, suprasti, kad jis nėra homogeniškas – visa ES nėra viena didelė Lietuva ar Lenkija. Priešingai, ją sudaro beveik 30 šalių su daugiau nei 30 kalbų, kultūrų ir politinių subjektų. Manau, kad šis kultūrinis kokteilis sukurs naują Europą, kuri, tikiuosi, bus moderni, tačiau nepraras savo šaknų, istorijos ir tradicijų. Lietuvai jos kultūros ir kalbos šaknys bei tradicijos yra tikrai svarbesnės nei, pavyzdžiui, Prancūzijai, kuri jau tapo migrantų šalimi. Juk Paryžiuje daugiau pamatysime žmonių iš Magribo šalių nei paryžiečių. O tie, kurie atvyksta į Prancūziją, tikrai nesimoko prancūzų istorijos – jie išmoksta prancūzų kalbos pagrindus, ir viskas. Čia, Lietuvoje, emigrantai neišgyvens, jeigu neišmoks ne tik kalbos, bet ir kultūros bei istorijos.

– Lietuviai su ukrainiečiais dalijasi bendra istorija – tikriausiai rašydamas romaną nemažai galvojote apie Ukrainą, jos kelią į Europą?

– Knygoje specialiai neminėjau nei Ukrainos, nei ukrainiečių, tačiau valstybių sienų ir laisvo keliavimo klausimas yra svarbesnis šioje šalyje. Romanas Ukrainoje pasirodė prieš šešis mėnesius, kai ukrainiečiams buvo suteikta viza laisvai keliauti po Šengeno zoną, tad šis įvykis faktiškai pristatė knygą mano gimtinėje. Sulaukiau nemažai atsiliepimų iš vyresnių skaitytojų, kurie sakė, kad nupirko knygą savo vaikams ar anūkams – tam, kad jie suprastų, kas yra Europa, ir kaip reikia elgtis su laisve. Jeigu esi laisvas, bet nežinai, ką su ta laisve daryti, esi užprogramuotas suklysti.

– Manote, kad lietuviai žino, kaip elgtis su laisve?

– Žinote, kadangi esate ją apgynę ne vieną kartą. Tačiau egzistuoja kitas aspektas, dažniausiai pasitaikantis tarp mažiau keliaujančių ir siauriau pasaulį suvokiančių žmonių. Jie nesupranta Europos kompleksiškumo, jie galvoja, kad jei jau Lietuva įstojo į ES, vadinasi, visa sąjunga yra didelė Lietuva. Turiu omenyje, kad tai yra elgesio kitoje šalyje klausimas, juk ne visos kultūros yra vienodos, tad privalai laikytis ten egzistuojančių žaidimo taisyklių. Jeigu tu nori gyventi svetur, privalai integruotis ir asimiliuotis, kartu stengdamasis išlaikyti savo kultūrinį kodą. Šie klausimai yra svarbūs, jie gali geriau psichologiškai ir kultūriškai paruošti keliauti ir migruoti.

– Jūsų nuomone, kokie didžiausi skirtumai ir panašumai tarp ukrainiečių ir lietuvių? Tarp lietuvių ir kitų europiečių?

– Manau, kad lietuviai su ukrainiečiais labai panašiai supranta ir vertina laisvę. Tačiau lietuviai kur kas labiau gina savo kultūrą, kalbą ir istoriją. Jūs neturite keturių ar penkių savo istorijos versijų, o Ukrainoje tautos istorija pasakojama įvairiai ir žmonės šiais klausimais nėra vieningi. Taip pat panašus ir meilės gamtai jausmas, tačiau vis dėlto Ukrainoje jis labiau deklaruojamas, trūksta realių veiksmų, kadangi miškų naikinimas ten yra industrinio lygio. Žinoma, politiškai yra korektiška deklaruoti rūpinimąsi gamta, bet tam iš tikrųjų neskiriama daug dėmesio. Lietuva labai maža, tad galbūt dėl to gamtos vertė yra didesnė ir jaučiama didesnė atsakomybė. Sakyčiau, kad didžiulis skirtumas egzistuoja tarp šių dviejų šalių politinių struktūrų – jūsų politinės partijos reprezentuoja tam tikrą ideologiją ir tuo primena Vakarų Europos tradicijas. To Ukrainoje trūksta – Teisingumo ministerijoje užregistruota per 300 partijų, bet jos teturi vardą, kitaip sakant, net nesistengia atstovauti kuriai nors ideologijai. Tad žmonės tiesiog balsuoja už žinomus veidus ir žarstomus pažadus.

Kalbant apie Lietuvą ir kitas Europos šalis, manau, kad didelių valstybių gyventojai, pavyzdžiui, vokiečiai ar prancūzai, niekada nejaučia pareigos daug pasakoti apie savo tėvynę. Jie įsitikinę, kad jų šalis ir taip yra žinoma, tad jie kiekvienam užsieniečiui neskaito paskaitų apie savo kultūrą ar virtuvę. Lietuviai elgiasi priešingai – jie numano, kad apie Lietuvą yra žinoma mažai, todėl išsilavinę žmonės automatiškai tampa tam tikrais šalies ambasadoriais. Jie yra pasiruošę papasakoti apie tautos kultūrą ir istoriją, net jeigu niekas neprašo. Taip pat, kiek teko bendrauti su emigrantų bendruomenėmis Anglijoje ir Škotijoje, pastebėjau, kad lietuviai mėgsta laikytis nuošaly, yra linkę į vienatvę. Kiti emigrantai: lenkai, serbai, kroatai, bosniai, rumunai, artimai bendrauja tarpusavyje, tačiau lietuviai neprisijungia net ir kviečiami. Kitų emigrantų jie būdavo apibūdinami kaip uždari ir vertinantys privatumą.

– Jūsų knygos leidžiamos daugelyje pasaulio šalių, esate daugiausia į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis Ukrainos rašytojas, daugiau nei 20 knygų ir scenarijų autorius, žurnalistas. Esate sakęs, kad poeziją pradėjote rašyti septynerių, kai nugaišo du iš trijų jūsų auginamų žiurkėnų. Kokie vėlesni gyvenimo įvykiai turėjo įtakos jūsų kūrybai?

– Kai pradėjau rašyti poeziją, buvau įsitikinęs, kad žmonės ją kuria tik tada, kai išgyvena dramas, jaučiasi blogai ir nori pasidalyti savo skausmu su kitais, o aš įsimylėjęs sukūriau nemažai linksmų ir nuotaikingų kūrinių. Vis dėlto vėliau pagalvojau, kad jeigu rašysiu labai linksmai, žmonės gali imti pavydėti tavo laimės, tad nusprendžiau ieškoti neutralių temų ir pradėjau rašyti filosofiškiau. Iš tikrųjų, buvau labai įkvėptas savo vyresniojo brolio – jis buvo disidentas ir jo draugai į mūsų namus atgabendavo begalę uždraustos literatūros. Man tai atrodė be galo keista, kadangi dauguma autorių net nerašė politiniais klausimais. Pavyzdžiui, mano mylimi rusų poetai – O. Mandelštamas, Ana Achmatova, Marina Cvetajeva, K.Balmontas – jie buvo uždrausti ir nepublikuojami Sovietų Sąjungoje, bet jų kūriniuose aš nemačiau nieko politiško. Kadangi skaičiau knygas, atneštas mano septyneriais metais vyresniam broliui, ne visas jas supratau. Kai kurias skaičiau po kelis kartus, kadangi jos man buvo per sudėtingos. Tačiau visa ši situacija ir suvokimas, kad yra leidžiama literatūra ir ta, kuri yra uždrausta, mane įkvėpė. Suvokiau, kad yra skirtingi laisvės lygiai, skirtingos galimybės gauti informacijos, knygų, žinių, kultūros. Brolio dėka netgi perskaičiau A.Solženicyno "Gulago archipelagą" – ši knyga buvo uždrausta, galėjai atsidurti kalėjime vien už tai, kad ją perskaitei. Paauglystėje man taip pat pasisekė skaityti O.Weiningerio, Sigismundo Freudo, Karlo Jungo, Arthuro Schopenhauerio, S.Kierkegaardo knygas. Manau, kad daugiausia ir buvau įkvėptas knygų, kurios buvo uždraustos Sovietų Sąjungoje, bet jas skaitė disidentai ir pogrindžio žmonės.

– Kokius kūrybinius planus puoselėjate šiuo metu? Galbūt ateityje pristatysite ir dar vieną romaną apie Lietuvą?

– Juokaudamas sakau, kad rinkdamas informaciją šiam romanui siurbiau į save Lietuvą, kaip dulkių siurblys siurbia dulkes. Visas šis procesas užtruko daugiau nei dvylika metų, tad ,"Šengeno isorijoje" panaudojau gal tik 5–10 proc. surinktos informacijos. Dabar tiek daug žinau apie Lietuvą, kad tikriausiai teks parašyti dar vieną knygą apie šią šalį. Pristatęs ,"Šengeno istorijas", nusprendžiau skirti savo laiką Ukrainos situacijai ir parašiau romaną apie Krymo aneksiją bei karą Donbase. Šiuo metu rašau pjesę teatrui, kuri bus paremta būtent šiuo romanu. Tačiau vėliau pradėsiu naują knygą, tad tikrai gali būti, kad joje figūruos Lietuva.

– Galbūt joje pasirodys ir Kukutis?

– Ne, negalima taip išnaudoti tokio nuostabaus veikėjo. Bet kokiu atveju Kukutis yra gyvas M.Martinaičio poezijoje, jis yra mylimas. Džiaugiuosi, kad man pavyko sukelti tokį didelį susidomėjimą šiuo veikėju. Pristatydamas romaną visada pabrėžiu, kad Kukutis buvo sugalvotas būtent M.Martinaičio – poeto, kuris gyvendamas Sovietų Sąjungoje sugebėjo nešlovinti režimo, o kurti eiles Lietuvai. Ypač didelis susidomėjimas Kukučiu buvo Prancūzijoje – žmonės daug klausinėjo, ieškojo į prancūzų kalbą išverstų M.Martinaičio knygų, tačiau jų nerado. Manau, kad mano romanas paskatins išleisti šio nuostabaus poeto eiles Prancūzijoje, ir Kukutis prabils prancūziškai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių